Sklandymo čempionas Joris Vainius: laimėti padėjo patirtis ir disciplina

Lietuvos atviros klasės sklandymo čempionatas subrandino naują čempioną – juo tapo jaunas sklandytojas vilnietis Joris Vainius.

Net 22 sklandytojai dalyvavo dvi savaites trukusioje kovoje už aukštyn keliančius termikus, kad galėtų kuo ilgiau sklandyti padangių koridoriuose. Vyrai susirinko birželio 9 dienos startams į Pociūnus iš Klaipėdos, Telšių, Biržų, Kauno ir Vilniaus sklandymo klubų. 

Birželio 22 dieną, po 11 skraidymų dienų (ir keletos dienų be skrydžių) čempiono titulu džiaugėsi dvyliktą sportinį sezoną skraidantis Joris Vainius (sklandytuvas „ASG 29“, 15 m), antrosios ir trečiosios vietų laimėtojai – itin patyrę Mindaugas Žaliukas ir Vladas Motūza.

Bendrosios įskaitos lentelėje į pirmąjį dešimtuką pateko šie baltasparnių pilotai: Darius Liaugaudas („Pegase 101A“), Gintaras Drevinskas („JS 1“), Gvidas Sabeckis („LAK 17a“, 15 m), Darius Gudžiūnas („ASW 20a“), Vytautas Sabeckis („LAK-17b“, 18 m), Gintautas Butnoris („LAK 12“), Ringaudas Kikalas („LS 8“). Tiesą sakant, čempionato dalyviai sklandymu besidomintiems žmonėms yra gerai žinomi ir jų pavardės turnyrų lentelėse daugelį metų beveik nesikeičia, keičiasi tik užimtos vietos eilutė.

Prieš šias varžybas jutau, kad užaugau, galiu dėl pirmos vietos kovoti. Kaupiama patirtis leidžia pagerinti strateginį mąstymą, sumažinti įtampą, laikytis savo susikurtų taisyklių.

AP pakalbino Lietuvos čempioną, Swedbank verslo analitiką Jorį Vainių (25 m.), kuris pirmą kartą varžybose dalyvavo su naujuoju Lietuvos sklandymo federacijos įsigytu sklandytuvu „ASG 29“ (15 m).

Jori, sveikiname laimėjus garbingą titulą – Lietuvos čempiono vardą. Per dešimtmetį iš perspektyvaus jaunuolio tapai patyrusiu sklandytoju. Varžybos jau nebėra sėkmės ar nesėkmės laukas, bet apgalvotas pergalės siekis, kai turi tikslą ir laikaisi savo strategijos. Ar pergales lemia vien darbas, patirtis ar vis tik ir Fortūna kartais šypsosi?

Džiaugiuosi savo pergale, jos siekiau ir stengiausi maksimaliai išnaudoti savo galimybes. Negaliu sakyti, kad veltui gaišau laiką tuos visus metus iki šiol skraidytus, procesas taip pat yra įdomus. Prieš šias varžybas jutau, kad užaugau, galiu dėl pirmos vietos kovoti. Kaupiama patirtis leidžia pagerinti strateginį mąstymą, sumažinti įtampą, laikytis savo susikurtų taisyklių. Taigi, svarbiausia, buvau drausmingas, vienodu laiku guliau, vienodu laiku kėliau, nesigraužiau dėl praėjusios dienos, stengiausi maksimaliai naują dieną kovoti, be minčių vilkstinės. Stengiausi skraidyti nuo pirmo pratimo kaip galima geriau, kad vėliau, artėjant varžybų pabaigai, galėčiau skraidyti ramiau, turėčiau pakankamai laimėtų taškų atsargos, kad būtų psichologiškai lengviau paskutiniuose skridimuose. Ir tai padėjo. Taip, galbūt šiek tiek nuobodu nustatytu laiku eiti miegoti, vienodu laiku kas rytą pusryčiauti ir vakarais atsisakyti pramogų. Į rezultatų lentelės eilutes taip pat per daug nesižvalgiau, skridau sau, taip, kaip moku, galiu geriausiai.

Galbūt ir sėkmės elementų yra, bet vien sėkmės niekada nepakanka, varžybose, kur daug skraidoma, sėkmė minimalizuota. 

Kokiomis aplinkybėmis ir kada yra sunkiausia varžybose – pradžioje arba paskutinėmis dienomis?

Sunkiausia paskutinėmis dienomis, nes įkaista kovos atmosfera, prasideda įvairios taktikos, psichologinis spaudimas. Todėl stengiuosi jau pirmuose pratimuose skristi kuo geriau ir nuo visų atsiplėšti, kad paskutinėmis dienomis užtektų jėgų ir galėčiau skristi laisviau, be įtampos, kad būtų geras net vidutiniškas mano rezultatas. Siekiau neįsivelti į psichologinę kovą.

