- Oro transportas
- Mokymas ir karjera
- Aviacijos sportas
- Bendroji aviacija
- Karinė aviacija
- Technika
- Istorija
- Kosmosas
- Mokomieji straipsniai
- Ačiū už skrydį
- Redakcijos naujienos
EN
Pedro Pauleto idėjos ir techniniai sprendimai taikomi šiuolaikiniuose kosminiuose aparatuose dažniausiai neminint jų tikrojo kūrėjo. Internetinėje erdvėje ligi šiol minimas kukliai, dažniausiai pasitenkinant lyg tarp kitko mestelėta mintimi: esą jam kai kas priskiria skysto kuro raketos sukūrimą. Paliekamas tarsi abejonės šešėlis.
O štai ką apie šį stebėtiną techninių sprendimų novatorių rašė Wernheris von Braunas knygoje Pasaulinė aeronautikos istorija (ją parašė kartu su F. I. Ordway): „Atminkite, kad Pedro Pauletas Paryžiuje 1895–1897 m. eksperimentavo su savo mažu dviejų su puse kilogramo varikliu, pasiekdamas šimto kilogramų traukos jėgą.“ Ir toliau teigė: „Dėl šios priežasties Pauletas turi būti laikomas varomojo skysto kuro variklio pradininku.“ Vėliau išleistoje savo knygoje Raketų mokslo ir kosminių skrydžių istorija W. von Braunas pripažino, kad būtent Pauleto eksperimentai padėjo žmonijai pasiekti Mėnulį. Ko gero, aukščiausias įvertinimas, kokį Mėnulio Kolumbas galėjo skirti vienam iš savo pirmtakų. Stiprus argumentas Pedro Pauletą, gal ir per mažai pasaulyje girdėtą, pripažinti kaip vieną iš aeronautikos ir kosminės aviacijos pradininkų.
Profesorius Wernheris von Braunas buvo vienas iš autoritetų, kuris pripažino Pedro Pauleto prioritetą sukuriant skysto kuro raketinį variklį ir jo raketinės technikos kūrimo nuopelnus.
Peru žmonių savimonėje jo atminimas įsitvirtino kaip patraukliausio pavyzdžio žmogaus, gimusio neturtingoje šeimoje dykumos pakraštyje išaugusiame mieste ir tik dėl ypatingų gabumų prasimušusio į šalies elitą, diplomatų ir talentingiausių to meto technikos kūrėjų gretas. Savo tėvynėje jis laikomas mokslinio ir klasikinio švietimo pagrindėju, pavyzdžiu perujiečių tautos pažangai. Jo gimimo diena, liepos 2-oji, Peru paskelbta Oreivystės diena.
Nacionaliniame aviacijos ir kosmoso muziejuje Vašingtone Pedro Pauletas pagerbtas kuklia atminimo lentele, kaip vienas iš aeronautikos pradininkų pasaulyje. Vertas daugiau. Jo tyrinėjimais vis dar domimasi, jiems 1969 m. buvo skirtas 20-asis Tarptautinis astronautikos kongresas Mar del Platoje (Argentina). Valstybėje, kurioje Peru diplomatijos atstovas dirbo paskutiniuosius gyvenimo metus ir mirė atlikdamas savo pareigas. Savo pranešimą kongrese jau minėtas amerikietis Frederikas Ordway pavadino Spėjamas Pedro E. Pauleto indėlis į skysto kuro raketos kūrimą. Pranešimo esmė tai, kad Pauleto teiginiai remiasi tik jo paties 1927 m. paskelbtąja publikacija, nepateikus konkrečių dalykinių įrodymų.
Kova dėl išradimo prioriteto nesibaigia
1982 m. kino režisierius Alvaro Mejía Salvatierra po aštuonerių metų tyrimų ir parengiamųjų darbų pastatė dokumentinį filmą Ordway paieškose (isp. En busca de Ordway). Filmas skirtas Pedro Pauleto išradimams, mėginama įtvirtinti mintį, kad jam turi priklausyti neginčytinas kosminių kelionių vieno iš pradininkų prioritetas. Filmo pavadinime figūruoja Frederiko Ordway pavardė, tuo norima pabrėžti, kad šis Pauleto vertintojas nėra objektyvus, nors ir buvo W. von Brauno knygos bendraautoris. Šaltojo karo tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių sąlygomis Ordway siekęs įtvirtinti amerikiečio Roberto Goddardo, kaip skysto kuro raketos kūrėjo, prioritetą pasaulyje, o tai diskredituotų P. Pauletą ar bent sukeltų abejonių. Tęsėsi nepaskelbta kova dėl išradimo prioriteto ne tik tarp atskirų išradėjų, bet ir tarp valstybių.
Perujiečiui įvairių šalių spaudoje buvo prikaišiojama už bendradarbiavimą su Vokietijos naciais, primetama versija, neva jis pardavęs ar perdavęs vokiečiams savo atrastą skysto kuro raketos degalų formulę, nors pats Pauletas ir Peru valstybės oficialūs asmenys šitai ne kartą buvo paneigę.
Manoma, kad tikroji tokių išpuolių priežastis – noras prislopinti ir Wernherio von Brauno nacistinės praeities šleifą, nors be pastarojo dalyvavimo ir pastangų. Ne paskutinis vaidmuo tenka ir didžiosios valstybės siekis įtvirtinti savo autoritetą kosmoso įsisavinimo srityje, taip pat ir išradimų istorijoje.
