Kariuomenė ir garbė – neatsiejamos

Titulinis
Straipsniai
Karinė aviacija
Žmonės
Kariuomenė ir garbė – neatsiejamos

Paskelbta: 2011-07-04

Karinių oro pajėgų paskirtis – Lietuvos oro erdvės kontrolė, apsauga ir gynyba, parama sausumos ir jūrų pajėgoms, paieškos gelbėjimo bei specialiųjų operacijų vykdymas, krovinių ir žmonių (karių ir valstybės tarnautojų) pervežimas. Kaip visa tai vyksta iš tikrųjų papasakojo Lietuvos kariuomenės KOP vadas gen. mjr. Edvardas Mažeikis.

Lietuvos karinių oro pajėgų vadas gen. mjr. Edvardas Mažeikis

– 11 metų skiria jūsų pirmąjį (2000) ir antrąjį (2011) paskyrimus į Lietuvos Karinių oro pajėgų vado postą. Per šį laikotarpį labai pasikeitė mūsų KOP. Kokie pokyčiai Jums atrodo svarbiausi?

– Be abejo, daug kas pasikeitė. Per tą laiką, visų pirma, mes tapome NATO nariais. 2004 metais išvažiavau į Briuselį, buvau pirmasis Lietuvos karinis atstovas NATO. Per dešimtmetį daugelis vyresnių kariškių išėjo į pensiją, atsirado nemažai naujų veidų, daug jaunų. Jeigu nėra jaunimo, tai bet kuri organizacija yra be ateities, todėl šiuo atjaunėjimu aš džiaugiuosi.
Kitas didelis pasikeitimas įvyko Šiaulių kariniame aerodrome, kaip diena ir naktis skiriasi aerodromo vakar diena ir šiandiena. Tako ilgis išliko toks pat, tik dabar suremontuotas, sutvarkyti riedėjimo takai, investuota šimtai milijonų ne tik lietuvių mokesčių mokėtojų pinigų, bet ir iš NATO. Reikia džiaugtis, kad galėjome pasinaudoti tomis galimybėmis ir įrengti aerodromą pagal aukščiausius šiuolaikinius reikalavimus.
Kokybiniu šuoliu pavadinčiau trijų naujų transporto lėktuvų C-27 J „Spartan“ įsigijimą. Pradėjome eksploatuoti vakarietišką techniką, visiškai nepanašią į sovietinę.
Nežymiai pasikeitė KOP dirbančių žmonių skaičius. 2004 metais palikau 1200, dabar radau 1115 darbuotojų, sumažėjo šauktinių, padaugėjo profesionalų.
Pakilo ir užduotys. Dabar mes atsakingi už visą Lietuvos oro erdvę, už svarbių objektų oro gynybą, paiešką ir gelbėjimą. Atsirado naujų užduočių, susijusių su NATO oro policija. Mes patys valdome tuos naikintuvus, o 2004 metais NATO šalys viską vežėsi pačios, tame tarpe ir naikintuvų valdymo operatorius. Taigi įvyko dideli pokyčiai.

– NATO oro policijos misija vykdoma nuo 2004 metų. Pernai NATO nusprendė pratęsti oro policijos misijos Baltijos valstybėse terminą iki 2014-ųjų pabaigos, tačiau Lietuva, Latvija ir Estija siekia, kad misija būtų pratęsta bent iki 2018-ųjų. Ekspertai parengė studiją, kurioje pateikiami variantai, kaip Baltijos šalyse po 2018 metų galėtų atrodyti oro policija. Ar galite plačiau pakomentuoti?