Kaip ruošiesi varžyboms?

Kasmet išnaudoju visas išeigines ir atostogas skraidymams, aišku, jie vyksta tik šiltais metų laikais. Ore praleidžiu apie 200 val. Per sezoną dalyvauju 3-4 varžybose. Šiemet dalyvausiu Europos sklandymo čempionate su sklandytuvu „ASG-29“, kuris padėjo man pasiekti Lietuvos čempiono vardo. Sklandytuvas pagamintas 2014 metais, manau, man labai pasisekė, kad galiu sėsti į tokį puikų orlaivį.

Aviacijos sportininkai vis dažniau sulaukia rėmėjų, žinau, kad tavo sportininko karjeroje jie taip pat svarbūs, paminėk juos, tebūnie tai užkrečiamas pavyzdys, kai reklama nėra tiesioginė.

Taip, esu dėkingas rėmėjams – Vilniaus aeroklubui, kompanijoms Samsung, „Avedus“, OSHEE. Stengiuosi jų vardus paminėti, o logotipai puikuojasi matomose vietose ant sklandytuvo. Rėmėjams – tai maža reklamos galimybė, o man jų palaikymas leidžia augti ir siekti pergalių, populiarinti aviacijos sportą.

„Gintaras, šiandien buvęs kelrode žvaigžde ir Gvidas, nuo kurio niekaip nepavykdavo pabėgti."

Iš Jorio Vainiaus užrašų

Siūlome skaitytojams pasimėgauti paties J. Vainiaus užrašais, kuriuos jis publikavo varžybų metu socialiniuose tinkluose, vieniems tai bus nauja patirtis, kitiems – galimybė dar kartą prisiminti varžybas. Birželio 22 dieną įrašas FACEBOOK paskyroje buvo pats trumpiausias iš visų, tikriausiai, tokį trumpą lėmė ir nuovargis, ir džiaugsmas vienu metu: „Laikas švęsti. Koncentracija, motyvacija ir disciplina atsipirko.“ 

Birželio 10 diena

Lietuvos atviros klasės čempionatas – pirma varžybų diena, 313 km. Didžioji dalis skrydžio – be debesų, vėlyvas startas, gera pradžia, bet techninės kliūtys, lydėjusios skirtinguose skrydžio etapuose „nepagelbėjo“... Vėliau, lyg ir sugrįžus į ritmą, strigau prie Daugų, kur sunkiai sekėsi pasiimti aukštį grįžimui ir išdeginau labai daug laiko. 
Varžybos truks 2 savaites.

2 diena, ~250 km. Oras – be debesų. Prie starto linijos, kaip ir įprasta tokioms dienoms, buvo kantrybės išbandymas – visi ilgasparniai laukė, kas pirmas startuos. Tačiau supratę, kad diena įpusėjo, o skristi bus sunku, vienoj krūvoj startavo beveik visi. Pirmus 60 km oras atrodė silpnas (kilimai iki 1,5 m/s, 1400 m), bet, prašokus Dusios ežerą(-us), sąlygos pagerėjo ir padalino dalyvius į kelias grupes. Pasiekus pietinių miškų regioną, kilimai siekė jau iki 3 m/s, 1700 m. Tokios sąlygos dar labiau išskaidė dalyvius ir leido man atitrūkti į priekį. Išlaikytas tempas ir sėkmė leido finišuoti visos grupės priešakyje. Šiandien 1 vieta. Nuotraukose – Gintaras, šiandien buvęs kelrode žvaigžde ir Gvidas, nuo kurio niekaip nepavykdavo pabėgti.

Birželio 12 diena

3 skraidymų diena. Pagaliau geras oras su debesimis, vidutiniai 2,5-4 m/s kilimai, 2100 m maksimalus aukštis. Skridome ~360 km maršrutą pietinėje Lietuvos dalyje. Dingo ‚gaglai‘ prieš startą, visi galėjo taktikuoti individualiai, todėl visų startų laikai labai įvairūs. Aš savo planuotu startavimo laiku vėl sutikau Gintarą, taigi draugiškai išskridome dviese su keliais pilotais iš paskos. Kraštinėse, kurios sutapo su vėjo kryptimi, formavosi debesų gatvės, tad jas išnaudodami galėjome palaikyti gerą greitį. Stengėmės per daug nenužemėti, nes apačioje šiandien termikai buvo labiau blaškyti ir silpnesni (bent jau man taip pasirodė prieš startą). Vietomis per daug nuklysdavome į šoną arba negavome reikiamo kilimo, bet matomai kiti irgi darė klaidų ir jiems fortūna šypsojosi ne visada, tad užteko vidutinio greičio 121 km/val., kad laimėčiau. Visą skrydį laikėmės kartu, o grįžimas namo po paskutinio termiko – vaizdo medžiagoje. Šiandien vėl 1 vieta! Dar dvi savaites skraidysime.

