Su Rusijos kosmonautu Igoriu Petrovičiumi Volku bendravome keletą dienų lapkritį vykusios tarptautinės kosmoso konferencijos SEMWO Vilniuje metu. Garbės svečias kaip magnetas traukė visų dėmesį įvairiuose susitikimuose, kurių buvo gausu. Santūriu ir gana aštriu kalbėjimu I. Volkas trumpai komentavo politinius aspektus tiek Rusijoje, tiek pasaulyje, nedžiūgaudamas vertino žmonijos veiklą globalizacijos fone, dalijosi savo įžvalgomis kosmoso srityje. „Beribė globalizacija yra kenksminga. Pirmiausia tautoms, jos nyksta. Atkreipkite į tai dėmesį. Linkiu lietuvių tautai išlikti, reikia gimdyti daug vaikų, atsinaujinti“, – sakė I. Volkas. 

– Gerbiamas Igori Petrovičiau, ar ką nors norėtumėte keisti savo gyvenime?

– Nekeisčiau nieko.

– Jūs savo reikalo fanatikas?

– Taip. Fanatikų tarp žmonių yra labai mažai, bet yra. Būti juo nėra privilegija ar savaiminis geras dalykas. Kaip sakoma, „pas kiekvieną savi tarakonai“.

– Ar nepasimiršo karjeros pradžia, lėktuvai, kuriais pradėjote skraidyti?

– Viskas prasidėjo dar mokykloje. Aeroklubo atstovai atėjo į mokyklą ieškoti drąsių jaunuolių. Kvietė drąsius, kaip galėjau atsisakyti? Kursko aeroklube pirmą kartą skrydį atlikau 1954 metais. Pradėjau skraidyti su Jak-18A, lėktuvu su uodeginiu ratuku, iš Po-2 atlikau pirmą šuolį parašiutu, priskaičiavau 18 šuolių iš viso.

– Kokia Jūsų skraidymų patirtis?

– Daugiau kaip 7000 valandų ore, iš jų 3500 kaip lakūno bandytojo. Skraidžiau su visais tėvyninės gamybos naikintuvais, bombonešiais ir transporto lėktuvais. Mano „arkliukas“ buvo suktukas ir daugybę lėktuvų specialiai juo išbandydavau. Pirmą kartą pasaulyje išbandžiau, kaip elgiasi lėktuvais pasiekęs kritinį atakos kampą (daugiau kaip 90o), taip atradau figūrą „kobra“, kurios autorystę perleidau kolegai Viktorui Pugačiovui (Pugačiovo kobra), nes Vilko kobra kvailai skambėtų.

– Kosmose buvote tik kartą. Kokia buvo Jūsų užduotis?

– Į kosmosą kilau kaip kosmonautas tyrėjas „Sojuz T-12“ laivu 1984 metų liepos 17 dieną, grįžau į žemę po 11 parų 19 val., 14 min. ir 36 s. Mūsų įguloje buvo trys žmonės – skridau su Vladimiru Džanibekovu (laivo vadas) ir Svetlana Savitskaja. Kosmose buvau... kaip brangiai apmokamose atostogose, nes mano užduotis buvo grįžus į žemę iš karto sėsti į lėktuvą ir pilotuoti jį. Ir man tai pavyko. Taip ruošiausi „Burano“ valdymui, jeigu jis kiltų į kosmosą. 

– Ką jautėte, kai iš kosmoso grįžote į žemę? Palaimą, euforiją ar nuovargį ir panašius dalykus?

– (Po ilgos pauzės). Tu galvoji, kad buvau didvyriu? Aš keikiausi matu. Džanibekovą ir Savitskają greitai iškėlė iš mūsų kapsulės, ir jie jau buvo šlovinami, o aš įstrigau šalia įkaitusio geležies gabalo ir mane iš ten krapštė pusvalandį... Be to, kabėjau beveik žemyn galva, maniau, kad plaukai išsilydys. Norėjau tik vieno – kuo greičiau iš ten išlįsti. O po to manęs laukė dar vienas – pagrindinis šio skridimo etapas: sėdau į sraigtasparnį, nuskridome iki aerodromo, o ten persėdau į lėktuvą Tu-154 ir jį pilotavau, – taip imituotas „Buran“ grįžimas iš kosmoso į žemę. Vėliau to, gaila, neprireikė, „Buran“ skrydį įvykdė be įgulos.    

– Kas labiausiai trukdo žmogaus karjerai?

– Karjerizmas.

– „Suktukas“ buvo Jūsų mėgstamas. Ar visuomet pavykdavo lėktuvą išvesti iš šios figūros? Gal yra tekę katapultuotis?