– Nubrėžtos dvi gairės. Iki 2014 metų sutarta, kad NATO dalyvaus oro policijos misijoje, šalys yra pareiškusios savo sutikimą dalyvauti. Po 2014-ųjų – naujas klausimas, naujas pajėgumų generavimo procesas. Data numatoma gana tolima – iki 2018 metų. Manau, kitąmet NATO viršūnių susitikime Čikagoje oro policijos klausimas virš Baltijos šalių bus labai svarbus, bus priimtas koks nors kardinalus sprendimas, nuo kurio priklausys tolimesni veiksmai. Kuo mes daugiau padengsime išlaidų oro policijos funkcijas atliekančioms šalims, tuo didesnis bus jų interesas. Arba mes išleidžiame pinigus viešbučiams, maitinimui, degalams, arba galime galvoti apie alternatyvius variantus.

Vytautas

Stebiu skeptikų „darbą“ iš įvairių pusių, yra vykdoma speciali kampanija, kad būtų diskredituota NATO.

– NATO svarba Lietuvai neabejotina. O ką pasakytumėte didžiausiems skeptikams, kurių nuomonės jums tikriausiai žinomos.

– Pasiūlyčiau pasidomėti, kiek iš tikrųjų kainuoja neutralumas. Dauguma rodo pirštu į Šveicariją, kaip jie gerai gyvena... Pasidomėkite, kas ir kaip. Ši valstybė viską taip sutvarkiusi, kad yra labai militarizuota. Jei turėtume tokias senas bankininkystės tradicijas ir visas pasaulis laikytų pas mus pinigus, gal galėtume (tai ekonominis paskaičiavimas) būti nepriklausomi ir neutralūs. Mums visiškai neutraliems būti išeitų brangiau, nei aljanse. Sudedamos pastangos – gaunamas rezultatas. Nežinau, kuo remiasi skeptikai, bet jų skepsis prieštarauja logikai. Stebiu skeptikų „darbą“ iš įvairių pusių, yra vykdoma speciali kampanija, kad būtų diskredituota NATO.

– Kokiais orlaiviais skraido mūsų KOP? Kokie orlaiviai skraido daugiausiai?

– Jau minėjau tris oro transporto lėktuvus C-27 J. Su jais skraidome labai daug, nuolat. Dažnai skrendame į Afganistaną, vežiojame mūsų kariuomenę ten ir atgal, taip pat ir į kitas šalis, kurios dalyvauja oro misijose. Tai specialūs skrydžiai, vykdant pažadus ir įsipareigojimus toms šalims. Spartanai kaip bitutės dūzgia, juos galima sutikti daugelyje šalių, kiekvienas lėktuvas priskraido iki 600–700 valandų per metus, o tai yra daug.
KOP turi 10 sraigtasparnių, iš jų dabar skraido keturi, į kitus nebeinvestuosime. Su Mi-8 vykdome paieškos ir gelbėjimo darbus, gabename transplantacijai skirtus organus, skraidome remdami sausumos pajėgas. Kiekvienam sraigtasparniui ore tenka išbūti po 100–120 valandų per metus.
Su dviem suremontuotais lėktuvais L-410 skraidiname parašiutininkus, tampome taikinius oro gynybos ginkluotės šaudymams, vykdome skrydžius į artimas valstybes. Šis transporto lėktuvas yra svarbus lakūnų ruošimui pereinant prie sudėtingesnio aparato C-27 J.
An-2 naudojame taip pat parašiutininkams, tačiau jam perspektyvų Lietuvos kariuomenėje jau nematome. Kai baigsis jų resursas, neberemontuosime. Akrobatiniams skrydžiams skirtus Jak-52, gautus iš savanorių eskadrilės, atiduodame Turto fondui, tikimės parduoti, o Jak-18T naudosime, kol baigsis resursai.
Mažai yra tik vieno likusio lengvosios atakos lėktuvo L-39. Net dviejų buvo per mažai, šiais lėktuvais rengėme naikintuvų valdymo operatorius, nes dabar mes šias funkcijas vykdome. Anksčiau NATO šalys atsiveždavo po 120–150 žmonių, dabar atvažiuoja 60–70. Mes patys jau daug ką atliekame. L-39 skirtas taip pat mokymui ir treniruotėms rengiant priešakinius oro atakos valdymo karininkus, kurie eina su sausumos pajėgomis, jeigu reikia pagalbos iš oro, padeda nurodyt taikinius, pašviesti lazeriais. Šių žmonių įgūdžių palaikymui reguliariai reikia daryti oro taikinių gaudymus, mokymus atakuojant žemės taikinius, treniruotes, turėti pajėgumai buvo labai nedideli šitoje sferoje, o dabar sumažėjo dar labiau, kai liko vienas lėktuvas.

