Teko perversti dešimtis kosmoso tema rašančių internetinių portalų puslapių, taip pat peržiūrėti šimtus nuotraukų. Iš perskaitytos medžiagos galima būtų parašyti netrumpą apsakymą netgi su detektyvo elementais.

Kosminės eros pradžioje jokie valstybiniai simboliai nebuvo naudojami. Nebuvo jų 1946 metų spalio mėnesį ant pirmųjų JAV raketų „V-2 Nr. 12“ ir „V-2 Nr. 13“ (iš nacistinės Vokietijos po II pasaulinio karo perimti trofėjai), viršijusių 100 km aukštyje esančią kosmoso ribą.

Istorijoje yra tik vienas atvejis kai žmogus kilo į kosmosą iš vienos valstybės su tos valstybės pilietybe, o į Žemę grįžo 1992 metų kovo 25 dieną, nusileisdamas su nebeegzistuojančia pilietybe jau kitoje valstybėje, nepriklausomame Kazachstane. Tai buvo kosmonautas Sergejus Krikaliovas, išbuvęs kosmose dvigubai ilgiau, nei buvo planuota. Pašmaikštaujant galima teigti, kad 3 mėnesius TSRS vėliavėlės atvaizdas ant kosmonauto skafandro skraidė „nelegaliai“ ir tai būtų ilgiausiai naudotas nebeegzistuojančio valstybinio darinio simbolis kosmonautikos istorijoje.

Klaidingai ilgai net ir Jungtinėse valstijose buvo manoma, kad NASA vėliavų kėlimą į kosmosą pradėjo pirmasis JAV astronautas Alanas Šepardas 15 minučių trukmės kosminio skrydžio metu. Tiesa būtų tik tuo atveju, jei kalbėtume apie vėliavą, skraidintą pilotuojamo skrydžio metu. Tačiau iki šio skrydžio nuo 1959 metų JAV vykdė slaptą žvalgybos programą „Corona“. 

Pirmą kartą JAV vėliavos atvaizdas ant kosminių prietaisų išorės buvo pradėtas dėti tik „Merkurijaus“ programos metu. Tai buvo galima pamatyti 1962 metų vasario 20 dieną ant kapsulės „Friendship-7“, su kuria JAV astronautas Džonas H. Glenas (John H. Glenn) apskrido aplink Žemę ir tapo pirmuoju JAV astronautu, atlikusiu orbitinį skrydį.

Nuo 2018 metų spalio 20 dienos link Merkurijaus skrieja paženklintas EKA ir JAXA logotipais būsimas dirbtinis planetos palydovas „BepiColombo“, kurio atstumas nuo Žemės (2021 12 31 24:00 UTC laiku) buvo 236192351 km.

Saulės sitemos viduje iki asteroidų yra skridę 2 Japonijos zondai, paženklinti Japonijos vėliavos atvaizdu. 2003 05 09 į asteroidą „Itokawa“ paleistas zondas „Hayabusa“ ant jo nusileido tuo metu, kai atstumas iki Žemės buvo apie 290 mln. km, po to grįžo su paimtais grunto pavyzdžiais į Žemę; 2014 12 03 į asteroidą „Ryugu“ paleistas zondas „Hayabusa 2“ ant jo nusileido tuo metu, kai atstumas iki Žemės buvo apie 340 mln. km. Šis zondas grįždamas atgal praskriejo šalia Žemės išmesdamas specialią kapsulę su grunto pavyzdžiais ir toliau pratęsė kelionę iki asteroido 98943 2001 CC21, kurį planuoja pasiekti 2026 metų liepos mėnesį.

Japonijos kosmoso agentūros „JAXA“ aparatas „Nozomi“, turėjęs nuo 2014 metų tapti dirbtiniu Marso palydovu, praskriejo pro šalį ir tapo Saulės palydovu ją apskriejantis per du metus.

Simboliška, kad prieš pat Naujųjų metų pradžią (23:32 UTC laiku) savaitę kosmose skriejantis „James Webb“ teleskopas, paženklintas JAV vėliavos atvaizdu, pasiekė pusiaukelę iki savo „darbo vietos“ – Lagranžo taške L2, esančio 1,5 mln. km atstumu nuo Žemės.

Vėliavos ir jų atvaizdai Mėnulyje

„Man vėliava ant Mėnulio yra puikus pavyzdys to, kas atrodo labai, labai paprasta, bet kai iš tikrųjų pradedi apie tai galvoti, supranti, kad tai labai sudėtinga“, — teigia „Apollo“ misijų vėliavų išdėstymo ant Mėnulio paviršiaus programos vadovaujanti ekspertė Ani Platof (Annie Platoff).

