„Lituanikos“ katastrofos priežastys, prielaidos, versijos

Titulinis
Straipsniai
Istorija
Civilinė aviacija
„Lituanikos“ katastrofos priežastys, prielaidos, versijos

Paskelbta: 2015-04-20

„Lituanikos“ katastrofos neaiškumai jaudina daugelį Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gerbėjų. Lietuvoje sklando legendų apie Atlanto nugalėtojų žūtį. Kiekviena publikacija, straipsnis, filmas žadina viltį, kad gal pagaliau sužinosime viską, kaip ten buvo. Visą tiesą.

Deja, šia prasme skaitytojai gal ir nusivils. Šiame rašinyje nebus ko nors ypatingai naujo. Nebus atskleista nei Soldino miško, nei kokių nors kitų „Lituanikos“ paslapčių. Naudojantis oficialiais dokumentais – A. Gustaičio vadovautos Aviacijos komisijos „Lituanikos“ katastrofos priežastims tirti Aktu (toliau – Aktas) ir vokiečių tyrimo – Brandenburgo provincijos ir Berlyno oberprezidento Pranešimu (toliau – Pranešimas) pabandyta viską sugrupuoti ir apibendrinti. Kai kas išryškinta ir akcentuota, sudėliota pagal punktus. Pasamprotauta, kaip galėjo būti (pateikta įvairių variantų) ir kodėl būtent taip galėjo rutuliotis įvykiai.

S. Darius ir S. Girėnas, sutikę audrą, bandė pro ją pralįsti ir tikriausiai ne vienoje vietoje.

Paskutinės skrydžio valandos

Norint geriau viską suprasti, verta detaliai prisiminti paskutinius įvykius (mums žinomus) iki katastrofos.
1933 m. liepos 16 d. vakarą, apie 23 val., „Lituanika“ buvo užfiksuota rytinėje Vokietijos dalyje virš Štargardo miesto (dabar Stargard Szcecinski) ir nuskrido Dancigo (Gdansko) kryptimi. Akte „Lituanikos“ praskridimas virš Štargardo paminėtas tris (!) kartus. Už keliasdešimt kilometrų „Lituanika“ atsimušė į audros frontą, besitęsiantį nuo Baltijos jūros šiaurės-pietų kryptimi. Akte teigiama:

Liepos 16 d. 23 val. lakūnai praskrido virš Štargardo, kuris yra 150 kilometrų nuo Berlyno, ir, kiek galima buvo spręsti iš balso, nuskrido šiaurės rytų kryptimi. Bet šia kryptimi jie turėjo sutikti audringą orą su stipriu lietumi, kuris vyravo Dancigo rajone. <...> Lakūnai, praskridę apie 80 kilometrų Kauno kryptimi, buvo priversti dėl kalbamų priežasčių pasukti atgal ir skrido Berlyno link ieškodami nutūpimo vietų.

Pagaliau „Lituanika“ atsidūrė virš Berlincheno (dabar Barlinek). Galima spėti, kad S. Darius ir S. Girėnas, sutikę audrą, bandė pro ją pralįsti ir tikriausiai ne vienoje vietoje. Taip pat iš to, kad po valandos atsidūrė virš Berlincheno, galima spėti, kad tame audros fronte properšų bandė ieškoti pasukę į pietus, o ne šiaurės link. Taip liepos 17 d. naktį „Lituanika“ skrido virš Berlincheno, kur buvo pastebėta. Apie tai Akte rašoma taip:

Apie 15–20 min. po 12 valandos nakties lakūnai buvo pastebėti virš Berlincheno, kur jie padarė porą ratų. Gali būti, kad virš Berlincheno jiedu paleido šviesos raketą, kurių buvo pasiėmę keturias.

Analogiškai pateikiama ir vokiečių Pranešime:

Yra pranešimų iš savanorių darbininkų stovyklos prie Berlincheno, kad jie pastebėję degančias rankines rakietas, bet tikrų žinių apie tai nėra.

2 nuotr.

