Šios varžybos kartu yra ir pasaulio čempionatas. Tarp 17 oreivių lietuviai klasifikuoti 14-oje pozicijoje. Šiose varžybose oreiviai startuoja toje pačioje vietoje, o jų tikslas – įveikti kuo ilgesnį atstumą.

„Vėjas iki 1,5 km aukščio buvo priešingos krypties negu mums reikėjo. Banaliai kalbant, galėjome laimėti kokias 10 val. laiko, bet greičiausiai pralaimėtume atstumą. Įvertinome tai, kad Gordono Bennetto taurės varžybose svarbiausias yra atstumas ir tai, jog norint įveikti didesnį atstumą, naktį turėtume skristi dar aukščiau bei kilti į 4-5 km aukštį“, - pasakojo oreivis.

Viena Prancūzijos komanda, ieškodama geresnio vėjo, buvo pakilusi net į 6 km aukštį. Tai jau yra nemaža rizika. Lietuviai dar taip pat suprato, jog pabandžius pratęsti skrydį, atsirastų labai didelė rizika leistis naktį. Tokios patirties, kuomet reikėtų leistis per debesis ir dar nesant pilnačiai, lietuviai dar neturi.

„Nemanau, kad šios varžybos yra geriausia proga treniruotis nusileisti naktį. Tai būtų prieštaravę mūsų koncepcijai skristi saugiai. Nusprendėme leistis ramiai. Dar buvo kiek dvejonių, ar leistis Vengrijoje, ar pasiekti Kroatiją. Mūsų antžeminė komanda patarė dar paskristi iki saulėlydžio, todėl tą ir padarėme“, - pridūrė R. Komža.

Nuotykiai po nusileidimo

Kroatija, nors ir yra Europos Sąjungos narė, nepriklauso Šengeno zonai. To nežinojo ir Lietuvos komanda.

„Kai tik nusileidome, mus iškart apsupo muitinė, policija. Mus apkaltino nelegaliai kirtus sieną, pradėjo patikrinimus, surašė protokolus. Trumpiau tariant, buvo mėlynų žiburėlių, bet tai tik nedideli nuotykiai ant žemės po milžiniško iššūkio ore“, - šypsojosi R. Komža.
Lietuviai džiaugėsi sklandžiu skrydžiu su balionu, kurį šiose varžybose išbandė pirmą sykį. Nors, pasak piloto, balionas nėra naujas, jis dar puikiai tinka tokiems iššūkiams.

Oreivis prisipažįsta, kad kelionės iš Šveicarijos visada būna ypatingos.

„Pakilę Šveicarijoje, apie 20 valandų skridome virš Alpių. Jau tada turi galvoti, ką daryti, jei reikės leistis. Skrendant išilgai Aplių, leistis nelabai yra kur. Visą naktį ir dalį dienos skridome virš Šveicarijos ir Austrijos Alpių. Tai reikalavo susikaupimo, buvo ir streso. Komandą taip pat „vaikėme“ ant žemės“, - prisiminė lietuvis.

2016 metais lietuviai startavo Vokietijoje. Ten, pasak R. Komžos, jausmas buvo panašus kaip Lietuvoje. Vokietijoje patogus landšaftas, daug magistralinių kelių, komanda gali nesunkiai surasti oreivius. Dėl to startas Šveicarijoje reikalauja ypatingo pasiruošimo ir nusiteikimo.
Oreivis taip pat pasidžiaugė, kad į Šveicariją išlydėti lietuvius į startą susirinko keletas bendraminčių, atvykę iš Kauno, Birštono, Ciuricho, Lozanos ir kitų miestų.

„Buvo nedidelis, bet labai mums palaikantis būrelis, suvažiavęs iš visos Europos. Jie dalyvavo mūsų starte ir buvo labai smagu“, - džiaugėsi R. Komža.

Nugalėjo tėčio ir sūnaus duetas iš Vokietijos

Šių metų Gordono Bennetto taurę iškovojo vokiečiai – tėtis ir sūnus Wilhelmas ir Benjaminas Eimersai. Beje, Wilhelmas yra lietuvių mokytojas. 
Šie vokiečiai po dviejų metų organizuos kitas pasaulio pirmenybes – 67-ąsias Gordono Bennetto varžybas. Spalio pabaigoje R. Komža būtent vyks į Vokietiją, kur panašioje vietoje vyks dar vienas turnyras.

„Šiek tiek pailsėsime ir po gero mėnesio jau pradėsime ruoštis sekančioms Gordono Bennetto varžyboms, - teigė R. Komža. – Akivaizdu, kad skristi kartą per metus su mūsų patirtimi yra mažoka. Entuziazmo yra iki ausų. Lieka tik tobulinti pilotavimo įgūdžius, nes tai yra ta sritis, kurioje mes galime greičiausiai patobulėti.“

Tuo tarpu kasmetinės Gordono Bennetto taurės varžybos 2023 metais vėl vyks Šveicarijoje. Startas bus kitame mieste – Sione, kuris įsikūręs Alpių viduryje.

„Ten bus dar didesnis iššūkis, nes po starto tikriausiai reikės skristi virš Adrijos arba Viduržemio jūros. Sąlygos kasmet sudėtingėja, bet tai yra normalu norint tobulinti įgūdžius“, - pabrėžė R. Komža.

Lietuvis neslepia, kad jau kitose Gordono Bennetto taurės varžybose gali startuoti ne viena, o dvi Lietuvos komandos. Savo mokykloje R. Komžos komanda jau oficialiai ruoš dujinių balionų pilotus.

„Turint daugiau nei vieną komandą, daug lengviau strateguoti tokiose varžybose. Tie, kurie skrenda vieni, laimi dažniausiai per atsitiktinumą. Šiemet šveicarai, lenkai, vokiečiai turėjo po tris oreivių komandas. Susikooperavus, surasti tinkamiausią strategiją yra žymiai lengviau negu vienam“, - sakė oreivis.