– Papasakokite apie skraidantį personalą. Koks yra vidutinis lakūnų amžius? Kaip kaupiama skraidymų patirtis?

– Vidutinis lakūnų amžius apytiksliai 30 metų. Pažįstu 50-mečių, kurie dar skraido, bet jau mažai, su sraigtasparniais ar su transporto lėktuvais. Pas mus nėra nubrėžto amžiaus cenzo, yra kitų apribojimų: priklauso nuo laipsnio ir pan. Skraidančio personalo gretose (vis pasipildančiose) yra daugiausiai VGTU A.Gustaičio aviacijos instituto absolventų. Laukiame lakūnų, kuriuos rengia Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija kartu su VGTU, kitąmet bus paruošta pirmoji laida. Mes naujų karininkų labai norime, nes be jaunimo nieko nebus. Jeigu darysime pertraukas, gali atsirasti demografinės spragos. Žmonės KOP dirba pagal 5 metų kontraktą, jam pasibaigus galima nepratęsti sutarties. Sudėtingiau gali būti išeiti iš kariuomenės, jeigu karininkas mokėsi už valstybės pinigus, tada už tai reikia atidirbti. Bet jei po kontrakto baigties nėra pretenzijų, galima išeiti.

– Kokios skraidymų technikos KOP planuoja įsigyti artimiausiu metu ar per ilgesnį laikotarpį?

– Pirmiausiai kalbame apie sraigtasparnių įsigijimą. Reikalingi trys nauji aparatai paieškos ir gelbėjimo darbams. Ketiname skelbti konkursą gruodį. Kitų metų pradžioje sužinosime nugalėtoją, kuri kompanija gamins mums sraigtasparnius. Jei viskas gerai, 2014 metais turėsime vieną naują orlaivį, o vėliau dar du. ES fondai dviem etapais (iki 2014 metų ir po jų) finansuos jų įsigijimą ne kariniams tikslams. Mąstome apie vidutinio dydžio, ne pačius brangiausius sraigtasparnius specialiai paieškos ir gelbėjimo darbams (neštuvai ir kt. įranga). Dabar dažnai skrendame dideliu ir neekonomišku sraigtasparniu su 1-2 žmonėmis.
Dairomės ir į atakos lėktuvus naikintuvų valdymo operatorių ir priešakinio valdymo oro atakų karininkų rengimui, ieškome, kad nebūtų brangi eksploatacija. Reikalingi ikigarsiniai naikintuvai, dviviečiai ar vienviečiai, galintys išvystyti 600–800 km per valandą greitį. Taip pat reikalinga ginkluotė bei jos imitacijos galimybės.
Orlaivius perka ne generolai, o politikai, todėl daug kas priklausys nuo politinės valios.

Kariuomenėje visi žino, kas už ką atsako, tai savotiškas ISO standartas.

– Karinės oro pajėgos – tai ne tik skraidymai. Daliniai išsidėstę po visą Lietuvą. Vadovaujate 1000-čiui profesionalios karo tarnybos karių ir civilių tarnautojų. Kaip Jūs spėjate viską aprėpti, ar dažnai vykstate į dalinius?