Toliau skrisdami nuo Berlincheno ir laikydamiesi tikslios krypties Berlyno link, S. Darius ir S. Girėnas už 30 km pasiekė Zoldino (Soldin, dabar Myslibužas (Mysliborz)) apylinkėse esantį Kuhdamo (Kuhdamm) kaimą (dabar Pščelnikas (Pszczelnik)). Prie šio kaimo lėktuvas patyrė katastrofą. Paskutines „Lituanikos“ skrydžio minutes matė Kuhdamo kaimo gyventojas Herbertas Griebenas:

1933 m. liepos 17 d. apie 0.30 val. stovėjau apie 50 m į šiaurę nuo viešbučio ir išgirdau iš šiaurės rytų krypties žemai skrendančio lėktuvo motoro ūžesį. Lėktuvas, kuris turėjo šviesą, skrido pirmiau iš šiaurės pro Kuhdamm, paskiau pasukė į pietus maždaug link Rosentolio ir vėl pasukė į rytus ir turbūt bus perskridęs Telling ežerą. Nuo ten daugiau lėktuvo šviesos aš nebemačiau, bet motorą dirbant dar toliau girdėjau. Per trumpą laiką, maždaug 1–2 min., o gal dar mažiau, išgirdau labai smarkų smūgį. Smūgio balsas išsiskleidė tarp kalniukų ir miškų ir todėl sunku buvo nustatyti smūgio kryptį. Kadangi tuo laiku ir motoras nutilo, aš nusprendžiau, kad lėktuvas nukrito. Buvo labai tamsu – be žvaigždžių ir labai debesuota, taip pat smūgio vietos aš tiksliai nežinojau, todėl aš nutariau neiti lėktuvo ieškot.

Katastrofos priežastys

Priežastis viena – užkliuvimas už medžių, skrendant mažame aukštyje. Taip konstatuota tiek Akte, tiek vokiečių Pranešime. Ir nėra ką čia daugiau pridurti.

Pagal katastrofos vietos vaizdą nustatyta, kad lėktuvas sudužo kliudęs medžių viršūnes, skrisdamas gana dideliu greičiu varikliui dirbant. Taigi, tai lakūnų klaida. Joks lėktuvas jokiomis aplinkybėmis neturi sudužti užkliūdamas už medžių.
Apie „Lituanikos“ greitį per katastrofą kapitonas Vladas Morkus taip liudijo:

Dariaus ir Girėno lėktuvas skrido labai žemai. Lėktuvo greitis buvo apie 200 kil. Tai galima nustatyti iš įvykio vietos. 80 metrų linijoj, kurioj krito žemėn „Lituanica“, nukirsta 6 medžiai tokio storumo: 25, 35, 40, 20, 25 ir 28 cm. Iš lėktuvo likučių galima spręsti, kad per katastrofą lėktuvas, atsimušdamas į medžių viršūnes, tuojaus neteko sparnų ir visu greitumu krito žemėn, išmušdamas gana didelę pailgą duobę.

Priminsime, kad V. Morkus kartu su Kęstučiu Bulota buvo Lietuvos aeroklubo atstovai, vykę į Zoldiną (Soldin) parvežti S. Dariaus ir S. Girėno palaikų.

O kokie veiksniai turėjo įtakos tokiai atomazgai ir kodėl „Lituanika“ skrido žemame aukštyje – verta panagrinėti detaliau.

Veiksniai, turėję įtakos katastrofai:

–   ieškota vietos nutūpti;
–   naktis, neturėta priemonių pasišviesti;
–   audra.

Veiksniai, galbūt turėję įtakos katastrofai:

–   tikėtini variklio darbo gedimai;
–   nuovargis;
–   galbūt neįvertintas aukštimačio rodmenų skirtumas;
–   galbūt paklydo;
–   psichologinis stresas.

Kur kas geriau būtų buvę skristi į apšviestą aerodromą (į Berlyną).

Ieškota vietos nutūpti

Viena iš priežasčių, kodėl „Lituanika“ skrido labai žemai, gali būti, kad ieškota vietos nutūpti. Tai rodo sukti ratai virš Berlincheno ir aplink Kuhdamo kaimą. Sunku nuspėti ir paaiškinti, kodėl priimtas toks sprendimas. Bet šis sprendimas labai abejotinas – tūpti į aikštelę, pasirinktą iš oro, visuomet sunku. O „Lituanikos“ atveju, kai tos aikštelės nė nebuvo galima įžiūrėti, nuspręsta visiškai netinkamai. Kur kas geriau būtų buvę skristi į apšviestą aerodromą (į Berlyną).
Kodėl „Lituanikos“ lakūnai taip nusprendė – atsakyti neįmanoma.

S. Dariaus naudotas žibintuvėlis

Sujungus šias dvi prielaidas į vieną – kai ieškota vietos nutūpti naktį, neturint reikiamų šviesos priemonių, – tai ir yra pagrindiniai veiksniai, dėl ko įvyko katastrofa.

Norėdami surasti tinkamą lauką nutūpti, jį pamatyti, lakūnai turėjo specialiai mažinti aukštį, taip rizikuodami užkliūti už medžių viršūnių.