Už jį įtikinamai kalba jo darbai: apie 1900 metus užbaigtas konstruoti skysto kuro raketinis variklis ir 1902 metais suprojektuotas pirmasis pasaulyje raketinis lėktuvas Avion Torpedo.
Abejonių ir atsargaus vertinimo šleifas pasaulio spaudoje ir toliau lydi Pedro Pauleto atminimą, tad Peru mokslo istorikams ir toliau yra kur reikštis. Mums, Kazimiero Semenavičiaus kraštiečiams, suprantami dalykai. Tokia mažų ir mažiau įtakingų valstybių lemtis daugelyje veiklų, siekiant įtvirtinti savo teises į prioritetus, kuriais naudojasi didžiosios valstybės. Prireikia didelių pastangų ne tik prioritetus išsikovojant, bet ir juos ginant, išlaikant tarptautinėje erdvėje. Tam būtina sumaniai propaguoti savo valstybės ir tautos laimėjimus.
Žinodami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, jos iškilimą ir nuosmukį, nesugrąžinamus praradimus, galime suprasti ir užjausti kitų panašaus istorinio likimo tautų prarastis. Didžiųjų valstybių praeities paveldo dalybose mažos valstybės dažniausiai lieka nepakviestos prie dalybų stalo. Šios realybės nepakeisime, o priešpriešinti galime tik žinojimą ir siekį išsaugoti bent tai, kas įmanoma. O įmanoma tik puoselėjant istorinę ir kultūrinę atmintį, gilinantis ir propaguojant savo etninės ir pilietinės tautos didžiųjų kūrėjų darbus, ugdant tautinę ir valstybinę savimonę. Tam būtinas istorinis sąmoningumas ir saviugda. Yra ko pasimokyti ir iš Peru valstybės, kaip ji karštai saugo ir propaguoja Pedro Pauleto atminimą. Už jį įtikinamai kalba jo darbai: apie 1900 metus užbaigtas konstruoti skysto kuro raketinis variklis ir 1902 metais suprojektuotas pirmasis pasaulyje raketinis lėktuvas Avion Torpedo. Darbai, įtvirtinę autoriaus pavardę ir prioritetą pasaulio raketinės technikos kūrėjų gretose, tai pripažino ir raketinės technikos kūrimo grandas Wernheris von Braunas.
Goddardas prieš išradybos brakonierius
Kaip į Pedro Pauleto 1927 m. publikaciją reagavo Robertas Goddardas? Bent jau viešai, regis, bangų nekėlė. Tačiau galėjo būti ir kitaip, juk žinome, kaip karštai dėl savo iškeltų idėjų ir išradimų kovodavo, nepakęsdavo neteisybės. O tąkart buvo svarstoma dėl jo svarbiausio išradimo prioriteto. Kažkas iš rašančiųjų pastebėjo, jog raketų technikos dalykai Goddardui buvo tarsi jo asmeninė valda, savotiškas privatus draustinis. Bent jau pats jis taip įsivaizdavo. Kiekvieną mėginantį skverbtis į jo valdas laikė prašalaičiu, įsibrovėliu.
Metafora skambi, bet kiek ji teisinga? Jei tikrai taip, tai R. Goddardas buvo mūsų K. Semenavičiaus priešingybė, bent jau savo profesinės veiklos nuostatose. Mūsų kraštietis Didįjį artilerijos meną rašė ne vien tam, kad pasigarsintų pats ar išliaupsintų savo ne itin gausius mecenatus, kuriuos dar reikėjo susirasti, sudominti ir įrodyti savo rašomo veikalo svarba. Tą svarbą Semenavičius suvokė ir kaip neatlygintiną pagalbą pavymui einantiems artileristams, fejerverkų ir raketų meistrams. Lengvindamas kelią kitiems, jis skleidė technines žinias, kurias XVII a. amatininkų cechų meistrai slėpė po septyniais užraktais vengdami konkurencijos ir nenorėdami prarasti žymios dalies pajamų iš savo profesinės veiklos. Semenavičiaus knygos pirmoji dalis, tas paslaptis praskleidusi, galėjo pakirsti dalį pelningų užsakymų artilerijos ar bombardų cechų meistrams, o parašytoji, tik dar nespėta išspausdinti jo knygos antroji dalis tik pablogintų reikalus. Bent taip galėjo atrodyti tiems, kurie duonos riekę pelnydavosi iš savo amato. Kilo net pramanas, esą susimokę pabūklų gamintojai ar fejerverkų meistrai iš pavydo ar keršto sutrumpino Lietuvos bajoro gyvenimą. O jiems dar pavojingesnės knygos antroji dalis dėl tos priežasties ir nebuvo išspausdinta, gal net sąmoningai pradanginta. Bet apie tai dar prisiminsime, jei visagalė Fortūna bus maloninga ir nesujauks mūsų sumanymų.
Beje, lygindami Goddardą ir Semenavičių, neturėtume būti pernelyg kategoriški. XX a. amerikietiškas gyvenimo būdas gerokai skyrėsi nuo XVII a. realijų. Semenavičiui savo išradimų teisinės apsaugos, kurią garantuotų patentas, išimtinės savininko teisės į savo išradimus, veikiausiai neprireikdavo, o Goddardo mokslinę ir išradybinę veiklą be jo įgytų patentų būtų sunku įsivaizduoti. Nieko nuostabaus, kad skyrėsi šių asmenybių santykis su savo veiklos vaisiais, taip pat ir konkurentais.