– KOP yra pakankamai gerai struktūrizuota, man nereikia 200 km važiuoti spręsti klausimų. Daliniuose yra atsakingi pareigūnai, kurie viską prižiūri, o man tenka atsakomybė už visą organizaciją. Šiaulių aviacijos bazėje lankausi dažniausiai, nes čia vyksta daug renginių. Kitur lankausi kartą per mėnesį, stengiuosi per metus visus aplankyti. Nedarau netikėtų patikrinimų, mes tik aptariame darbinius klausimus, svarbu gerinti procesus, spręsti problemas. Net nuobaudos skiriamos ne paprastai, į kairę ar į dešinę jų dalinti negali, – viskas apibrėžta, pagal taisykles, didelis pluoštas popierių. Kiekviena nuobauda skiriama tik atlikus tarnybinį tyrimą, kurio metu viskas pasverta, įvertinta.
KOP nėra beorėje erdvėje, esame kariuomenės dalis, tad su ja susiję viskas – ir finansai, ir veiksmai, ir koordinavimas. Kariuomenėje visi žino, kas už ką atsako, tai savotiškas ISO standartas. Planavimo ciklai vyksta gerokai į priekį, nuolat peržiūrimos užduotys, todėl netikėtumų nebūna. Tačiau, kaip ir kiekvienoje sistemoje, taip ir pas mus tobulumas neegzistuoja, yra šiek tiek netvarkos, tinginių, bet tai nedaro įtakos tvarkai. Jos kariuomenėje yra daugiau. Visuomenėje kiekvienas yra sau imperatorius ir galvoja, kad viską žino geriausiai, o kariuomenėje turi paklusti vado įsakymui. Jei kariuomenė būtų tokia organizacija, kur negali įsakyti, tai būtų ne kariuomenė.

– Rugpjūčio 30 dieną per mokymus ore įvykęs prancūzų naikintuvo Mirage 2000 C ir Lietuvos karinio lėktuvo L-39 susidūrimas sukėlė visuomenėje plačias diskusijas. Į jas įsitraukė ir aviacijos specialistai. Pasidžiaugę sėkminga baigtimi, jie stebėjosi oficialių išvadų, švelniai tariant, neprofesionaliais komentarais ir oro „išdaigos“ lengvomis pasekmėmis visiems: nėra kaltų. Gal mūsų lakūnai per mažai skraido ir nukenčia jų patirtis? Gal ore buvo atsipalaiduota arba netinkamai pasirengta užduočiai žemėje? Pakomentuokite.

– Džiugu, kad pas mus daugėja „profesionalių pilotų naikintojų“, jie tikri naikintojai... Tai tie, kurie taip gerai žino apie naikintuvus, o iš tikrųjų skraido kokiu parasparniu ar sklandytuvu... Jų komentarai mažiausiai yra neetiški. Žurnalistai man sako, kad jie apie šį įvykį klausinėjo tikrų lakūnų, o aš tada klausiu – kokių lakūnų, pasirodo, sportinės aviacijos. Na, tada viso gero. Ką gali žinoti sportinės aviacijos lakūnas apie karo aviacijos lakūno užduotį ir skrydį lėktuvu, už kurio vairalazdės jam neteko laikytis? Aš nesiimčiau komentuoti dviejų sklandytuvų susidūrimo termike, nors pats šiek tiek esu sklandęs, bet turiu per mažai skrydžių sklandytuvais patirties. Lakūnai turėtų turėti garbės nelįsti ten, kur nenutuokia. Juk jie tikrai nežino, ką mes pilotuodami darome ir kaip viskas vyksta, kokias atliekame užduotis.
KOP lakūnai skraido daug, patirties jiems netrūksta. Pavyzdžiui, šitoks skrydis su prancūzais buvo vykdomas jau 40-tą kartą, tad sakyti, kad mes nepasiruošę, negalima. Prancūzai, beje, dar tyrimo nebaigė. Įvyko žmogiška klaida, abu truputį kalti, tai kuris labiau? Kartais užtenka menko dalyko, kad padarytum klaidą. Kita vertus, tą patį sakinį galima suprasti dviprasmiškai. Gyvenimiškas pavyzdys: aš sakau, sukam į kairę. Jūs suprasite, kad sukame į kairę, o kitas pagalvos, kad... einame pas panas. Galima ir taip, ir taip suprasti. Ir lietuviai, ir prancūzai puikiai kalba angliškai, tačiau tai nėra jų gimtoji kalba, todėl yra tam tikrų niuansų.