Pabandykime įsivaizduoti maždaug tokį pokalbio tarp lakūnų scenarijų:

S. Darius – S. Girėnui:
– Matau kažką šviesesnio, gal ten laukas, kuriame galėtume nutūpti. Suk kairį ratą.
Po kiek laiko S. Girėnas:
– Ar matai ką nors?
– Nieko. Nusileisk žemyn 100 pėdų.
Vėliau:
– Dar 50 pėdų žemyn.
– Dar 30 pėdų.

xxxx

Žinoma, tai tik spėjimas, versija. Bet tokia versija gali paaiškinti lakūnų veiksmus, kodėl jie skrido labai žemai.

Audra

Audra tiesiogiai katastrofai įtakos neturėjo. Zoldino apylinkėse ji jau buvo praėjusi. Tačiau dėl audros galbūt ieškota vietos nutūpti laukuose.
„Lituanikai“ skristi sudėtinga galėjo būti dėl neseniai praslinkusios audros padarinių: žemų debesų, stipraus gūsingo vėjo, galbūt iš miškų kylančio rūko. 1933 metų Kauno dienraštyje „Dienos naujienos“ (1933 07 21, Nr. 164) buvo užsiminta apie galimą vėjo įtaką: „Ar „Lituaniką“, per žemai lekiančią, įspraudė į mišką staiga susidaręs didžiulis viesulo sūkurys.“ Tačiau Akte galima vėjo įtaka katastrofai nenagrinėta.

Iš kur benzino filtre susikaupė nešvarumų?

Tikėtini variklio darbo gedimai

Po katastrofos ištyrus „Lituanikos“ variklį, nustatyta, kad benzino filtras buvo apsinešęs nešvarumais, kurie galėjo sutrikdyti tolygų darbą: variklis negalėjo stabiliai dirbti maksimaliais sūkiais (visu greičiu), tikriausiai kartkartėmis springčiojo, „čiaudėjo“. Tačiau variklis galėjo normaliai dirbti pamažintais sūkiais (ne visu greičiu).

Iš kur benzino filtre susikaupė nešvarumų? Labiausiai tikėtina, kad nešvarumų į benzino filtrą pateko, kai buvo visiškai sunaudotas benzinas iš didžiųjų liemens bakų (iki dugno). Ant bakų dugno nusėdę nešvarumai buvo susiurbti į benzino sistemą. Čia reikėtų atkreipti dėmesį į tokį momentą. Benzinas iš didžiųjų liemens bakų turėjo būti pabaigtas maždaug 27-ą skrydžio valandą – „Lituanikai“ jau pasiekus Europą. Išsiurbus benziną iš bakų iki dugno, diduma nešvarumų patenka į benzino filtrą. Spėtina, kad minėti variklio darbo nesklandumai turėjo nuo tada ir prasidėti – iki katastrofos likus dar apie 10 valandų. Lakūnai, reikia manyti, suprato priežastį ir turėjo surasti būdą, kaip tokių nesklandumų išvengti, t. y. prisitaikė skristi nenaudodami maksimalių sūkių (ne visu greičiu).

Šie samprotavimai perša išvadą, kad variklio darbo gedimai galėjo ir neturėti jokios įtakos (!) katastrofai. Katastrofos vietos analizė, paskutinio liudininko Herberto Griebeno parodymai ir faktas, kad propelerio veleno įvorėje buvo įsukta medžio plaušų, leidžia daryti išvadą, kad lėktuvas sudužo varikliui dirbant. Arba variklis sustojo būtent tik paskutiniu katastrofos momentu prieš pat žemę, kai propeleris kapojo medžius.

Nuovargis

Nuovargis buvo didžiulis – skrista 37 valandas (!). Labai tikėtina, kad dėl nuovargio galėjo būti padaryta lemtinga pilotavimo klaida – per daug nužemėta paskutiniame posūkyje (galbūt slystant). Dar čia reikėtų prisiminti, kad S. Girėnas turėjo rimtą sužeidimą – jam skaudėjo kairę koją (paskutinis posūkis kaip tik į kairę, o lėktuvą tuo metu pilotavo S. Girėnas). Po 37 valandų skrydžio skausmai galėjo atsinaujinti.

Galėjo atsirasti ir protinis nuovargis. Po 37 valandų variklio burzgimo, vibracijos ir nemigos galvos nedirba žvaliai, protas neveikia taip aštriai. O tada galimi ir neteisingi arba ne visai teisingi sprendimai.

Taigi, nuovargis galėjo turėti įtakos katastrofai.