Kasdien trackingas nuo ~13 val. veikia puslapyje: http://soarscore.com/competitions/lsf-open2019/. Deja, dauguma dalyvių arba neturi trackerio, arba juos išsijungę.

„Mano prietaisų lenta ir temperatūra 2200 m aukštyje."

4-ta diena. Oras buvo labai smagus, kilimai iki 3-4 m/s, debesų aukštis 2,5 km. Kol ant asfalto galima buvo kepti kiaušinius, mes visgi skridome 418 km maršrutą – truputį miškais, truputį Lenkijoj ir truputį Šakių rajone. Kraštinėse, kurios sutapo su vėjo kryptimi, gana gerai išnaudojau gatves, bet Šakių rajone pastrigau dėl prieš tai padarytos klaidelės, praėjau ne ta debesies puse ir gavau 2-3 minutes konkrečių žemėjimų vietoj prilaikymų, dabar atrodytų „naujoko klaida“. Viso suskaičiavau 4 klaidas, kurių tikrai galima buvo išvengti ir apskristi greičiau esamomis sąlygomis. Vienaip ar kitaip, 3 vieta šiandien – rezultatas, atrodytų ir geras!

Pas mus viršuje buvo vėsu ir gera, vos 7 laipsniai šilumos. Bet tik nužemėjus iki ~1000 m užplūsdavo karščio banga. Tokia papildoma motyvacija laikytis aukštai...

5 diena. Dėl audrų formavimosi tikimybės gavome maršrutą 3 valandoms su skirtingų dydžių zonomis aplink punktus. Startavau anksti, nes link 1 punkto prie Varėnos jau debesys perauginėjo į audrų bokštus. Deja, prognozės nepasitvirtino ir buvo galima drąsiai laukti optimalesnio starto laiko, oras buvo panašus į vakarykštį – debesys rikiavosi vėjo kryptimi. Dauguma pilotų strigo skrisdami link paskutinio punkto, kur reikėjo peršokti per „skylę“ be debesų. Tačiau peršokus ją, buvo puikus kelias namo arba tolyn į zoną greičio didinimui. Tai lėmė ir finišus dideliame aukštyje, ir prisidėjo prie didelio pirmos vietos atotrūkio nuo kitų. Panašu, kad didžiausius karščius jau išgyvenom – valio!

Šiandien vėl 3 vieta – rezultatas geras, bet norėtųsi po 1/5 taškų nepralošinėti nugalėtojui...  Fotografijoje – Audrų užuomazgos tolumoje.

Audrų užuomazgos tolumoje.

Birželio 15 diena

6-as iš eilės maršrutas Lietuvos čempionate!

Gavome 2,5 val. maršrutą zonomis ~250-300 km. Oras buvo visiškai kitoks nei praėjusiomis dienomis. Debesų aukštis, startavus – 1,2 km, o pasiekus paskutinį punktą – tik 900 m. Kilimai irgi silpni. Pirma skrydžio dalis sutapo su „stovėjusia“ gatve į pietus link Varėnos. Kas ta gatve suskraidė pirmyn-atgal, gerokai užsiaugino greitį. Antra skrydžio dalis – Marijampolės ir Suvalkų regionai. Juose strigo daug kas dėl itin sunkių sąlygų, kurias sukėlė slinkę aukštutiniai debesys. Tame regione pats sugaišau labai daug brangaus laiko ir skrydis iš varžybinio virto turistiniu, bet pavykus išsikapstyti iškovojau 2-ą vietą 6-ame pratime. Na, dabar turėsiu sukaupęs jau visų medalių komplektą už užimtas vietas pratimuose!

Pirmoji ~100 kilometrų atkarpa suskrista dideliu greičiu ir beveik nenužemėjant, išnaudojant konvergenciją kaip energijos šaltinį. Porą kartų profilaktiškai sustojau pasiimti aukščio, bet skrydis – kaip su varikliu. Žmonių kalba Prienai-Perloja-Prienai (~120 km) per 1 valandą ekologiškai ir be jokio aukščio deficito.

