- Oro transportas
- Mokymas ir karjera
- Aviacijos sportas
- Bendroji aviacija
- Karinė aviacija
- Technika
- Istorija
- Kosmosas
- Mokomieji straipsniai
- Ačiū už skrydį
- Redakcijos naujienos
EN
Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija nuo pat nepriklausomybės atkūrimo aktyviai bendradarbiavo su „Swedavia“ (Švedija) ir kitomis užsienio paieškos ir gelbėjimo tarnybomis. Buvo sprendžiami Lietuvos civilinės aviacijos plėtros klausimai. Nors švedai labai norėjo padėti mūsų Susisiekimo ministerijai, tačiau kažkas nesiklijavo. Po kelių nepavykusių projektų bendradarbiavimas su švedais prislopo.
Tik 1994 m. rugpjūčio mėnesį, Vilniuje įkūrus Aeronautikos gelbėjimo koordinacinį centrą, Civilinės aviacijos departamentas prie Susisiekimo ministerijos pakvietė „Swedavia“ Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centro specialistus, kad jie pakonsultuotų Vilniaus AGKC koordinatorius.
Tačiau ekspertai konstatavo, kad labiausiai juos šokiravo Vilniaus Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centro įranga: seni stalai ir keturios taburetės, ant kurių baisu net atsisėsti.
1995 m. sausio 24–27 d. Vilniuje apsilankė penki „Swedavia“ aeronautikos paieškos ir gelbėjimo darbų koordinavimo ekspertai. Pirmiausia jiems buvo labai įdomu susipažinti su Lietuvos tarptautinių oro uostų avarinėmis gelbėjimo tarnybomis, jų įranga ir galimybėmis. Jie nebuvo tikri, kad Lietuvos oro uostuose tokia sistema iš viso egzistuoja. Pabuvę Aeronautikos gelbėjimo koordinaciniame centre, ekspertai įvertino apgailėtiną jo padėtį ir panoro apsilankyti Vilniaus, Kauno, Šiaulių bei Palangos tarptautiniuose oro uostuose, susipažinti su jų avarinėmis gelbėjimo tarnybomis.
SVT generalinio direktoriaus buvau paskirtas vadovauti „Swedavia“ ekspertų grupei. Kitą rytą su delegacija išvykau į kelionę po Lietuvos tarptautinius oro uostus. Švedų ekspertai tikėjosi blogesnės padėties nei rado. Kiekviename oro uoste buvo įsteigtos ir puikiai veikė avarinės gelbėjimo tarnybos.
Tarnybų viršininkai parodė, kokią turi paieškos ir gelbėjimo įrangą bei priemones ir pademonstravo jų galimybes, supažindino su schemomis, pagal kurias iškviečiamos papildomos miestų ir rajonų pajėgos, kai avarijos mastai dideli ir aerodromo paieškos ir gelbėjimo avarinės tarnybos pajėgų nebeužtenka. Galbūt turimos oro uostų avarinės gelbėjimo pajėgos bei priemonės ne visiškai atitiko ICAO reikalavimus, tačiau mažai kuo ir skyrėsi. Po oficialaus patikrinimo Švedijos ekspertų grupę supažindinau su Palanga ir jos tiltu, vedančiu tiesiai į Baltijos jūrą.
Iš komandiruotės švedų ekspertai grįžo su gera nuotaika. Jie buvo patenkinti tuo, ką pamatė. Savo ataskaitą pateikė Susisiekimo ministerijai. Tačiau ekspertai konstatavo, kad labiausiai juos šokiravo Vilniaus Aeronautikos gelbėjimo koordinacinio centro įranga: seni stalai ir keturios taburetės, ant kurių baisu net atsisėsti. Ekspertai užsiminė, kad Lietuvai būtina paruošti Nacionalinę paieškos ir gelbėjimo darbų programą, taip pat reikalingas rimtas valdžios požiūris į Nacionalinio gelbėjimo koordinacinio centro (SAR) sukūrimą.
Noriu pabrėžti, – tęsė jis, – kad nors po nepriklausomybės paskelbimo praėjo ketveri metai, Lietuva neturi juridinių dokumentų, apibrėžiančių oro, sausumos ir jūrų paieškos ir gelbėjimo tarnybų funkcijas.
Daugiausia pastabų pateikė patyręs Švedijos SAR ekspertas Stigas Lejonas.
Detaliai aptaręs paieškos ir gelbėjimo situaciją Lietuvoje, ponas S. Lejonas pateikė tokias išvadas:
1. Lietuvos nacionalinei paieškos ir gelbėjimo programai reikalingas valstybinis statusas.
2. Ignoruojamas Tarptautinės civilinės aviacijos 1944 m. Čikagos konvencijos 12 priedas.
3. Nevykdomi net 52 svarbūs to dokumento punktai.
4. AGKC patalpos plotas atitinka reikalavimus, tačiau centre tik seni, niekam tikę baldai.
5. AGKC viršininkas – vienintelis, kuris turi oficialų SAR parengimą ir SATSA diplomą, kuris jam suteikia teisę dirbti administracinį darbą.
6. Budintys koordinatoriai tokios teisės neturi.
7. AGKC darbuotojai neturi anglų šnekamosios kalbos įgūdžių. Jie sunkiai bendrauja su tarptautiniais kitų valstybių koordinaciniais centrais.
„Šie trūkumai labai apsunkina galimybę vykdyti organizuotą ir koordinuotą deramos kokybės paieškos ir gelbėjimo veiklą pagal ICAO reikalavimus, – pareiškė S. Lejonas. – Noriu pabrėžti, – tęsė jis, – kad nors po nepriklausomybės paskelbimo praėjo ketveri metai, Lietuva neturi juridinių dokumentų, apibrėžiančių oro, sausumos ir jūrų paieškos ir gelbėjimo tarnybų funkcijas. Šis faktas akivaizdžiai trukdo SAR tarnybos plėtrai. Nėra jokio Vyriausybės nutarimo ar kito teisės dokumento, apibrėžiančio tarnybų statusą ir viršenybę konkrečios avarinės situacijos atveju. Civilinės aviacijos departamentui reikia kuo skubiau imtis paieškos ir gelbėjimo tarnybų funkcijų kūrimo, išankstinio planavimo bei bendradarbiavimo su kaimyninių šalių paieškos ir gelbėjimo sausumos bei jūrų tarnybomis.“
Aviacinių žinių svetainė - oro tansportas, sportas, technika, kosmosas, istorija, renginiai.