– Bendrosios aviacijos lakūnai nepatenkinti įsigaliojusia tvarka, kad nekontroliuojamoje erdvėje jie yra kontroliuojami ir reikia pranešti KOP apie kiekvieną skrydį. Kuriose NATO šalyse yra privaloma apie tai informuoti?

– Ar skambutis telefonu ir pasakymas, kad skrisite 10 ar kurią kitą valandą yra valdymas? Turistų į Lietuvą dėl tos priežasties nesumažėjo, nepastebėjome. Mes nereguliuojame skrydžių, nekomentuojame jų ir neskirstome – skristi galima ar negalima, nekeičiame skrydžio laiko. Mes tik surenkame informaciją. Stebime erdvę, atliekame tokią funkciją. Ir nesvarbu, ar taip yra kurioje nors kitoje NATO šalyje, man tai net neįdomu. KOP atsakingos už Lietuvos oro erdvės stebėjimus ir tai vykdo. Taip, galbūt, Belgijos KOP to nedaro, bet tai nelyginami dalykai, nes pas juos aplink nėra sienų su tokiomis šalimis, su kuriomis turime bendrą sieną mes. Noriu pabrėžti: tai, ko mes prašome, nėra oro erdvės valdymas, jokia kontrolė, mes tik fiksuojame skrydžius. Telefono skambutį apmokame mes. Jei pilotai nepraneša, kada nors gal ir pritaikysime nuobaudas, o gal ir lėktuvą pavymui atsiųsime. Girdime sakymų, jog įvesta tvarka netikėta, tačiau apie tai buvo kalbama dar mano pirmojoje kadencijoje, ir tie žmonės, kurie dabar tvirtina girdį pirmą kartą, prieš 10 metų asmeniškai su manimi kalbėjo. Pasirodo, rusiškas anarchizmas gajus ir jis dar gadina mums kraują. Juk skrydžių suvaržymo nėra, erdvės kontrolės taisyklė nėra apsunkinanti. Galiausiai labai nepatenkinti gali orlaiviuose įsirengti atsakiklius (transponder) ir daugiau neskambinti mums. Aviatoriai turėtų suprasti, kad mes vykdome savo užduotis ir vykdysime ateityje. Yra piktybiškai neskambinančių, bet geriau (saugumo prasme) yra pranešti, nes jei nustatyta tokia tvarka, geriau jos laikytis. Aš nustebęs, kad aviatoriai taip priešiškai priima šį nutarimą.

– Kariuomenė ir garbė – neatsiejamos sąvokos. Tačiau visuomenėje yra sumenkęs garbės ir savigarbos supratimas. O kaip kariuomenėje?

– Kariuomenė nėra kažkoks dieviškas subjektas, esame visuomenės dalis, tačiau garbė kariuomenėje yra labiau puoselėjama, garbės klausimas labiau išgrynintas. Kartais sako, va „kokie jie!“ O juk visi esame iš vienos, tos pačios, visuomenės, baigę tas pačias mokyklas, atėję iš šeimų. Jei visuomenė serga kažkokiom ligom, kariuomenėje tai irgi atsispindi, gali skirtis tik temperatūros laipsnis. Mano supratimu, aviacija ir garbės klausimas yra tiesiog neatsiejami. Skrisdamas rizikuoji savo gyvybe, lėktuvo neapgausi, „makaronų nepakabinsi“, o jeigu ką – žemė pritrauks. Aišku, ir kariuomenėje yra trūkumų, juk žmonės ne iš Marso ir Mėnulio ateina. Bet pažiūrėkite, kas garsiausiai rėkia dėl garbės, gal jiems patiems jos trūksta? Lietuvoje yra daug puikių žmonių, ir kariuomenėje garbingų žmonių yra dauguma

6 nuotr.