Apie aviakonstruktorių gyvenimo, skraidymų ypatumus ir pasikalbėsime su Rolandu, kuris yra sukūręs 11 originalių lėktuvų konstrukcijų, pastatęs 15 lėktuvų ir ilgus metus yra aktyvus Lietuvos aviakonstruktorių federacijos narys. Bet pirmiausia Rolando paklausiau apie A. Šabrinsko nelaimę.

Po straipsnio laikraštyje – susitikimas su ministru

Grįžkime į praeitį, į pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės metus.

„Mes prieš 30 metų labai daug padarėme, kad skraidytume taip, kaip skraidoma dabar. Ne paslaptis, tuo metu mūsų veikla buvo nelegali: lėktuvai neregistruoti ir skraidėme, kaip norėjome. Mums tai patiems nepatiko. Norėjome skraidyti, kaip skraidoma civilizuotose šalyse – legaliai ir saugiai. Bandėme kalbėtis su valdininkais, bet jie tik atkirsdavo – skraidykite, kad jūsų niekas nematytų, jūs mūsų nedominate“, – mena beveik penkis dešimtmečius aviacija gyvenantis R. Kalinauskas.

Tai truko neilgai, pagelbėjo spauda, kuri buvo labai veiksminga. 1992 m. Šeduvoje vykusiame aviatorių sąskrydyje apsilankiusiam žurnalistui Mindaugui Kuraičiui lakūnai papasakojo apie savo bėdas: kad sudėtinga užregistruoti orlaivį, gauti skrydžims reikiamus dokumentus ir panašiai, nes valdininkai jų nenori išklausyti.

„Pradėjau pasakoti, kaip yra JAV, kad tokių, kaip mes skraidančių mėgėjų yra labai daug, jie nesunkiai gali savo lėktuvą užregistruoti, oficialiai skraidyti ir t.t. J. Mažintas atrėžė, kad taip negali būti, bet jei įrodysime dokumentais ir Lietuvoje taip skraidysime. Už poros savaičių pateikėme dokumentų komplektą. Ir prasidėjo sprendimų ieškojimas, atsirado pirmosios taisyklės. Iškilus aštriam klausimui J. Mažintas ramindavo, kad „nekeltume bangų“ ir klausdavo, ar „tiktų toks projektas?“. Įsakymą parašęs ranka sakydavo: „Paskaitykite ar tinka? Jei tinka, galvokite, kad jis galioja nuo šios minutės. Artimiausiomis dienomis įteisinsime ir naudokitės“. 

Legaliems skraidymams reikėjo turėti piloto licenciją, orlaivio tinkamumo skraidyti  ir šalies registracijos dokumentus. Lietuvoje juos gauti dabar jau nėra sudėtinga“, – pasakojo daugiau kaip 4000 valandų ore praleidęs pilotas.

Nelaimių galima išvengti

1996 m. spalio mėnesį per dešimt dienų nukrito du savadarbiai lėktuvai, žuvo keturi aviatoriai. Abiejų katastrofų buvo galima išvengti, deja...
Spalio 16 d. Aleksote žuvo patyręs pilotas Vaclovas Kalpavičius ir Antanas Šumauskas.

„Atsimenu, kai neseniai aviacijos šventėje su Vaclovu kalbėjome apie „varganą“ jo lėktuvo variklį, klausiau, ką darytų, jei užgestų? Sakė, būtų labai blogai, tikriausiai nesusitvarkytų. Taip ir nutiko. Tąkart jis kilo rytiniu kursu, maždaug 20 m aukštyje variklis pradėjo blogai traukti, nutilo, lėktuvas sukosi į aerodromą ir iš kokių 10-15 m suktuku rėžėsi į žemę“, – prisimena Rolandas.

„Negyvą Algimantą su lėktuvu ištraukėme į krantą, Andrius nuskendo, jį narai rado tik kitą dieną, nuo smūgio į vandenį įkritusį Vygantą išgelbėjo žvejai,“ – skaudžius įvykius prisiminė R. Kalinauskas. 

Gyvas likęs pilotas sakė, kad sukdamas spiralę lėktuvo sparnas kabino vandenį ir paniro...

Po šių nelaimių trims mėnesiams visiems lakūnams mėgėjams buvo sustabdyti skraidymai, nes, anot valdininkų, „jie krenta vienas po kito“.

