Ryšio ir skrydžio duomenys lėktuvui skrendant registruojami (kaupiami) duomenų registratoriuose. Juos kaupti pradėta apie 1940 metus, bet tuometinė technikos pažanga neleido sukurti registratorių, išsaugančių sukauptus duomenis orlaiviui sudužus nuo smūgio į žemę ir jam užsidegus.

Tik 1958 m. ICAO (Tarptautinė civilinės aviacijos organizacija) išleido dokumentus apie pagrindinius reikalavimus registratoriams, kuriuos pramonė galėjo įvykdyti. Duomenų registratorius jau turėjo lėktuvai „Boeing 707“, „Douglas DC-8“, „Caravelle“. Jie neilgą laiką galėjo kaupti reikalingiausius duomenis – magnetinį kursą, skrydžio aukštį ir greitį, vertikalųjį pagreitį, laiką. Duomenys buvo įrašomi į varinę ar plieninę foliją, bet ir ji ne visada išlikdavo po katastrofų. Buvo gaminami ir kiti ICAO reikalavimų neatitinkantys registratoriai, pavyzdžiui, juose skrydžio aukštis ar vertikaliosios perkrovos buvo įrašomi adatėle braižant lėtai besisukantį suodžiais padengtą būgnelį. Prieš skrydį būgnelį reikėdavo aprūkyti virš liepsnos, kad jis pasidengtų suodžiais. Tokių pirmosios kartos registratorių dar iki šiol galima rasti aviacijos muziejuose.

Magnetinėje juostelėje vietoj ištrintos informacijos galima įrašyti naują, pavyzdžiui, juostelę traukiant į vieną pusę, informacija įrašoma viename juostelės krašte, o traukiant į kitą pusę – kitame krašte. Juostelė traukiama kelių centimetrų per sekundę greičiu. Daug magnetinės juostelės į mechanizmą netelpa, todėl tokiuose registratoriuose išlieka tik paskutinių 30 skrydžio minučių informacija. Tokio įrašymo laiko beveik pakanka katastrofoms tirti.

Trumpai

Skrydžio duomenys – tai orlaivio variklio sūkių dažniai, variklio dujų temperatūra, vibracijų lygis, aerodinaminių plokštumų ir važiuoklės padėtys, degalų tiekimas, degalų, tepalo ir hidraulinio skysčio slėgis bei dar daug dešimčių kitų orlaivio sistemų veikimą apibūdinančių parametrų.

Kalbą ir skrydžio duomenis magnetinėje juostelėje reikia įrašyti atskirai, nes jų signalų struktūros yra skirtingos. Taip nusistovėjo tradicija, įteisinta ICAO, gaminti dviejų rūšių informacijos registratorius – ryšio duomenų CVR (angl. Cockpit Voice Recorder) ir skrydžio duomenų FDR (angl. Flight Data Recorder). Gaminami ir universalieji FDR, kurie registruoja ir ryšio, ir skrydžio duomenis. Didesniuose orlaiviuose dažniausiai yra avariniai CVR ir universalieji FDR. Tokių antrosios kartos registratorių dar daug yra senesniuose orlaiviuose.

1965 m. pramonė pradėjo gaminti avarinius registratorius, kuriuose magnetinėje juostelėje sukaupta paskutinių 30 skrydžio minučių informacija išlikdavo po 1000 g smūgio jėgos į žemę ar jiems kelioms dešimtims minučių patekus į liepsną. Tačiau tokių reikalavimų nepakako, nes smūgis dažnai nuplėšdavo magnetines galvutes nuo jas laikančių varžtelių ir pažeisdavo magnetinę juostelę pačioje svarbiausioje vietoje, kur būdavo įrašyta paskutinių skrydžio sekundžių informacija. Norint atkurti paskutinius žodžių skiemenis ar paskutinius įrenginių parametrus, tekdavo suklijuoti juostelės skutelius ir naudoti labai sudėtingus signalų analizavimo įrenginius. Avarinių signalų analizavimo laboratorijos yra tik kelios visame pasaulyje.

Avariniai registratoriai orlaivyje dažniausiai sumontuoti uodegoje, nes ten didesnė tikimybė jiems išlikti nepažeistiems po avarijų ar katastrofų. Didesniuose orlaiviuose gali būti keli vienodi registratoriai, tada didesnė tikimybė, kad vienas iš jų išliks po katastrofos.

Trumpai

Ryšio duomenys – tai lakūnų pokalbiai tarpusavyje, su palydovais, su antžeminėmis tarnybomis ir kabinos triukšmas (fonas).

Registratorių juostos traukimo mechanizmai – dideli ir sunkūs, jiems reikia nuolatinės techninės priežiūros, magnetinė juostelė, esant didesniems orlaivio smūgiams į žemę ar ilgiau degant, suyra. Nuo 1990 m. pradėti gaminti trečiosios kartos registratoriai (2 pav.), kuriuose ryšio ir skrydžio duomenys kaupiami grandynuose (mikroschemose). Jiems nereikia nuolatinės techninės priežiūros, o sukauptą informaciją greitai ir patogiai galima perrašyti į antžeminę aparatūrą, nes juostelės nebereikia išimti iš kaupiklio.

Nuo 1995 m. pradėjus gaminti didelės atmintinės talpos grandynus, avarinės informacijos registravimo laikas nuo 30 min. padidintas iki 2 valandų. Jie gali registruoti visus (kelis tūkstančius) didelio orlaivio skrydžio ir ryšio duomenis, nedidinant avarinio konteinerio matmenų. Konteinerių atsparumas smūgiams padidintas iki 3400 g, jie nesugniūžta prislėgus juos 2 tonų svoriu iš bet kurios pusės. Konteineriai išlaiko 1100°C temperatūrą 1 valandą, o po to dar 10 valandų – 260°C temperatūrą. Tai panašu į realias sąlygas orlaiviui degant ant žemės. Konteineris gaminamas iš titano ir padengiamas temperatūrai atsparia keramika. Ant keramikos užliejamas apsauginis sluoksnis, kuris deginant konteinerį virsta putomis, gerai apsaugančiomis konteineryje esančią informaciją nuo perkaitimo. Prie avarinio konteinerio tvirtinamas povandeninis signalizatorius: nukritus orlaiviui į vandenį, signalizatoriaus baterijos prisipildo vandens, atsiranda signalizatoriaus maitinimas ir jis pradeda siųsti akustinius 37,5 kHz signalus, kad po vandeniu pagal juos būtų galima surasti konteinerį. Signalizatorius gali veikti net 6 km gylyje maždaug mėnesį, signalas girdimas kelių kilometrų atstumu.

Duomenų registratoriai tobulinami dviem kryptimis. Dideliems orlaiviams skirtuose registratoriuose greta skrydžio ir ryšio duomenų grandynų atmintinėje pradedama įrašinėti salono ir įėjimo į lakūnų kabiną vaizdus (video). Atsiranda registratorių, kurie skirti mažesniems orlaiviams. Tokių anksčiau nebuvo. Šiuose orlaiviuose reikia įrašyti tik keletą skrydžio duomenų ir nėra tokių didelių informacijos apsaugos reikalavimų nuo smūgių ir temperatūros, todėl jie yra maži, lengvi ir pigesni.