Tačiau tai tik spėjama. Galimas ir priešingas variantas. Įgudę pilotai kritinėmis situacijomis mobilizuojasi ir veikia tiksliai. Taigi ir „Lituanikos“ lakūnai, taip sakant, galėjo reikiamu metu susiimti ir, nepaisydami nuovargio, galbūt tiksliai pilotavo lėktuvą. Todėl šis punktas priskiriamas prie veiksnių, kurie tik „galbūt“ turėjo įtakos katastrofai.

Po 37 valandų variklio burzgimo, vibracijos ir nemigos galvos nedirba žvaliai, protas neveikia taip aštriai.

Galbūt neįvertintas aukštimačio rodmenų skirtumas

Katastrofos vietoje Zoldino miške vietovės aukštis virš jūros lygio yra 65 m, o tai sudaro apie 50–60 m peraukštėjimą, palyginti su „Lituanikos“ pakilimo vieta Niujorko FBF aerodrome. Be to, buvo barometrinio slėgio skirtumas (6 mm gyvsid. st. mažiau) tarp pakilimo ir katastrofos vietų. Tai barometriniame aukštimatyje duoda 70 m skirtumą. Priskaičius dar apie 15–20 m medžių aukštį, iš viso išeina apie 130–140 m, tai yra daugiau kaip 400 pėdų. Dėl nuovargio lakūnai galėjo šio skirtumo nepastebėti (neatkreipti dėmesio ar tiesiog pamiršti, kad gali būti peraukštėjimas). Taigi, esant aukštimačio parodymams apie 600 pėdų (180 m), lakūnams galėjo atrodyti, kad yra gana saugiame aukštyje, nors tikrasis aukštis nuo žemės paviršiaus tebuvo tik apie 40–50 m. Vadinasi, aukštimačio parodymai galėjo klaidinti. Įvertinant lakūnų nuovargį, galbūt S. Darius ir S. Girėnas šios klaidos nepastebėjo.

Kita vertus, jei ieškodami vietos nutūpti lakūnai specialiai mažino aukštį, tuo atveju neatitinkantys aukštimačio rodmenys neturėjo jokios reikšmės.

Vėlgi, „galbūt“.

Peršasi išvada, kad S. Darius ir S. Girėnas nebuvo „visiškai pametę orientavimąsi“, o tikslingai skrido Berlyno link.

Galbūt paklydo

Vokiečių Pranešime teigiama, „kad lakūnai buvo visiškai pametę orientavimąsi“, tai yra paklydę. Neatmestina. Tokiu atveju tai, kad ieškota vietos nutūpti, yra visiškai pateisinama. Tiksliau sakant, paklydus tik taip ir reikėjo elgtis. Bet...
Paskutinė „Lituanikos“ skrydžio atkarpos Berlinchenas–Kuhdamas kryptis tiksliai pataiko į Berlyną. Kažin ar tai atsitiktinumas? Peršasi išvada, kad S. Darius ir S. Girėnas nebuvo „visiškai pametę orientavimąsi“, o tikslingai skrido Berlyno link. Galima teigti, kad pagrindinis tikslas buvo surasti Berlyną (ir aerodromą jame), pakeliui, kaip dabar sakoma, vykdant atsarginį planą B – pavykus galbūt sėkmingai nutūpti kokioje nors lauko aikštelėje.

Taigi, ir paklydimą tenka priskirti prie kategorijos „galbūt“.

Psichologinis stresas

Sutikus audros frontą, S. Dariui ir S. Girėnui teko apsigrįžti ir skristi atgal, susitaikant su mintimi, kad į Lietuvą nenuskris. Tai turėjo būti stiprus psichologinis smūgis lakūnams – šitiek sudėta vilčių, darbo ir pastangų, ir viskas perniek. Lakūnų tikslas buvo be jokių tarpinių tūpimų atskristi iš Niujorko tiesiai į Kauną. Žlugus šiam reikalui, Stepono Dariaus ir Stasio Girėno nuotaika tikriausiai labai krito. Ir to pasekmė – galbūt netikslūs veiksmai, neteisingi sprendimai.
Psichologinio streso, kaip veiksnio, galėjusio turėti įtakos katastrofai, niekas nemini, bet visiškai jį atmesti būtų neteisinga.

Benzino stygius

Benzino stoka dėl avarinių vožtuvų pralaidumo (Vlado Kensgailos versija).

„Lituanikos“ kopijos kūrėjas V. Kensgaila teikia versiją, kad „Lituanika“ nukrito dėl pasibaigusio benzino, o tas benzinas nutekėjo per didžiųjų liemens bakų avarinio išleidimo vožtuvus.
Tačiau ši versija prieštarauja faktui, kad „Lituanika“ nukrito su dirbančiu varikliu. Vadinasi, ši versija negali būti priimtina.

