Parasparnio pilotas Arminas Petrauskas, individualios įmonės „Inprojektas“ Elektrėnuose direktorius – dar jaunas sportininkas, tačiau Fortūna jį jau pastebėjo. „Aviacijos pasaulis“ pakalbino Arminą – sėkmingiausiai startavusį lietuvį varžybų maratone Trakuose. Parasparnių tikslaus nusileidimo Pasaulio taurės etape A.Petrauskas iškovojo pirmąją vietą tarp 55 dalyvių, o Lietuvos atvirame tikslaus nusileidimo čempionate – antrąją vietą po 8 pratimų.
– Pirmoji pažintis su parasparnių sportu buvo skrydis su instruktoriumi dviviečiu sparnu. Paskui mane pradėjo mokyti skraidyti instruktorius Jevgenij Blocha. Baigęs kursus, jau su piloto licencija nuvykau pas Rytį Stankevičių į Birštono startavietę, kur prasidėjo tikrieji maršrutiniai skrydžiai parasparniu. Rytis visą laiką stengdavosi kelti pilotą tiesiai į termiką, per raciją padėdavo juos suprasti, surasti, nepamesti... Kaip gandrai mokina savo gandriukus, taip Stankevičius daugelį Lietuvos pilotų išmokė skristi toli, aukštai ir ilgai...
– Ilgiausias mano maršrutas yra 185 kilometrai (Birštonas-Zarasai) – tą pačią dieną, kai mano mokytojas Rytis nuskrido neoficialų Lietuvos rekordą, 284 kilometrus.
– Kadangi bemotoriai parasparniai yra labai priklausomi nuo oro sąlygų, tad smagiausia yra skristi kuo ilgiau, toliau ir aukščiau. Negalėčiau pasakyti, kad man labai patinka dalyvauti varžybose, galbūt labiau patinka būti nuoširdžioje pilotų kompanijoje, kur visą laiką turime apie ką pasišnekėti, planuojame keliones, aptariame klaidas, taip mokydamiesi vieni iš kitų.
Aš dalyvauju visose rimtesnėse varžybose, vykstančiose Lietuvoje, nes mūsų klubas ASK „Stratus“ remia savo klubo pilotus, skatina dalyvauti ir rodyti gerus rezultatus, už tai esu dėkingas klubo prezidentui Adomui Baubliui.
– Per penkis skraidymo metus ore buvau apie 250–300 valandų.
Neapskaičiavau, kad sparnas didelis, ir jo kampas užsikabino už medžio.
– Šiame sporte labai svarbu patirtis ir atsargumas. Kol jų man trūko, turėjau gana pamokančią situaciją. Per savo pirmąjį maršrutą skridau link Varėnos ir perskristi mišką man trūko aukščio, tad teko leistis šalia kelio. Neapskaičiavau, kad sparnas didelis, ir jo kampas užsikabino už medžio. Man nieko blogo neatsitiko, tik sparniuką teko nuo šakų krapštyti.
– Į kitas valstybes važiuoju retai, juk dar neišskraidžiau visos Lietuvos. Bet jau liko nelabai daug šalies rajonų, kur nebūčiau praskridęs ar nutūpęs.
– Lietuvoje mėgstamiausia ir bene rimčiausia startavietė (parasparnių aerodromas) yra Birštone – iš tos vietos dažniausiai ir kylu į maršrutinius skrydžius. Taip pat labai smagu paskraidyti virš savo gimtų ir mylimų namų, t. y. Kietaviškės, Elektrėnų savivaldybės teritorija – šią vietą apskrendu naudodamas motorą, panašiai kaip Karlsonas.
– Labiausiai patinka tai, kad galima geriau nei šiaip atostogaujant pasiilsėti nuo kasdienybės: kai pakyli aukštai iki debesų, visi žemiški rūpesčiai pasilieka labai maži. Tada supranti, kad mes esame tik maža viso pasaulio dalelė ir kad negalima gyventi vien tik kasdienybe, būtinai reikia kažko ypatingo. Man tai yra skrydis parasparniu.
Linkiu visiems išbandyti skrydį dviviečiu parasparniu su instruktoriumi. Parasparniu skraidina mano geras draugas ir labai patyręs pilotas Rytis Stankevičius, daugiau informacijos, nuotraukų galite rasti mano puslapyje www.sparnas.lt.
...būtinai reikia kažko ypatingo. Man tai yra skrydis parasparniu.
– Mano sparnas yra vieno iš rimčiausių pasaulio gamintojų „Niviuk“, pavadinimas Artik XP, sertifikuotas kaip sportinės klasės, skirtas skraidyti maršrutams. Su juo skraidau jau trečius metus. Svarbu yra, kad sparnas būtų pakankamai saugus, pavaldus ir skristų kuo mažiau žemėdamas. Parasparnių sparnai yra gaminami pagal pilotų poreikius – su vienais skraidomi ilgi maršrutiniai skrydžiai, su kitais daromi akrobatiniai triukai, dar kiti skirti mokytis. Daugeliui žmonių kyla klausimas, kiek šis sportas kainuoja. Mano manymu, tiek, kad tikrai atsiperka su kaupu.