Semenavičius taip atlapaširdiškai rašo apie savo paties išrastų ir iš kitų šaltinių sulasiotas ir išmėgintas pabūklų gamybos technines išmones, sprogiųjų medžiagų, artilerijos sviedinių ir fejerverkų parengimo ir pritaikymo subtilybes bei kitus profesinius dalykus, tarsi dalytųsi su artimiausiais bičiuliais.
Semenavičius taip atlapaširdiškai rašo apie savo paties išrastų ir iš kitų šaltinių sulasiotas ir išmėgintas pabūklų gamybos technines išmones, sprogiųjų medžiagų, artilerijos sviedinių ir fejerverkų parengimo ir pritaikymo subtilybes bei kitus profesinius dalykus, tarsi dalytųsi su artimiausiais bičiuliais. Slaptumo grifas ar kitokie draudimai jam niekur negalioja. Apie Goddardą to nepasakysi. Beje, garsintis jis nemėgo, tą ne sykį pabrėžėme. Buvo tipiškas vienišius. Apie 1926 m. tetulės Effie ūkio lauke atliktus pirmuosius sėkmingus bandymus Goddardas niekur neskelbė ištisus dešimt metų. Nematė reikalo, o gal turėjo paisyti kitų įsipareigojimų? Tik 1936 m. Smithsono instituto išleistoje jo knygoje Skystojo kuro raketų kūrimas (Liquid Propellant Rocket Development) tie pirmieji sėkmingi bandymai aprašyti. Žinias apie joninės raketos pritaikymą būsimuose kosminiuose skrydžiuose jis siuntė tam pačiam Smithsono institutui, bet su prašymu savo keturių laiškų turinio niekur neskelbti. Iš kur toks kuklumas, o gal aplaidumas? Juk skysto kuro raketos veikimo principą Goddardas buvo užpatentavęs dar 1914 metais, o joninės raketos – 1917 metais, bet spaudoje per daug, regis, neskubėdavo savo eksperimentų viešinti. Ne taip lengva išskirti jo veiklos motyvus, kur vykdė slaptumo reikalavimus, o kur veikė pagal savo asmenines nuostatas, mums ne visada suvokiamas. Kiekvienas žmogus savaip įdomus savo įpročiais.
Pagaliau rastas mecenatas
Tais pačiais 1927 metais, kai pasirodė Pauleto straipsnis, rudenį, Goddardo pavardė vėl išniro spaudos puslapiuose. Praslydo žinia, kad profesorius konstruos reaktyvinį lėktuvą. Keistas pranešimas, žinant, kad išradėjo darbai turėjo slaptumo grifą. Iš vėlesnių spaudos pranešimų sužinome apie jo konstrukcijos (parako pagrindu) reaktyvinius sviedinius, galėjusius pasiekti 100 km aukštį, o tai leido apskaičiuoti, kad jie galėjo įveikti 200–250 km atstumus. Netenkino tų sviedinių pataikymo tikslumas, bet, pritaikius valdymą radijo bangomis, šią kliūtį, regis, pavyko pašalinti. Ore manevruojantį lėktuvą raketa galėjo pavyti ir numušti. 1929 m. liepos 17 d. išbandyta pirmoji Goddardo raketa, gabenusi mokslinius prietaisus (barometrą, termometrą, filmavimo kamerą), tad jam priklauso ir pirmo pasaulyje mokslinio krovinio transportavimo raketa prioritetas. Amerikiečiai apie visus šiuos laimėjimus mažai ką nutuokė, vargu ar tie darbai buvo plačiau viešinami.
Ligi 1930 m. savo eksperimentams Goddardas galėjo naudoti daugiausia Smithsono instituto dotacijas, na, dar kliautis Vučesterio politechnikos instituto ir Klarko universiteto palaikymu. Šios institucijos savo absolventą ir profesorių sušelpdavo ne tiek finansais, kiek papildomomis atostogomis ar kitomis lengvatomis. Jas Goddardas skirdavo ne kurortams, o vis naujoms idėjoms įgyvendinti. Valstybės finansus valdančiųjų jo darbai nedomino, tai pasakytina ir apie karines žinybas. Net pagalbininkus profesorius samdydavosi dažnai apmokėdamas savomis lėšomis.
Su talkininkais Rozvelo vietovėje prieš paleidžiant raketą: Albertas Kiskas (R. Goddardo žmonos Esther C. Kisk-Goddard brolis), Fondo vadovo pareigas po tėvo mirties perėmęs Harry F. Guggenheimas, profesorius Robertas Goddardas, lakūnas pulkininkas Charlesas A. Lindberghas ir N. T. Ljungguistas. (Naujosios Meksikos valstija, 1935, rugsėjo 23)
Laimė, tarp suvokusių Goddardo darbų svarbą netikėtai atsirado labai svarbi asmenybė, būtent garsiausias to meto JAV lakūnas Charlesas Augustas Lindberghas (1902–1974). Jis 1927 m. gegužės 20–21 d. pirmasis pasaulyje vienviečiu vienmotoriu monoplanu perskrido Atlanto vandenyną. Tai viena iš tų ne tokių jau dažnų asmenybių, kurios, pasiekusios didžiausio pripažinimo pasaulyje, rūpinosi ir kitais, visų pirma jaunais ir perspektyviais šalies talentais, Amerikos mokslo ir technikos ateitimi. Toks buvo Lindberghas, todėl į jo akiratį pateko Goddardas. Apie mokslininko veiklą ir ne visai glotnų charakterį Lindberghas buvo prisiskaitęs, tad kreipėsi į Masačusetso universitetą su užklausimu, kaip reiktų vertinti drąsias Goddardo idėjas ir jo raketų kūrimo darbus? Gavęs patikinimą, kad tai joks pamišėlis, bet tikras mokslininkas, tuojau su Goddardu susisiekė.