– Bet kokia judanti priemonė yra pavojinga, ore lėktuvas gali patekti į suktuką. Aš mokiau kitus to suktuko išvengti, skraidyti taip, kad į jį nepatektų. To išmokęs jau gali skraidyti. Akrobatinio skraidymo pradėjau mokytis taip pat nuo suktuko įveikimo. Kai išmokau iš jo išeiti, tada ėmiausi kitų pilotažo figūrų. Daug žmonių, patekę į suktuką, žuvo. Su Mig-23 buvo labai sunku išeiti iš suktuko. Bandymus atlikdavau 10–11 km aukštyje. Bet ir taip aukštai nėra daug laiko veikti. Pamenu, su Mig-15 (šių lėktuvų buvo pagaminta apie 18 tūkst.) mokymuose buvo keletas katastrofų, tada uždraudė mokyti šios figūros, pasipylė dar daugiau nelaimių. Nuo didelių atakos kampų nepabėgsi, suktuko reikia mokyti ir karo, ir civilius lakūnus.

– Kaip Jūs... patekote į kosmosą?

– Atsitiktinai, per kvailystes. Lėktuvai – kaip žmonės, skirtingi. Lakūnui bandytojui svarbu yra „nemokėti skristi“. Reikia daryti tai, ko lėktuvas nenori, kas yra aukščiau jo parametrų. Aš mokydamasis mokiausi ir kitiems savo patirtį perduodavau, turėjau sėkmingą nuojautą ir teisingai paskaičiuodavau. Rizikuodavau labai, bet visada man atrodė, kad riziką valdau. Skristi reikėjo taip lengvai, kaip kvėpuoti. 

Į kosmosą patekau... per kvailystę, klaidą. Skridau su lėktuvu Su-9 ir pasibaigė degalai. Pagalvojau – katapultuotis ar tūpti be variklio sūkių... Nutūpiau labai prastomis oro sąlygomis, buvo labai blogas matomumas. Tada pagalvojau, jeigu tai įmanoma nesąmoningai, netyčia, vadinasi, galima ir sąmoningai tai daryti. Net ir geru oru leistis be variklio yra rimta treniruotė. Pradėjau bet kokiu oru taip tupdyti lėktuvus. Vyresni lakūnai iš pradžių vertino griežtai: negalima, girdi, komunistas, lakūnas, o elgiasi vaikiškai, neatsakingai. Sėkmę nurašė atsitiktinumui, o aš užsispyriau. Sakau – skrendame kartu, parodysiu. Parengiau programą, veikiau pagal sistemą, algoritmus. Ir įrodžiau skrydyje, tada patikėjo. Išmokau tūpti su bet kokiu lėktuvu be variklio. Tuo metu nežinojau, kad dairomasi kosmoso programai žmonių. Apie mane pasklido žinia, girdi, į kosmosą tai tas, nenormalus, tinka, jis gali skristi su kiekvienu lėktuvu. Taip aš ir patekau ten. 

– Nebijojote mirties?

– Nebijojau, ir dabar nebijau. Ji vis tiek ateis. Aš ramus. Sunkiau kitų mirtį išgyventi. Mylimus draugus lydėjome kaip galėjome. Buvo du atvejai, kai mano vadai užmušė mano pavaldinius. Tik todėl, kad nepatyrusiems lakūnams mano parengta programa buvo per sudėtinga. Aš perspėjau, kad taip gali nutikti, kad ši programa tinka ne visiems, ne pagal jaunų lakūnų bandytojų jėgas. Galvojo, kad čia aš toks pasipūtęs, apie save per gerai galvoju, jeigu aš galiu, tai ir kiti gali. Tais laikais nuo įsakymo priklausė gyvenimas, sprendimus priiminėjo kiti. Dėl žūčių buvo uždaryti 3 aerodromai. Po katastrofų niekas niekaip nesureagavo. Nurašė – žmogiškasis faktorius. 

– Papasakokite apie įnoringesnius lėktuvus, kuriuos teko bandyti. 