Oficialiame Akte teigiama, kad buvo rasta apie 50 l benzino.

Vokiečių versija

Vokiečių tyrimo išvadose – Pranešime – rašoma, kad „Lituanika“ teturėjo 10–15 l benzino, t. y. 15 minučių skristi. Todėl skubiai ieškojo vietos nusileisti.

Tačiau ši vokiečių tyrimo išvada padaryta klaidingai apskaičiavus ir neteisingai vertinant. Tie 10–15 l benzino rasti viename iš 4 sparninių bakų. Kiti buvo tušti. Bet tai nereiškia, kad juose iki katastrofos benzino nebuvo. Juk jie krentant buvo praplėšti ir benzinas išsiliejo. Oficialiame Akte teigiama, kad buvo rasta apie 50 l benzino. Ir dar yra pastaba, kad „jeigu benzino po katastrofos ir visai nebūtų rasta, tai iš to vis vien negalima būtų daryti išvados, kad benzino pristigo, nes, plyšus benzino bakams, aišku, benzinas gali ištekėti iki lašo“.

Taigi, „Lituanika“ per katastrofą benzino turėjo mažiausiai dar vienai valandai skristi. Vadinasi, Berlyną pasiekti galėjo.

Pašovimo versija

Pašovimo versija verta atskiros temos. Trumpai galima pasakyti, kad nėra rasta jokių duomenų, galinčių patvirtinti pašovimo ar apšaudymo faktą. Visos skleidžiamos žinios apie apšaudymo pėdsakus, kulkas, rastas lakūnų kūnuose ir kt., yra gandai ir išgalvotas pramanas. Pašovimo versija paplito ir išpopuliarėjo, nes visuomenė nenorėjo patikėti, kad karžygiai, Atlanto nugalėtojai, žuvo dėl kokios nors paprastos priežasties. Pašalinė jėga – force majeure – visai kitas didvyriško žygio tragiškos pabaigos kontekstas.

Kitos fantastinės versijos

Be pašovimo, yra dar daugybė versijų apie „Lituanikos“ katastrofą dėl pašalinės jėgos. Tai ir „mirties“ spindulių , numušimo naikintuvu (Tomo Zaukos) , netgi sugavimo tinklais (!) versijos.
Visos jos yra fantastinės, dirbtinai išgalvotos ir visiškai prasilenkiančios su tikrove. Tačiau jos yra paskelbtos, paskelbtos be atitinkamų komentarų, todėl gali patiklią visuomenės dalį suklaidinti. Iš interneto komentarų galima spręsti, kad kai kurie asmenys linkę patikėti netgi tokiomis versijomis.

„Lituanikos“ katastrofos priežasčių lygtį vargu ar kada nors pavyks visiškai išspręsti. Nežinomųjų ir klaustukų liks. Tačiau bandyti praskleisti šį paslapčių šydą verta. Šiame straipsnyje tai buvo daroma panaudojant A. Gustaičio vadovautos komisijos metodą, kuriuo buvo iškeliamos tam tikros hipotezės, tos hipotezės analizuojamos, apsvarstomos alternatyvos, įvertinama jų tikimybė, nepatikimos atmetamos.

1 LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1471, l. 48, 49, 50, 51, 52, 53, 54. Prieiga per internetą: 
   http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s36.htm
2 LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1471, l. 25, 26, 27, 28. Prieiga per internetą: 
    http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s19.htm
3 LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1471, l. 21. Prieiga per internetą: 
    http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s21.htm
4 Dienraštis „Naujos žinios“, 1933 07 20, Nr. 58. Galima rasti interneto portale epaveldas.lt: 
   http://www.epaveldas.lt/home   
5 Dienraštis „Dienos naujienos“, 1933 07 21, Nr. 164. Galima rasti interneto portale epaveldas.lt: 
   http://www.epaveldas.lt/home   
6 LCVA, f. 1323, ap. 1, b. 300, l. 844, 845, 845 a. p., 846, 846 a. p., 847. Prieiga per internetą:
   http://www.archyvai.lt/exhibitions/dariusirgirenas/s35.htm 
7 Lakūnas Tomas Zauka [sudarė Jonas Voronavičius]. Kaunas: D-ja „Lakūnų kapai“, 1997. 
8 Istorinė sensacija: kaip vokiečiai tykojo S. Dariaus ir S. Girėno. Straipsnis interneto portale balsas.lt:   
  http://www.balsas.lt/naujiena/700770/istorine-sensacija-kaip-vokieciai-tykojo-s-dariaus-ir-s-gireno

Istorija

Susiję straipsniai