Jau per pirmą susitikimą vienas kitam padarė didelį įspūdį. Mat sutikęs suinteresuotą, atidų ir nuovokų klausytoją, Goddardas, kaip reta, buvo iškalbingas ir nevyniojo žodžių į vatą. Toks atvirumas Lindberghui patiko. Jis paskatino pramonininką ir mecenatą Danielį Guggenheimą (1856–1930), beje, Aeronautikos plėtros fondo steigėją, ir jo šeimą remti Goddardo raketų tyrinėjimus kaip labai perspektyvius Amerikos ateičiai. Danielio ir Florens Guggenheimų fondas trejiems metams Goddardui skyrė 100 tūkst. dolerių. 1930 metais JAV įsibėgėjo Didžioji depresija, tais metais mirė D. Guggenheimas, bet Fondo veikla tęsėsi, jam vadovauti ėmėsi įsteigėjo sūnus Harry Franko Guggenheimas. Jo dėka mokslininkas su žmona galėjo persikelti į atokią Rozvelo vietovę (Naujosios Meksikos valstija), čia vienuolika metų atsidės ramiai veiklai, toli nuo perdėto spaudos dėmesio, kolegų kritiškų pašaipų ir nesukdamas galvos dėl bauginančios rytdienos.
Vargu ar mokslininkas buvo apipiltas doleriais, bet jo darbai įgavo naują pagreitį, prasidėjo naujas skysto kuro raketų kūrimo etapas. Goddardo pastangomis įkurtą nedidelį raketų poligoną Rozvelo vietovėje, vėliau pavadintą White Sands (Baltieji smėliai), JAV karinės oro pajėgos išplės ir naudos daugelio pirmųjų amerikiečių raketų bandymams. Taip pat ir išbandant vokiečių raketas V-2 (Fau-2), kurių dalis, pasibaigus karo veiksmams Europoje, amerikiečiai parsigabens iš Vokietijos ir susimontuos. Jų pagrindu bus kuriama JAV karinių ir kosminių raketų galia.
Raketų bandymų įkarštyje
Užsitikrinęs trejiems metams Guggenheimų fondo paramą, Goddardas įgijo tarsi antrą kvėpavimą. Nuo šiol ištisas dešimtmetis bus papuoštas įspūdingais darbais. Naujuosius metus pasitiko dideliu laimėjimu: gruodžio 30 dieną jo patobulinta raketa Goddard-4 – jau 3,4 m ilgio (11 pėdų) ir 21 kg masės starto metu – nuskriejo 600 m atstumą, pakilo į 609 m aukštį, išvystė 800 km per val. greitį. Taip išradėjas pagerino ankstesnį savo paties laimėjimą.
1932 metų balandį Goddardas išbandė naują raketos valdymo sistemą, pritaikė giroskopą vertikalaus skrydžio stabilumui užtikrinti, o raketos variklio išmetamųjų dujų sraute panaudojo vairavimo mentes. Su šiais aerodinaminiais vairo mechanizmais Goddardo raketa šovė į 2,28 km aukštį. Kai kurie žinovai šį techninį sprendimą laiko efektyviausiu tuo metu ir bene didžiausiu įgyvendintu Goddardo laimėjimu. W. von Brauno vadovaujami vokiečių konstruktoriai panašią sistemą išbandė tik po dešimties metų raketoje V-2 (Fau-2).
Nuo 1932 metų pavasario iki 1934 metų rudens Goddardo raketų bandymai laikinai nutrūko pasibaigus numatytai Gugenheimo fondo paramai. Atsiradus galimybei sugrįžti į Rozvelą, į eksperimentus kibo su nauja jėga. Pradėjo A serijos skysto kuro raketų tobulinimo darbus. Tai 4–4,5 m ilgio raketos, varomos benzinu ir skystu deguonimi naudojant spaudimą azotu. 1935 m. kovo 8 d. paleista paprastintos valdymo sistemos raketa A-4, nes giroskopinį stabilizavimą dar teko tobulinti. Raketa pakilo į tūkstančio pėdų aukštį, pasisuko pavėjui, „sukaukė, garso greičiu leisdamasi virš prerijos“. Taip emocingai užrašyta Goddardo dienoraštyje. Galima tik įsivaizduoti, kokiu melodingu balsu ta riaumonė nuskambėjo Goddardo ausyse. 1935 metais jis pasiekė, kad skysto kuro raketos ugnis iš žiočių pasiektų garso greitį ir jį viršytų. Tikras pranašas tolesnei sėkmei. Jau kovo 28 d. giroskopinio valdymo 60 kg masės A-5 (Goddard A) raketa šovė į 4800 pėdų (1,46 km) aukštį, pasviro ir nuskriejo horizontaliai 13 tūkst. pėdų (4 km) išvysčiusi 550 mylių per valandą greitį. Gegužės mėnesį ta pati raketa pasiekė 2,3 km aukštį, o svarbiausia – pasižymėjo stabilumu. Tai buvo reikšmingas laimėjimas.