– Lėktuvai skirtingi kaip žmonės. Reikia padirbėti, kad juos pažintum – ir žmones, ir lėktuvus. Daug teko lėktuvų išbandyti, ne tik rusų gamybos. Bet geresnio už Su-27 nebuvo.
Lėktuvas Su-24 turi netobulumų: kai atakos kampas pasiekia 24 laipsnius, jis pasidaro nevaldomas. Dirbdamas institute savo raporte viską parašiau. Kartą pateko į rankas nauja lėktuvo Su-24 su nauju varikliu bandymų programa. Matau, nurodytas režimas – 25 laipsnių kampas; variklis – mažas gazas ir vėl forsažas. Stop! Net aš nežinojau, kas gali nutikti taip skrendant. Vienas veikiantis variklis prie 25 laipsnių atakos kampo padaro labai didelį slydimą. Einu pas instituto „načalniką“ ir sakau: bandytojams, kurie nėra skridę tokiais dideliais atakos kampais negalima skristi, nes nežinia, kaip kas gali būti tokiomis sąlygomis. Viršininkas atsak: „Ar aš į tavo reikalus lendu? Ir tu nelįsk“... Įvyko katastrofa. 
Mikojano Gurevičiaus konstruktorių biuras Mig-23 lėktuve sukūrė sistemą, kuri neleido patekti į suktuką. Aš, lėktuvą išbandęs, pasakiau, kad sistema negelbsti taip, kaip norėtųsi, t.y., jeigu eilinis lakūnas pateks į suktuką, neišves iš jo lėktuvo. Teko įrodinėti, kad mano samprotavimai – ne blefas.  

– Kas lakūno bandytojo kailyje Jums labiausiai patiko?

– Lėktuvai – kaip žmonės, gyvi. Mano užduotis ore būdavo patikrinti, ar jie nemeluoja. Mūsų – lakūnų bandytojų – darbas yra ištirti, kodėl atsitiko ta ar kita avarija, išsiaiškinti, kaip viskas vyksta. Mes bandydavome naujus lėktuvus, jų modifikacijas, įvairius skrydžio režimus. Aš moku nutupdyti bet kokį lėktuvą be dirbančio variklio. Net ir tapęs kosmonautu, vis tik į pirmą vietą statau lakūno bandytojo patirtį. Tai pats įdomiausias dalykas, kurį moku daryti. Visos situacijos ir jausenos, kurias išgyvena, patiria lakūnas bandytojas, yra tokio spalvingumo, kokio niekur kitur nėra. Aš visada jaučiau, kad viską moku, galiu. Siekiau būti geriausiu, pirmu.
Kai pradėjau dirbti A. Gromovo skrydžių tyrimo institute, visada į darbą ateidavau pats pirmas, anksčiausiai. Galėdavau papildomai paskristi, man tai buvo svarbu. Mėgau kiekvieną skrydį atlikti itin profesionaliai. Lakūnai bandytojai daro tai, ko nedaro normalūs lakūnai. Jau tada patekau į vado nemalonę, girdi, ko tas Volkas anksti skraido, niekas nieko šiaip sau nedaro, – reikia uždrausti! 

– Ar visada sklandžiai sekėsi skraidyti? Gal patyrėte baimės akimirkų?

– Dalyvavau Egipto kare, buvo daug oro mūšių. Susivokiau, kad kažko dar nemoku. Jaučiu, kad esu įsitempęs dar nepradėjęs kovos. Rimtas išbandymas laukė ore: patyrus kelių minučių didelę perkrovą ir lėktuvui atlikus didelį slydimą, mano organizmui kažkas atsitiko. Yra buvę akimirkų, kai sėdant į lėktuvą koja iš streso pradeda drebėti. Savęs paklausiu, gal tu ne ten esi, kad negali susitarti su ta koja. Susitvarkau.
Kitą kartą, buvo, skrendu su skafandru ir kvėpuoju dusdamas, nelygiai. Supykau ant savęs – juk ne seksu užsiimi, kvėpuok ramiai. Ne iš karto viso to išmoksti. Kai išmokau būti bandytoju, nustojau pavargti skraidydamas. Esu daugiausiai 14 bandymų per dieną atlikęs, paskui tiek skridimų uždraudė, leisdavo tik tris. Kitiems, matau, teka prakaitas upeliais dėl didelių krūvių, o aš nepavargdavau. Žmonės pavargsta nuo nepakeliamo darbo, nuo tinginio, o aš skraidydamas jaučiau tik džiaugsmą.
Man pasisekė, kad mokiausi M. Gromovo skrydžių tyrimo instituto lakūnų bandytojų mokykloje. Buvo iš ko mokytis. Įsiminė Lioševas. Jis formules iš vadovėlių pateikė emocijų ir pajautimų lygmeny. Pavyzdžiui, lėktuvo atakos kampas – tai ne tik skaičiai, o jaučiamas kūnu, užpakaliu dalykas. Paprasti tie dalykai atrodo, bet jie yra ne paprasti.     

– Ar panašių skrydžių rutina kaip nors veikė Jūsų mąstymą, budrumą?