Birželio 16 diena

7 iš eilės diena Lietuvos čempionate. Šįkart buvo itin sunku, 400 km maršrutas buvo įkandamas tik 5 laimingiesiems, visi kiti sutūpėm į pievas. 
Ore praleidau 7 val. 40 min. – vienas ilgiausių mano varžybinių skrydžių gyvenime. Taip pat išskriejau iš 180 m aukščio bei vos per 38 metrus buvau nuo Baltarusijos pasienio zonos, kur įskristi draudžiama. Jeigu trumpai, tai oras buvo sausas ir visi debesys dienai bėgant tirpo (aukštis ~1,3 km), kol galų gale visai išnyko. Gelbėjo tik tolimiausiame punkte Lenkijoje buvusi drėgnesnė oro masė, kurioje galima buvo pasiimti 1,9 km aukštį ir lėtai „plaukti“ namo. Deja, gerokai strigęs iki tol, sugaišau daug laiko ir nuo tų debesų Lenkijoje iki Alytaus parskridau tik 19 valandą, sumenko paskutinė galimybė rasti termiką. Po 40 min. bandymų teko sudėti ginklus ir 19.40 val. leistis į pievą netoli Alytaus. Tik man išlipus iš sklandytuvo nuotaiką praskaidrino jau prie kojų laukęs naujas draugužis – šuo Caras!:) Nors ir pavargęs, bet jau geros nuotaikos laukiau ekipažo.

Šiandien 11 vieta, bendroje įskaitoje kritau į 2. Varžybos įpusėjo.

„Tik man išlipus iš sklandytuvo nuotaiką praskaidrino jau prie kojų laukęs naujas draugužis – šuo Caras!"

Birželio 19 diena

8 diena. Pailsėjome 2 dienas ir kylam vėl. Skridome ~350 km. Sąlygos buvo sudėtingos ir permainingos, debesų aukštis ~1,4 km, bet miškų regionuose net iki 1,8 km. Didžioji dalis skrydžio buvo pavieniais draiskalais, po kuriais sunkiai sekėsi rasti termikus. 10 min. anksčiau startavusius pavijau jau už ~40 km nuo starto linijos, o toliau atsargiai spausdamas „gazą“ ir atitrūkau nuo jų. Lenkijoje formavosi debesų gatvelės, kurias išnaudojau visai tinkamai.

Prie antrojo punkto pasivijau Gintarą, su kuriuo ir tęsėme skrydį iki paskutinės kraštinės.

Rezultatas šiandien geras – 1 vieta ir 1000 taškų!

Birželio 20 diena

Prabėgo 9 ir 10 skraidymų dienos Lietuvos sklandymo čempionate. Vakar nulūžau nepasidalinęs įspūdžiais, taigi už abi dienas:

9-ta diena buvo sunki, nes teko skristi per užkeiktą Šakių rajoną, kur su oru visad būna šakės. Skridome apie 385 km į Varnius ir atgal (per Marijampolę). Atsižymėjęs tolimajame punkte prie Varnių (Pavandeniai), nusprendžiau grįžinėti atgal per tą patį kelią kaip atskridau, kas buvo esminė klaida dėl prastų oro sąlygų, ten nė vienas debesis „nedirba“. Viskas pasikeitė, kai nuo grupės, skrendančios per Kaliningrado pasienį, atsilikęs apie 40 km priėmiau sprendimą visgi skristi link to pasienio (sunku mesti pradinį kelią, kai jame jau tiek išvargai). Pakeitęs skrydžio kelią sugebėjau ramiai finišuoti. Kortos susidėliojo taip, kad bendroje įskaitoje pakilau į 1 vietą.

10-ta diena. Visur žadamos liūtys, audros, bet gavome skristi 2 valandų maršrutą su ~20-25 km atsižymėjimo zonomis pietinėje Lietuvos dalyje. Jau pakilus buvo aišku, kad visi padorūs keliai grįžimui bus uždaryti anksčiau nei po tų 2 valandų, o tolumoje virš Varėnos miškų jau regėjome augančius debesų bokštus. Taigi, visi dalyviai nelaukę startavome kartu. Gan greitai suskraidžiau iki paskutinio posūkio punkto, bet rezerve turėjau dar kažkur išnaudoti apie 30 minučių laiko, o skristi papildomo atstumo nėra kur, nes visur aplink audros. Pavojus, kad jos uždarys ir grįžimą į aerodromą, paskatino apsisukti ir baigti maršrutą anksčiau laiko. Tai reiškia, kad mano apskristas atstumas per ~1,5 valandos bus skaičiuojamas vis tiek 2 valandoms (minimaliam duotam skrydžio laikui). Leistis teko jau lietuje ir prie sustiprėjusio vėjo. Kaip sakoma, diena – loterija. Gali rizikuoti ir didinti atstumą/vid. greitį, bet tikimybė finišuoti mažėja su kiekvienu kilometru.

Palaikyk aviacines žinias: www.patreon.com/aviacijospasaulis