R. Goddardas tobulina raketą (Rozvelas, Naujoji Meksika, 1940 m.).
Beje, 1935 m. lapkričio 2 d. Goddardas nusileido Harry Franko Guggenheimo ir Charleso Lindbergho spaudimui ir perdavė Smithsono institutui dar 1934 metais užbaigtą A serijos raketą. Pavyko užsitikrinti, kad raketa nebūtų demonstruojama be Goddardo sutikimo, o mirties atveju, be Guggenheimo ir pulkininko Lindbergho leidimo. Raketa su visa transportavimo dėže buvo užmūryta Smithsono instituto rūsio dviguboje sienoje. Tik po Goddardo mirties, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, ši raketa buvo atidengta ir pristatyta visuomenei.
1936 metai reikšmingi tuo, kad Goddardo praktiniai rezultatai buvo gauti ne tik eksperimentuose, bet ir įprasminti jo antrojoje knygoje Skystojo kuro raketų kūrimas. Ją taip pat išleido Smithsono institutas. Knygoje aprėpta 1930–1935 metų autoriaus veikla, išdėstyti praktiniai raketinės technikos laimėjimai, prie kurių reikšmingai prisidėjo ir pats Goddardas, įtvirtinęs savo pirmosios 1926 metais paleistos skysto kuro raketos prioritetą. Savotiškas oponavimas Pedro Pauleto pretenzijoms. Knygoje daug vietos skirta raketų girostabilizacijai, statiniams bandymams ir eksperimentiniams skrydžiams.
1936–1939 metais Goddardas kūrė dar didesnės galios ir skrydžio aukščio K ir L serijos raketas. Bandymų metu degimo kameros neatlaikydavo pernelyg aukštos temperatūros, tad teko konstruoti naujas. 1936 metų lapkritį pakilo L-7, pirmoji pasaulyje raketa su keturiomis degimo kameromis.
Bandymai patvirtino tolesnę tokių raketų tobulinimo galimybę. 1937 m. kovo 27 d. paleistoji L-13 (Goddard L-B) pasiekė 2,8 km aukštį – Goddardo raketų aukščio rekordas. Tais metais jis pritaikė ir raketą su kardanine pakaba giroskopo mechanizmui valdyti. Kelerius metus konstravo turbinas ir turbokompresorių sistemas, dujų generatorius ir išcentrinius siurblius raketų varikliams. Žodžiu, siekė ne aukščio ir tolio rekordų, o esminių patikimų inžinerinių sprendimų.
Neįveikiami biurokratijos šarvai
Kad ir kokie svarūs būtų Goddardo darbai raketologijos istorijai, nūdienos mastais vertinant, tai buvo vienišiaus mokslininko triūsas. Tuo pat metu Vokietijoje, Prancūzijoje, Sovietų Sąjungoje dirbo daug ryškių raketinės technikos kūrėjų ir inžinierių, to negalėtume pasakyti apie JAV. Išskyrus Robertą Goddardą, vargu ar daugiau ką iš amerikiečių pavyktų deramai išskirti kaip tarptautinės reikšmės raketų kūrėją. Paradoksalu, bet vokiečiai į Goddardo išradimus dėmesį atkreipė anksčiau už oficialiąją, finansus valdančią ir valstybės politiką lemiančią Ameriką. Nepaisant visų įspūdingų, žinovui kvapą užimančių mokslinių, inžinerinių ir išradybos laimėjimų, tikros šlovės spinduliuose Goddardui pasišildyti taip ir neteko. Galima tik apgailestauti, kad ir paprasti amerikiečiai apie tikruosius jo išradimus ir darbus nedaug ką buvo girdėję. Amerika tiesiog prasnaudė savo stebėtino talento raketų kūrėją.
Atėjo laikas prisiminti Goddardo santykius su vokiečių raketų kūrėjais. Jau rašėme apie jo bičiuliškus ryšius su Hermannu Oberthu, ušsimezgusius XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai jiedu apsikeitė laiškais, po to ir savo parašytomis knygomis. Tie ryšiai nenutrūko, veikiausiai ne be Obertho įtakos ir jo mokinys Wernheris von Braunas neakivaizdiniu būdu susipažino su Goddardu, o telefoninių pokalbių metu su juo konsultuodavosi svarbiausiais techniniais klausimais. Tačiau aplinkybės keitėsi, ir ne visados bendradarbiavimo link.
Kaip menkai JAV kariniai strategai ir vyriausybė, net valstybės žvalgyba domėjosi Vokietijos kurtų raketų darbais ir galimybėmis, primins keli faktai. 1931 metais Vokietijos kariuomenė (vok. Reichswehr, 1935 m. pervadinta į Wehrmacht) pradėjo tyrimus, skirtus tolimojo nuotolio raketų kūrimui pritaikant skysto kuro variklius. Kaip į šį labai rimtą signalą sureagavo JAV žvalgyba? Šaltakraujiškai, tarsi nieko nebūtų atsitikę. R. Goddardas gal net anksčiau už JAV žvalgybą apie tai gavo tegu ir netiesioginius duomenis. Kaip pripažintas skysto kuro raketų naudojimo autoritetas, amerikietis telefoninių pokalbių metu iš vokiečių inžinierių gaudavo nemažai paklausimų įvairiais techniniais klausimais, kolegiškai juos aptardavo. Žinant, kaip kruopščiai Goddardas užsirašinėdavo jam kilusias idėjas, praverstų panagrinėti praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio jo dienoraščius. Iš vokiečių inžinierių užduodamų klausimų galėjo spręsti apie jų pasiektą lygį ir tolesnius siekius. Gaudavo Goddardas ir vokiečių inžinierių laiškus, bet ilgainiui, Vokietijai vis atkakliau demonstruojant militaristinį agresyvumą, į tuos laiškus liovėsi atsakinėti.