– Pamenu, kaip žuvo Olegas Gudkovas. Tai atsitiko 1973 metų spalio 4 dieną vykdant paskutinį, aštuonioliktąjį, bandymų programos skrydį su naikintuvu Mig-25P. Patyręs lakūnas bandytojas, į orą kėlęs ne vieną Mig-21, Mig-23, Mig-25, ore ne kartą mirčiai žvelgęs į akis, vieną dieną jai pasidavė. Kartu skridęs Kolesnikovas katapultavosi, bet gailėjosi, kad gyvas liko, valdžia „užtampė“ jį. Kolesnikovas nebuvo toks optimistiškas dėl lėktuvo skrydžio charakteristikų, bet jo nepaklausė... 
Žmogus nustoja eiti pirmyn, kai nustoja tobulėti. Reikia visada būti pasiruošusiam, kažkam blogam. Kai per gerai apie save pradedi galvoti, imi degraduoti.

– Ar pripažįstate autoritetus? Kokios asmenybės darė Jums įtaką?

– O kaip galima nepripažinti? Tai Valerijus Čkalovas – lakūnas bandytojas, bandė I-14, I-15, I-16 naikintuvus, 1936 m. su Ant-25 per 56 val. 20 min. nuskrido 9374 km, žuvo 1938-iaisiais tupdydamas naują eksperimentinį Polikarpovo lėktuvą I-180. Tai: Michailas Gromovas, Sergejus Anochinas, Amet-chan Sultanas – lakūnas bandytojas, žuvo 1971 m. su skraidančia laboratorija Tu-16 bandant naują variklį, Jurijus Garnajevas, buvęs mano vadas, įsisavinęs 120 skirtingų tipų aparatų, žuvo 1967 m. rugpjūčio 6 d. gesindamas miško gaisrą su Mi-6 PZh Prancūzijoje. Neslėpsiu, patinka Antuanas de Sent-Egziuperi. Gagarino skrydis taip pat paliko pėdsaką, buvo labai svarbus, man jis herojus. Jo mirtį dar tebegaubia paslaptis.

– Kokią vietą aviacijos pramonė užima tarp kitų pramonės šakų?

– Aš manau, kad aviacijos pramonė – tai sritis, kuri kelia šalį. Aviacijos technologijos, išradimai tarnauja visose srityse. Rusijoje dabar naikinama aviacijos pramonė, todėl galima sakyti, kad naikinama šalis. Kalbos apie modernizaciją tėra tik kalbos. 

– Ar buvo kokių nors pikantiškų dalykų Jūsų karjeroje?

– Tikriausiai mūsų „žygdarbio“ niekas nepralenkė, kai mes su Džanibekovu nutarėme į orbitinę stotį „Saliut-7“ nugabenti Leonidui Kizimui, Vladimirui Solovjovui ir Antonui Atkovui ... agurkėlių ir dešros. Kaip tai padarėme? Savaitę nieko nevalgėme, kad nepriaugtume svorio, šokdinome šokiuose moteris, kurios mus turėjo aprengti prieš skrydį ir sutarėme, jog vakuumuoti agurkėliai ir dešrytė priglus ant mūsų pilvų po skafandrais. Patikėkit, kai nusiėmiau skafandrą, ir pasklido agurkėlių kvapas, kosmonautų akyse pasirodė ašaros. Beje, agurkus raugėme patys...  

– „Burano“ projekte dirbote kartu su Rimantu Stankevičiumi. Kokį jį prisimenate?

– Pats jį pakviečiau į „Burano“ komandą. Jis buvo vienas iš pirmųjų šešių, kuriuos visus aš pats atrinkau. Rimantas nesiveržė į kosmosą, bijojo medicininio patikrinimo, dėl to galėjo nukentėti tolimesnė karjera. Vėliau per tokius „kosminius“ sveikatos patikrinimus kai kuriuos „nurašydavo“. Prarasti mylimą darbą niekas nenorėjo. Bet mūsų šešeriukė visi tiko! Rimantas buvo komunikabilus, atviro būdo, kartu mėgdavome dainuoti dainas. Tai buvo talentingas ir šiltas žmogus.

– Kaip vertinate naujas technologijas, kurios sparčiai keičia žmonijos gyvenimą?

– Be jų neišsiversi. Bet žmonės taip jau sukurti, kad visus daiktus gali panaudoti ir geram, ir blogam tikslui. Kai žmogus įvaldė atomą, apie bombą negalvojo; vis tik vėliau ji buvo sukurta. Tas pats su kompiuteriais, internetu. Tai ir kūrybos, ir naikinimo įrankis. Kaip juo naudotis tokiomis sąlygomis? Tai ir klausimas, ir iššūkis. Gal jaunimas į tai ras atsakymus.

– Ar norėtumėte parašyti knygą apie savo gyvenimą?

– Norėčiau. Aš didžiuojuosi savo gyvenimu. Ne kiekvienam teko taip aukštai skristi.