„Keletas vienu metu prie nusileidimo tako artėjančių lėktuvų, radijo ryšio praradimas, staiga pablogėjusios oro sąlygos – visi šie epizodai iš kino filmų yra skrydžio vadovų kasdienybė. Šiame darbe netrūksta stresinių situacijų, kurias reikia greitai suvaldyti, čia praverčia ir strateginis mąstymas, kaip šachmatuose, apgalvojant keletą galimų ėjimų į priekį. Ir niekada nebūna nuobodu – jokios monotonijos“, – sako „Oro navigacijoje“ dirbantis skrydžių vadovas E. Zaremba.

Daugiausiai iššūkių kelia gedimai

E. Zaremba sako, kad profesija reikalauja nemenko atsparumo ir gerų streso valdymo įgūdžių, todėl skrydžių vadovai įprastai stengiasi suplanuoti keletą žingsnių į priekį. Nepaisant to, sprendimus dažnai tenka koreguoti atsižvelgiant į staiga pasikeitusias aplinkybes.

„Kartais mūsų oro erdvėje vyrauja itin prastos meteorologinės sąlygos, pilotai mus „užgriūna“ įvairiais prašymais, nes negali vykdyti gautų nurodymų. Tuomet mūsų turėtas kelių žingsnių planas tarsi subliūkšta ir turime greitai priimti kitus sprendimus“, – atvirauja jis.

Pašnekovo teigimu, jeigu pilotas praneša, kad nusileidimo takas yra sudėtingai matomas, skrydžių vadovai pataria orlaiviui sukti ratus aplink oro uostą, kol oro sąlygos pagėrės. Jeigu oro sąlygų pagėrėjimas neįvyksta taip greitai, kaip norėtųsi, pilotas gali priimti sprendimą leistis kitame oro uoste.

„Nerimą visada kelia ir orlaivius ištikusios problemos, pavyzdžiui, radijo ryšio praradimai. Jie gali būti kelių tipų: kai mes negirdime piloto, o jis negirdi mūsų, arba kai pilotas girdi mus, bet negali atsakyti. Nustatyti gedimo pobūdį padeda tam tikra procedūra – pilotui duodame užduotį, pavyzdžiui, paprašome keletu laipsnių pasukti orlaivį į vieną arba kitą pusę, ir jeigu matome, kad orlaivis pasisuka, suprantame, kad pilotas mus girdi ir galime toliau su juo bendrauti“, – sako skrydžių vadovas.

Pasak E. Zarembos, filmuose dažnai vaizduojamos situacijos, kuomet keletas lėktuvų tuo pačiu metu artėja prie nusileidimo tako, o skrydžių vadovui tenka skubiai spręsti keblią situaciją, yra itin dažnas reiškinys ir realybėje. Tokius nusileidimo tako „nepasidalinimus“ lemia tai, kad orlaiviai oro uostą palieka anksti ryte panašiu laiku, o priešpiet sugrįžta, todėl situacijos, kuomet du lėktuvai nori leistis tuo pat metu, yra gana dažnos.

„Prioritetus nustatome pagal tai, kuris orlaivis yra arčiau, aukščiau arba žemiau ar greičiau skrenda. Be to, atsižvelgiame į orlaivio tipą, nes priklausomai nuo modelio, orlaiviai turi tam tikras aerodinamines savybes, kurios itin svarbios žemėjimo arba kilimo metu. Ne visi pilotai mūsų sprendimais būna patenkinti, nes kažkam tenka būti paskutiniu, bet tie, kuriems pasiseka leistis pirmiau, visuomet pasako kažką gražaus“, – teigia jis.