„Porsche 911“ pasirodė dar 1963 metais. Nedidelis sportinis automobilis iš pat pradžių atrodė kaip unikali staigmena. Neįmanoma nuslėpti ir jo ryšių su „Volkswagen“, kurį taip pat kūrė Porsche šeimos inžinieriai. 911, atrodo, amžiams pavergė automobilių entuziastų širdis ne tik savo dinaminėmis savybėmis, bet ir unikalia variklio konfigūracija.\

Klasikinio „Porsche 911“ variklis buvo aušinamas oru. Jis, kaip ir dabar, buvo montuojamas už galinės ašies. Iki šiol tai nėra populiarus sprendimas - sportinių automobilių varikliai montuojami viduryje arba priekyje. Dinaminiu požiūriu variklio montavimas už galinės ašies yra prastas sprendimas, dėl kurio senieji 911 posūkiuose dažnai norėjo apsisukti prieš savininko valią. Kita vertus, tokia neįprasta konfigūracija turėjo ir privalumų - varanti galinė ašis buvo stipriau apkrauta, todėl vairuotojas galėjo pasidžiaugti geresniu sukibimu tiesiosiose.

„Porsche“ varikliai lėktuvuose

Iš tikrųjų, oru aušinami „Porsche“ varikliai lėktuvuose buvo matomi jau kurį laiką. Dar šeštajame dešimtmetyje lėktuvų gamintojai atkreipė dėmesį į mažus keturių cilindrų „Porsche 356“ variklius. Šie oru aušinami agregatai buvo kompaktiški, lengvi ir patikimi, todėl kartais ir būdavo apgyvendinami lėktuvuose. Tačiau tai nebuvo tik savadarbiai entuziastų sukurti orlaiviai - rimtesni lėktuvų gamintojai taip pat ėmė domėtis automobiliniais „Porsche“ varikliais.

„Porsche“ netruko pastebėti savo variklių mažuose lėktuvuose. O kaip galėjo nepastebėti? Pritrūkę informacijos orlaivių kūrėjai patys kreipdavosi į „Porsche“ prašydami patarimų, detalių ar net profesionalios mechanikų pagalvos. Taigi, pastebėjusi naujas verslo galimybes, „Porsche“ kompanija ėmė specialiai lėktuvams ruošti savo keturių cilindrų oru aušinamus variklius.

„Porsche“ - pažangiausių lėktuvų variklių gamintojas

3,2 litrų 6 cilindrų variklis PFM 3200 buvo gerokai pranašesnis už tuo metu rinkoje buvusius konkurentus. Ši jėgainė išvystė maždaug 210 arklio galių, tačiau sumontavus turbokompresorių šis rodiklis pakilo iki 240 ag.

Automobilinis variklis sukosi kiek per greitai, todėl buvo panaudotas reduktorius. „Porsche“ taip pat pakeitė degalų tiekimo linijas, tepimo sistemą ir viską pritaikė aštriems judesiams ore. PFM 3200 netgi turėjo įpurškimo sistemą, kuri automatiškai prisitaikydavo prie su aukščiu susijusių pokyčių.

„Porsche“ jėgainės surado kelius į daugybė lėktuvų - „Extra 330“, „Mooney M20L PFM“, „Socata TB-16“, „Robin DR400“, „Ruschmeyer MF-85“, „Cessna 172“, „Colani Cormoran“ (šis niekada nebuvo užbaigtas) ir dar kelis modelius. Tiesa, tik M20L su PFM 3200 pasiekė serijinę gamybą, visi kiti orlaiviai tik išbandė „Porsche“ variklį.

Tik 40 „Mooney M20L PFM“ lėktuvų buvo pagaminta. Iš viso M20L gamybos apimtys perkopė 11 tūkstančių orlaivių, todėl akivaizdu, kad žymaus vaidmens „Porsche“ variklis šio modelio istorijoje nesuvaidino.

Nors susidomėjimo tikrai būta, „Porsche“ ir šįkart šiame segmente ilgiau neužsibuvo - iš aviacinių variklių rinkos sportinių automobilių gamintojas pasitraukė jau 1985 metais. Priežastis - noras susikoncentruoti į pelningesnę veiklos sritį - sportinius automobilius. Juolab, kad susidomėjimas PFM 3200 varikliais buvo didesnis nei tikrieji pardavimai.

Įdomu tai, kad „Porsche“ labai ilgą laiką vis tiek tiekė detales ir techninę pagalbą savo aviaciniams varikliams. Tik 2007 metais automobilių gamintojas informavo JAV Federalinę aviacijos administraciją, kad toliau šių variklių nebeaptarnaus. 2009 metais FAA informaco lėktuvų su PFM 3200 varikliais savininkus, kad, nors „Porsche“ jų ir nebeaptarnaus, jie ir toliau gali būti naudojami tol, kol atitiks techninius reikalavimus. „Porsche“ specialiai lėktuvams jau nebetiekia atsarginių dalių, bet kai kurias galima pasiskolinti iš laikmečio automobilių. Kita vertus, dabar aktyvių lėktuvų su PFM 3200 varikliais yra labai mažai - jie dažniau sutinkami muziejuose.