Sąskrydžius pakeitė skrydžiai aplink Lietuvą

Galvojau, kad sovietmečiu mėgėjų aviakonstruktorių sąskrydžiai buvo labai populiarūs, atrodė, lakūnams visi keliai atviri – tik kurk, tik skraidyk.

„Nieko panašaus. Anksčiau visi buvome „suspausti“ ir jei kas nors čiut čiut sujudina, Maskva leidžia, visa mūsų „chebrytė“ išlenda iš krūmų ir veža į aerodromą, kas ką turi: gelžgalį, pusę ar visą lėktuvą“, – paprieštaravo Rolandas.

Sąskrydžius pakeitė vidurvasarį rengiami skrydžiai aplink Lietuvą. Sumanymo autorius – Algirdas Kučinskas,1993 m. kartu su Zenonu Kižiu ir Vytautu Vainausku savadarbiais lėktuvais aplėkę Lietuvą. Įspūdžių – galybė. Kitais metais skrido ir Rolandas. 

Skrydžiai tapo tradiciniasi, kartu su savadarbiais lėktuvais į padangę kyla ir sertifikuoti lėktuvai. Daug aplankyta, daug pamatyta. Ir nė vienos avarijos! Maršrutai driekiasi per aviaklubus, aerodromus, neaplenkiami bendraminčiai, apžiūrimos jų konstrukcijos, patariama, padiskutuojama. Šiemet skrista jau 28-ą kartą.

Aviakonstruktoriai mėgsta ir aviacijos šventes. Tai puiki proga pademonstruoti savo kūrinius, pabendrauti su draugais, pažįstamais.

Norint tapti aviakonstruktoriumi, reikia subręsti

R. Kalinauskas sako, kad norint tapti aviakonstruktoriumi, reikia subręsti, negali būti aštuoniolikos. Pasistatyti lėktuvą jis svajojo nuo pirmos klasės, kai pirmąkart keleiviniu lėktuvu „An-2“ skrido į Palangą. Grįžęs namo pareiškė: „būsiu lakūnas“. Tuomet močiutė pasakė, kad valdžia uždraudė lietuvius priimti į aviacijos mokymo įstaigas. Supykęs aštuonmetis atrėžė: „nebijau aš jokios valdžios, aš pats pasidarysiu lėktuvą ir skraidysiu“.

Kol tai įvyko, prabėgo daugiau kaip trys dešimtmečiai, nueitos visos šūkio „Nuo modelio prie sklandytuvo, nuo sklandytuvo prie lėktuvo“ pakopos.

Tai vienvietis savadarbis RK-1 „Kregždutė“ (1991 m.), dvivietis – RK-2 „Žaibas“ (1993), keturvietis – RK-3 „Volungė“ (1994 m.), kuriuo Rolandas skraido ir dabar, dvivietis – RK-4 „Minija“ (1995 m.), keturvietis – RK-5 „Viltis/ Rūta“ (1997 m.), dvivietis – RK-6 „Magija“ (2001 m.), vienvietis – RK-7 „Bitė/Apelsinas“ (2003), sklandytuvas vaikams RK-8 „Šarka“ (2005 m.), dvivietis – RK-9 „Elena“ (2012 m.), dvivietis – RK-11 „Tango“. RK-12 projektas „užlūžo“, jis dar bevardis, nes su sūnumi dirba prie Portugalijoje nebrangiai nupirkto ultralengvojo lėktuvo FK-9.

Konstruojančių kolegų daugėja

Rolandas džiaugiasi, kad kolegų ratas didėja. Deja, apie Lietuvos aviakonstruktorių federacijai vadovavusį Arvydą Šabrinskas jau kalbame būtuoju laiku — į paskutinį skrydį iškeliavo savo atstatytu lėktuvu „ANBO II“, palikęs reikšmingą puslapį Lietuvos aviacijos istorijoje. Lakūnas jau buvo pradėjęs atkurti ir „ANBO III“. 
 

„Būdamas keturiolikos Povilas jau skraidė keturviete „Volunge“, ruošėsi gauti piloto licenciją, bet susižavėjo motociklais. Po kokių septynerių metų grįžo nuleidęs akis, ir sako: „gal paskraidom“. Pamatė, kad geriau už aviaciją nieko nėra“, — pasakojo Rolandas.

Dėl sūnaus jis ramus, sūnus skraido protingai, nors dažnokai tarpusavyje pasiginčija ir nuomonės ne visada sutampa. Per nuotolį dirbdamas kompiuterininku Povilas nemažai laiko praleidžia prie lėktuvų, skraido, perrinkinėja variklius. Yra Lietuvos ultralengvųjų orlaivių pilotų federacijos prezidentas. 