Septynių valstybinių JAV vėliavų skraidinimo į Mėnulį laikotarpis nuo 1969 iki 1972 teisėtai galėtų būti laikomas brangiausiu, techniškai sudėtingiausiu ir įdomiausiu. Pirmųjų 2 misijų metu vėliavos buvo skraidintos Mėnulio nusileidimo aparato (angl. Lunar module) išorėje, greta Mėnulio kopėtėlių iš kairės pusės. Jos buvo įtaisytos specialiame apsauginiame dvisieniame cilindre, pagamintame iš nerūdijančio plieno ir aliuminio su termoizoliacine medžiaga tarp jų, taip siekiant apsaugoti vėliavas nuo labai karštų (iki 1090 °C) stabdymo variklių dujų srauto. Tačiau ir taip apsaugotas nuo karščio vėliavas supdavo iki 82 °C karščio aplinka. Visa tokio paketo masė siekė 4,3 kg. Taigi jų skridimo kaina svyruoja tarp 0,2 ir 1,9 mln. JAV dolerių vertinant šiandienos kainomis. Vertinant, kad „Apollo 11“ bendra masė buvo 45702 kg ir grąžinamo į Žemę aparato bendra masė 4932 kg, o skrydžio vertė šiandienos kainomis siektų 2,15 mlrd. JAV dolerių.

„Apollo 12“ misijos astronautams nepavyko pilnai išskleisti vėliavos įrėminimo konstrukciją — horizantalus vamzdelis pilnai neatsistojo į reikiamą padėtį.

„Apollo-17“ misijos metu nuskraidinta septintoji vėliava, kuri buvo įbesta į Mėnulio paviršių yra žymiai platesnė už pirmtakes (152 x 244 cm). Tačiau ji nebuvo vienintelė kosmoso eroje skraidinta kaip didžiausia vėliava. Pasirodo, kad į „Apollo 11“ misijos komandinį-aptarnavimo modulį buvo įdėtos dvi identiškos didžiulės vėliavos, kurios prieš misijos pradžią ir jai pasibaigus buvo iškilmingai lėktuvu skraidintos virš JAV Kapitolijaus. Nei viena iš jų nebuvo skirta palikimui Mėnulyje, o kiek mažesnė „Apollo 11“ vėliava skirta palikti Mėnulyje buvo pritvirtinta Mėnulio nusileidimo modulio išorėje. Todėl dvi, o ne viena vėliavos buvo skraidinamos link Mėnulio ir abi yra ilgiausiai (apie 28 valandas) ir didžiausios kada nors aplink Mėnulį skraidintos pasaulio valstybių vėliavos. Pasibaigus „Apollo 11“ misijai viena vėliava buvo atiduota eksponuoti JAV Senato rūmuose, o kita - JAV Kongreso rūmuose.

Misijose komandinis-aptarnavimo modulis, atskriejęs iki Mėnulio, skraidydavo aplink tol, kol nuo jo atsiskyręs Mėnulio nusileidimo modulis nusileis į Mėnulį ir, įvykdęs misijos užduotis, iš jo atgal pakils ir vėl prisijungs prie komandinio-aptarnavimo modulio, su kuriuo astronautai grįždavo į Žemę.

„Apollo 17“ misijos metu į Mėnulį nuskraidinta JAV vėliava yra vienintelė kada nors 2 kartus skraidinta į Mėnulį vėliava, ji netgi yra įbęsta 20 cm giliau į gruntą nei kitos 6 vėliavos. Tai pati didžiausia ir aukščiausiai pasaulyje į kosmosą iškelta valstybės vėliava paliekant ją Mėnulyje.