Profesorius R. Goddardas su padėjėjais traukia į raketos paleidimo vietą.
Maždaug nuo 1938 metų amerikiečių karinės žinybos kiek labiau pradėjo domėtis Goddardo raketomis, tačiau praktiškų poslinkių neįvyko, nes Amerikos strategai prioritetą skyrė aviacijai, o ne raketų technikos vystymui. 1939 metais, kai agresyvi Vokietijos tarptautinė politika jau niekam nebuvo paslaptis, Goddardas visiškai nutraukė konsultacijas su vokiečių raketų kūrėjais. 1940 metais net matė reikalą įspėti JAV Sausumos kariuomenės ir Karinio jūrų laivyno pareigūnus apie būtinybę gamintis tolimojo nuotolio raketas. Mat šioje srityje Vokietija per aštuonerius metus nuo darbų pradžios jau gerokai lenkė JAV, bet tai suvokti galėjo Goddardas, deja, ne JAV generalitetas. Svarbiausios galvos vis dar netikėjo, kad artimiausiu metu Vokietijai pavyktų sukurti raketas, galinčias perskristi Atlanto vandenyną ir smogti Amerikai. Goddardo perspėjimai prašvilpė pro ne itin įdėmių klausytojų ausis. Mąstant tradiciškai, jie gal ir būtų teisūs, tik neapskaičiavo, kad laikas tam tikromis aplinkybėmis gali įgyti nenuspėjamą pagreitį. Vokiečių inžinieriai įrodė, kad ne tik gali pralenkti laiką, bet tai iš dalies jau buvo padarę. Amerikai pabusti reikėjo didelio sukrėtimo, ir, savo nelaimei, ji jo sulaukė.
1941 m. gruodžio 7 d. Japonija užpuolė ir sunaikino JAV Ramiojo vandenyno karo laivyną Perl Harbore, Havajuose. Klastingas smūgis Ameriką sugrąžino į realybę. Kitą dieną JAV ir Didžioji Britanija paskelbė karą Japonijai, savo ruožtu gruodžio 11 d. Vokietija ir Italija paskelbė karą JAV. Taip JAV įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą. Štai kada atsigręžta ir į Goddardo įdirbį, ir tai buvo JAV karinio jūrų laivyno iniciatyva. Daug laiko buvo nedovanotinai prarasta. Vienas iš realių žingsnių pasivyti prarastą laiką ir buvo jo pasitelkimas darbams į Anapolio inžinerinę eksperimentinę stotį (Merilando valstija), kur nuo 1942-ųjų pradžios Goddardas užėmė Aeronautikos biuro tyrimų direktoriaus pareigas. Pirmiausia ėmėsi didinti vandens lėktuvo (pritaikyto kilti nuo vandens ir tūpti ant vandens) galią pritaikant skysto kuro kintančios galios variklį. Nepaisant didelių pastangų, jam taip ir nepavyko Karinio jūrų laivyno vadovybei įrodyti būtinybės toliau tobulinti šiems lėktuvams skysto kuro greitintuvus. To paties likimo sulaukė Goddardo siūlymas kurti balistines raketas. Jam teko toliau tobulinti eksperimentinius variklius, giroskopus ir raketų stabilizavimo sistemas, bandyti parašiutų sistemas. Bet kokiu atveju išradėją sunku būtų įsivaizduoti tradicinio direktoriaus kėdėje. Išskirsime jo ištobulintą raketinio lėktuvo valdymo sistemą, kurios poreikis pribrendo jau po karo, kai Goddardo darbo tęsėjai ėmėsi kurti puikų lėktuvą Bell X-2, išvysčiusį trijų machų greitį (tris kartus didesnį už garso greitį ore). Akivaizdu, kad Goddardas buvo pralenkęs laiką. Daugelio kūrėjų siekis, o kartu ir drama.
Iš paskelbtų publikacijų aiškėja, kad į Goddardo darbų svarbą iš esmės atsižvelgta tik po to, kai amerikiečių, anglų ir sovietų žvalgybos gavo pirmus patikimus duomenis apie Vokietijos tolimojo skrydžio balistinių raketų kūrimą, o tai įvyko tik 1943 metų pradžioje. Ko gero, sąlyginė data, visai įmanoma, jog iš naujai išslaptintų duomenų išgirsime ir naujų dalykų. O Goddardo sveikata ėjo vis prastyn, jo našiausias laikas jau baigė išsisemti.