Mėgėjiška veikla gyva

„Man niekada nekilo rankos daryti sparnus, nors ir galėčiau. Esu surinkęs kelis variklius, drožęs propelerius. Kai atsiranda žmogus, kuris tai daro geriau už mane, kodėl turėčiau konkuruot ir gaišti laiką? Paprasčiau nusipirkti“, — mintimis dalinosi vienas iš geriausių Lietuvoje aviakonstruktorius.

Mėgėjiškoms konstrukcijoms reikalavimas vienas – daugiau kaip pusė lėktuvo turi būti padaryti mėgėjo ar mėgėjų grupės. Tokie orlaiviai nesertifikuojami, priklauso eksperimentinei klasei, juos nesudėtinga įregistruoti. 

Rolandas įsitikinęs, kad mažosios aviacijos ateitis šviesi.

„Kokia šviesi, jei aerodromai uždarinėjami“,— bandžiau prieštarauti.

„Gyvenimas nestovi vietoje, juda pirmyn. Daugėja nedidelių privačių aerodromų, o mažam lėktuvui nusileisti ir pakilti užtenka tinkamos pievos prie namų. Deja, numylėtas Aleksoto aerodromas pasidarė svetimas, komercinis. Net nemalonu ten skristi“, — apgailestavo lakūnas.
 

Aviakonstravimo istorijos faktai

Aviakonstravimo ištakos Lietuvoje siekia XX amžiaus pradžią. 1911 m. Kaune pirmuosius sklandytuvus savo dirbtuvėse sukonstravo ir pagamino vargonų meistras Jonas Garalevičius su Aleksandru Kulvinsku. 

Pirmasis konstruoti treniruotėms skirtą lėktuvą ėmėsi karo lakūnas ltn. Jurgis Dobkevičius, l922-1925 m. pagaminęs lėktuvus „DOBI-1“, „DOBI-2“, „DOBI-3“. 

1925-1939 m. devynių lėktuvų modelius „ANBO“ sukūrė konstruktorius brg. generolas Antanas Gustaitis. 

Iki 1984 m. konstruktorių mėgėjų veikla Lietuvoje nebuvo koordinuojama, tad Lietuvos aviacijos sporto federacija pavedė grupei aviatorių išnagrinėti aviacijos konstruktorių mėgėjų veiklą ir ruošti pasiūlymus dėl jų veiklos plėtojimo. 

1985 m. įkurtas Respublikinis aviacijos mokslinės techninės kūrybos klubas, pirmininku išrinktas Česlovas Kišonas. Konstruktorių mėgėjų sekcijos ir būreliai veikė Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje Pakruojyje, Tauragėje, Ignalinoje, Prienuose. Vėliau klubai įkurti Vilniuje, Marijampolėje, Kelmėje, Šiauliuose, Baisogaloje. Tas pačiais metais Netonių skraidymų aikštelėje surengtas pirmasis ultralengvųjų skraidymo aparatų sąskrydis-konkursas. 

Po poros metų aviakonstruktoriai, susirinkę į antrąjį sąskrydį, prie Lietuvos aviacijos sporto federacijos įkūrė Ultralengvųjų skraidymo aparatų konstruktorių mėgėjų federaciją, kuri neužilgo tapo jos nare. Pirmininku išrinktas Česlovas Balčiūnas (vadovavo iki 1992 m). 

1987 m. Pociūnų aerodrome surengtas trečiasis sąskrydis, 1988 m. į Biržų aeroklubą aviakonstruktoriai rinkosi iš viso Pabaltijo. 1989 m. penktasis sąskrydis surengtas Šeduvoje.

Pasinaudota Antano Karpavičiaus parengtu straipsniu „Aviakonstravimas“, atspausdintu internetinėje svetainėje Manosparnai.lt

Maždaug prieš 20 metų R. Kalinauskas su Z. Kižiu parašė knygą „Lengvų lėktuvų projektavimas“, kuri paklausi ir šiandien bei sukūrė seriją vaizdo įrašų apie lėktuvo gaminimą. Juos galima peržiūrėti svetainėje Wings.lt.

AP turinį galite paremti ir jūs – spauskite nuorodą, redakcija dėkoja kiekvienam rėmėjui!
https://contribee.com/https-wwwaviacijospasaulislt