Mane toks rekordo patvirtinimas sudomino, tad panaudodamas visą eilę matematinių skaičiavimų pabandžiau apytikriai(!) nustatyti, kokiu atstumu nuo Žemės buvo Mėnulis jų įsmeigimo momentu ir sudaryti eilę pagal tolimiausią atstumą (žiūr. 1 lentelę, kurioje atstumai iki Mėnulio yra pabraukti). Tam teko susirasti tikslių Mėnulio atstumų priklausomai nuo vietos Žemėje (parinktas Kanaveralo kyšulys, iš kur startuodavo misijos į Mėnulį), datų ir laiko skaičiuoklę, o taip pat dėmesingai išnagrinėti visų „Apollo“ misijų ataskaitose pateiktus chronologinius skrydžių aprašymus. Atstumai dėl Mėnulio ne apskritiminės orbitos aplink Žemę yra nuolat kintantys, o dar veikia nežymus Mėnulio skriejimo greičio pokytis skirtinguose jo skrydžio trajektorijos taškuose, į kurį nebuvo atsižvelgta. Norint labai tiksliai nustatyti pačių vėliavų atstumus tektų spręsti nemenką astronominį-geografinį-matematinį uždavinį, jau įvertinant ir įsmeigtų vėliavų koordinates Mėnulyje.

1 lentelė. Atstumas (Mėnulio) iki Žemės vėliavų įsmeigimo momentu

Pasaulyje dar pasitaiko abejojančių, ar amerikiečiai buvo išsilaipinę Mėnulyje. Geriausią įrodymą pateikia JAV su Mėnulio žvalgybinio orbitinio aparato „LRO“ (angl. Lunar Reconnaissance Orbiter) kamera iš apytikriai panašaus skrydžių trajektorijos taško darytų nuotraukų sugretinimai tekant Saulei ir leidžiantis Saulei, kur aiškiai matyti kaip vėliavų šešėliai sukasi Mėnulio paviršiumi.

Žvalgybinis NASA aparatas 2012 metais nustatė, kad iki šiol Mėnulyje tebestovi 12, 16 ir 17-os misijų metu įsmeigtos vėliavos. 11-os misijos vėliava nuvirto nuo kylančio aparato (aut. pastaba – kylant nuo Mėnulio paviršiaus grįžimui į Žemę) išmetamų dujų srauto, o 14-os ir 15-os misijų metu įsmeigtų vėliavų NASA aparato kamera negali tiksliai užfiksuoti ant Mėnulio paviršiaus, nes padarytose nuotraukose nematyti jų metamų šešėlių.

Kyla klausimas – koks yra jų stovis, praėjus keliems dešimtmečiams pakaitomis alinant agresyviems Saulės ultravioletiniams spinduliams su 100°C karščiu bei stingdančiam 150°C naktiniam šalčiui?
Dar 2011 metais lietuviškų šaknų turintis Mėnulio mokslininkas Paulius Spūdis, kuriam šiais metais būtų suėję 70 metų, savo pasisakyme prieš 10 metų internetiniame žurnale „Air & Space“ yra parašęs: „Amerika yra palikta be jokios pastebimos kosminės programos, o Mėnulis virš mūsų nebeskraidina matomų JAV vėliavų. Kaip ironiška.“

Keliems kosmoso srities pradininkams iš Lietuvos yra tekę su P. Spūdžiu bendrauti. Mes žinojome, kad įžymus Mėnulio geologijos mokslininkas Paulius Spūdis ketino tapti astronautu, apsilankiusiu Mėnulyje, tačiau JAV sustabdžius „Apollo“ programą jo svajonė žlugo.

Po 2025-ųjų metų JAV ketins papildyti Mėnulyje esančių vėliavų gretas. Tai padaryti ruošiasi naujos JAV kosminės programos „Artemis“ (trečio iš eilės, bet jau pilotuojamo skrydžio „Artemis 3“ metu). Vėliavą šį kartą įsmeigs astronautė ir astronautas. Iki tol įvyks du parengiamieji skrydžiai: 2022 metais bandomasis nepilotuojamas „Artemis 1“ skrydis, o 2024 metais pilotuojamas „Artemis 2“ skrydis į Mėnulį be nusileidimo ir atgal. Žinant amerikiečių gebėjimus puoselėti savo šalį, visaip ją reklamuoti tam panaudojant valstybinių vėliavų atributiką yra akivaizdu, kad visuose bus skraidinama daug ir įvairių vėliavų, net gerinami pasiekti rekordai. Štai „Artemis 2“ skrydžio metu planuojama už Mėnulio nuskristi 64000 km, pagerinant toliausiai nuo Žemės nuskridusių žmonių rekordą (aut. pastaba – tikėtina bus ir tinkamo dydžio JAV vėliavos toliausio nuskraidinimo rekordas).

Laukite tęsinio. 

Jeigu skaitote šį straipsnį, prašome prisidėti prie mūsų portalo turinio kūrimo. Jūsų parama yra svarbi, spauskite paramos nuorodą ir paremkite dabar: https://contribee.com/https-wwwaviacijospasaulislt