R. Goddardas apžiūri vokiečių balistinės raketos V-2 variklio dalį.
Pakako ir Goddardo sukurtos bazukos
Paradoksalu, bet iš gausaus Goddardo mokslinio ir techninio arsenalo JAV ir Vokietijos karinės ginkluotės specialistai tiesiogiai pasinaudojo tik vienu išradimu. Dar 1918 metais Smithsono instituto remiamas Goddardas įgyvendino reaktyvinio granatsvaidžio idėją, ties kuria pats eksperimentavo ir ją tobulino. JAV Sausumos kariuomenės artilerijos tarnyba net pareikalavo pademonstruoti granatsvaidžio praktinį pritaikymą. Bandymai vyko Aberdyno poligone (Merilando valstija). Raketiniai granatų užtaisai buvo leidžiami iš Goddardo pritaikytų lengvų vamzdinių įtaisų ir padarė gerą įspūdį artilerijos žinovams. Tačiau po 1919 m. birželio 28 d. Europoje pasirašyta Versalio taikos sutartis užbaigė Didįjį pasaulinį karą. Pasaulis džiūgavo, naiviai tikėdamas, kad tokios skerdynės žmonijos istorijoje niekada nebepasikartos. Taigi buvo uždėtas kryžius ir ant Goddardo išradimo, kuris prarado aktualumą. Amerikos karo žinybų susidomėjimas granatsvaidžiu kaip staigiai užsiplieskė, taip greitai ir atvėso. Visi ruošėsi gyventi taikos sąlygomis. Goddardas su savo reaktyviniu ginklu pavėlavo.
Prisimintas tik Antrojo pasaulinio karo metais. Pirmasis amerikiečių granatsvaidžio M1 Bazukà 1942 metų pavyzdžio modelis (angl. bazooka, liet. kirčiuotinas bazukà) buvo sukurtas pagal Goddardo ginklo pavyzdį ir pirmą kartą panaudotas karo veiksmuose 1942 metais Afrikoje. Jo kalibras 60 mm, masė apie 7 kg, ilgis 1,5 m, granatos masė apie 3,6 kg, taiklaus šaudymo tolis iki 450 m. Šis dinamoreaktyvinis (be atatrankos šūvio metu) rankinis prieštankinis granatsvaidis, pramušantis iki 28 mm storio plieno šarvą, pripažintas kaip vienas originaliausių ginklų Antrojo pasaulinio karo metais. Vokiečių granatsvaidžiai Faustpatron, Panzerfaust ir Panzerschrek buvo sukurti pagal nusižiūrėtos amerikiečių bazukos M1 pavyzdį.
Šlovės spinduliai jo nešildė
Tikrasis Goddardo pripažinimas jį pasivijo po mirties, ir tai ne iš karto, o po kelių dešimtmečių, ir ne be žmonos Esther C. Kisk-Goddard pastangų. Daug laiko ir kantrybės jai prireikė NASA vadovams įrodinėjant Roberto Goddardo nuopelnus JAV raketinės technikos mokslui ir praktikai. Tai jos nuopelnas, kad už išradimus Goddardui po mirties buvo pripažintas dar 131 patentas. Jų paraiškas apiformino ir pateikė būtent ji, moteris, mat vyras tiesiog nerasdavo atliekamo laiko toms paraiškoms pildyti. Jam pačiam pakako laiko ir kantrybės gauti 83 patentus.
Dėl Goddardo mokslinio ir techninio paveldo būta kolizijų. 1951 metais Guggenheimo fondo, kaip buvusio Goddardo rėmėjo, pastangomis buvo pateiktas teisminis ieškinys JAV vyriausybei dėl neteisėtai naudoto skysto kuro raketos variklio patento. Teisminis procesas tęsėsi kone dešimtmetį, kol buvo sutarta ieškovui sumokėti 1 milijoną JAV dolerių, iš kurių pusė atiteko Goddardo žmonai Ester, o likusi dalis Fondui. Tuo metu tai buvo didžiausia kada nors gauta kompensacija už patentinius ieškinius. Ji prašoko ir visas lėšas, kurias Goddardas buvo gavęs per visą savo gyvenimą. Galima priminti, kad savo lėšomis samdydamas darbuotojus ir talkininkus, Goddardas išleido daugiau kaip 200 tūkstančių dolerių.
Paskutinioji R. Goddardo konstrukcijos raketa paleidimo bokšte.
Amerikiečiams ligi šiol nelengva pripažinti, jog tikroji raketinės technikos plėtra ir didžiausi laimėjimai į jų šalį atkeliavo būtent iš Antrajame pasauliniame kare pralaimėjusios Vokietijos. 1945 m. gegužės 2 d. W. von Brauno vadovaujami 108 inžinieriai sutiko pasiduoti JAV karinėms pajėgoms. JAV saugumo tarnyba pagal slaptą Overcast (liet. Dargana) operaciją, vėliau pervadintą į Piperclip (liet. Sąvaržėlė), padėjo 118 geriausiems nacistinės Vokietijos raketų mokslininkams ir inžinieriams, priešakyje su W. von Braunu, persikelti už Atlanto. Iš Vokietijos į JAV buvo perkeliamos raketų ir aviacijos, chemijos ir farmacijos, elektronikos ir prietaisų gamybos įmonės, o svarbiausia – tų šakų mokslininkai ir inžinieriai. Į laimingųjų skaičių nepatekusieji raketų specialistai atsidūrė sovietų žvalgybos rankose ir be ceremonijų buvo iškeldinti į Sovietų Sąjungos gilumą. Pokario metais JAV ir Sovietų Sąjungoje geriausi vokiečių mokslininkai ir inžinieriai V-2 pagrindu kūrė šių valstybių raketinį ginklą. Ne išimtis buvo ir Kinija, kaip buvusio komunistinio bloko šalis, kurios raketos kurtos pasinaudojant vokiečių įdirbiu.
Pokario metais, kai Goddardo jau nebebuvo tarp gyvųjų, amerikiečių patriotiniams jausmams bundant, didis išradėjas ir kūrėjas buvo prisimintas, deramai pagerbtas, nors toli gražu ne iš karto. Kaip dažnai būna, pamirštieji vėliau keliami į padanges, taip nutiko ir Goddardui. Jo vardu pavadintas NASA kosminių skrydžių centras. Kaip čia neprisiminus epochinio The New York Times atsiprašymo po to, kai erdvėlaivio Apollo 11 astronautai nusileido Mėnulyje ir sėkmingai grįžo į Žemę. 1969 m. liepos 11 d. įtakingiausias Amerikos dienraštis prisiminė savo 1920 m. sausio 13 d. išpuolį prieš profesorių R. Goddardą ir Klarko universiteto vadovus. Lairaštį buvo įsiutinę Goddardo svarstymai apie artimiausiu metu galimą bepilotį skrydį į Mėnulį. Mokslininkams siūlyta iš naujo atsiversti mokyklinius fizikos vadovėlius ir iš naujo pasiskaityti, jog beorėje erdvėje neįmanoma skristi, raketa neturėsianti į ką remtis... Po pusės amžiaus The New York Times atsiprašė į geresnius pasaulius iškeliavusių mokslininkų, taip pat ir Goddardo, už savo pirmtakų paklydimą. Esą tolesni tyrinėjimai ir eksperimentai patvirtino Izaoko Newtono XVII amžiaus pabaigos išvadas, ir dabar neabejotinai nustatyta, kad raketa gali funkcionuoti ir vakuume, ir atmosferoje. Taigi The Times apgailestauja dėl klaidos.
Būtų puiku, jeigu nebūtų juokinga. Tarsi būtų prireikę pusės amžiaus „tolesnių tyrinėjimų ir eksperimentų“, kas Goddardui, o veikiausiai jau ir Newtonui, buvo akivaizdu: raketa gali skristi beorėje erdvėje ir jokių atramų į orą jai nereikia. Laikraštininkai dar kartą pademonstravo menką fizikos išmanymą, bet nemenkus išsisukinėjimo įgūdžius.
Laukia raketoms darugiška valstija
Amerikiečiai didžiuojasi, kad kiekvienoje į kosmosą paleistoje raketoje panaudoti visų 214 Goddardo gautųjų patentų rezultatai. Gal taip, o gal tai skambi metafora, kurios atitikimo tikrovei netikrinsime. Vis vien įspūdingas darbų įvertinimas. Kartu neapleidžia jausmas, kad tai negrįžtamai išėjusiojo tarsi atsiprašymas už tai, kas nepadaryta gyvam esant.
1969 m. liepos 16 d. nuo Žemės pakilusios JAV astronautų misijos Apollo 11 skrydžio akimirka, kai po 2,5 min. nuo pakilimo atsijungia raketos nešėjos Saturn V pirmoji pakopa S-IC. Taip prasidėjo pirmoji pilotuojama misija į Mėnulį. Raketos Saturn V kūrėjai – NASA Maršalo kosminių skrydžių centro valdybos pirmininko Wernherio von Brauno vadovaujama grupė. Tačiau niekas nepaneigs, kad raketoje esama ir Roberto Goddardo indėlio. Lygiai kaip ir mūsų Kazimiero Semenavičiaus, kurio daugiapakopių raketų idėja juk įgyvendinta ir šioje gigantiškoje raketoje.
Lankantis JAV, palinkėsime nukakti į „raketoms draugišką valstiją“ – Naująją Meksiką. Ten, Rozvelo miesto muziejuje, saugomas profesoriaus Roberto Goddardo techninis paveldas – dirbtuvės, jo kurtosios raketos ir kiti raketinės technikos eksponatai. Jeigu jie prabiltų, papasakotų ir apie nepanaudotas išradėjo galimybes, gerokai anksčiau galėjusias JAV išvesti į kosminių valstybių pasaulio lyderes. Robertas Goddardas galėjo užimti tą raketų ir kosminės aviacijos inžinieriaus poziciją, kurią nacistinėje Vokietijoje, o po karo ir JAV, užėmė Wernheris von Braunas. Deja, apie tokį valstybės palaikymą, kokį nacių laikais Vokietijoje buvo įgijęs Braunas ir jo komanda, Goddardas nė nesvajojo. Pasakysime ir stipriau: oficialioji Amerika Goddardo paprasčiausiai neįvertino. Beje, kaip ir raketų kūrimo ir panaudojimo perspektyvų Antrajame pasauliniame kare. Praradusioms daug brangaus laiko JAV teko vytis dviejų totalitarinių valstybių – karo metais nacistinės Vokietijos, o pokariu ir komunistinės Sovietų Sąjungos – šios srities proveržį.
Net jei pabaiga ir laiminga, vis vien su kartėlio prieskoniu. Panašiai kaip ir gilinantis į Kazimiero Semenavičiaus gyvenimo istoriją, kurioje nėra nei gimimo, nei mirties datų, nežinomybės prieblandoje nunyko biografijos faktai, tikriausiai ir atlikti jo darbai. Vienintelė knyga Didysis artilerijos menas skrodžia per žinių vandenyno bangas tarsi švietalas laiko erdvėje, vis dar primenantis epochinius kūrėjo užmojus ir siekius.
II dalies pabaiga (2/2) NAUJOJI ROMUVA, 2020, Nr. 4 (613)
Aviacinių žinių svetainė - oro tansportas, sportas, technika, kosmosas, istorija, renginiai.