Maršrutas:

Vilnius–Netonys–Kulautuva–Jurbarkas–Paklaniai–Kėdainiai (Daukšių ir Vilainių aerodromai)–Šeduva–Rojūnai–„Baikonūras“ –Stetiškės–Pajuostis–Įstra–Biržai–Rokiškis–Zarasai–Utena–Molėtai–Vilnius

Atstumas

1000 km

Trukmė

3 dienos

Dalyvės

VILMA JANKIENĖ (žurnalo vyr. redaktorė) – vairuotoja, korespondentė;
JUSTINA MIKELIŪNAITĖ (vyr. redaktorės pavaduotoja) – šturmanė, korespondentė;
ŽIVILĖ JANKUTĖ (direktorė) – prenumeratos ir pardavimų vadovė;
LINA TYLAITĖ (vadybininkė) –paparacė ir prenumeratos vadybininkė.

PIRMA TURO DIENA

Netonys

Didelį sparnuotą įkvėpimą pajautėme jau kelionės pradžioje. Gerą toną uždavė pirmasis sustojimas Netonyse, ant Nemuno šlaito, kur prieš keturis dešimtmečius gyveno tikra skraidymų dvasia. Čia aviacijos krikštą ir dvasines dovanas priiminėjo ne vienas ištroškęs skrydžio lietuvis. Skraidymus su skraidyklėmis dabar mena tik širdys ir meniškos nuotraukos. Mus į šią skraidymų šventovę atlydėjo vienas iš skraidyklių pradininkų Lietuvoje Romas Juozapas Liekis (67 m.), garsios aviatorių Liekių dinastijos atstovas. Pirmiausia jis mums įteikė maišą obuolių, kurie mūsų gomurius gaivino viso turo metu.  

R. Liekis papasakojo apie mažus ir didelius to meto techninius pasiekimus tobulinant aparatus, kuriant variklius. Netgi treniruoklį, kuris praversdavo ne tik pradžiamoksliui, bet buvo demonstruojamas Palangoje kaip atrakcionas. Už variklio skraidyklei pritaikymą, išradimą pirmieji Sovietų Sąjungoje patentą gavo Romas Liekis, jo brolis Alfonsas ir Saulius Prialgauskas. Į Netonis traukdavo ne tik iš artimesnių vietovių, bet ir iš toliau. 

Kulautuva

Polėkio dvasią sustiprino kitas istoriją menantis taškas – Kulautuvos šlaitai, iš kur sklandytuvais dangaus nektarą kopinėjo daugybė aviacijai neabejingų tautiečių. Raudondvario seniūnija Netonyse, kur dar tebestovi skrydžių valdymo bokštelis, žada neprivatizuoti šio žemės sklypo, menančio lietuvių polėkį skraidyti ir ketina sutvarkius vizualinę reklamą,  įtraukti į turistinių objektų sąrašą. Kulautuvoje – viskas atvirkščiai. Čia istorinė atmintis jau privatizuota, o naujieji žemės savininkai teigia, esą čia nieko niekada nebuvę...  Nedraugingai jie pasitinka ir karts nuo karto užsukančius aviatorius, kuriuos čia traukia prisiminimai. Bet atminties neįmanoma ištrinti! Šiuose kraštuose meilę aviacijai išpažino ne tik tie, kurie skraidė, bet čia suvažiuodavo žmonės su šeimomis, giminaičiais, tai buvo tikra skraidymų Meka, šventovė. Būtent čia lietuviai sugebėjo sparnais pasipriešinti sovietiniam režimui, draudusiam skraidymus prieš penkias dešimtis metų, ir tik didelio atkaklumo, ir meilės  aviacijai dėka išsikovojo teisę virš Kulautuvos šlaitų gaudyti termikus (nuo 1954 metų). 

Mūsų pašnekovas – R. Liekis yra įkūręs privatų technikos muziejų Raudondvario seniūnijoje, Biliūnų kaime prie Nevėžio. Su sava skraidykle dar pats paskraido ir kitus paskraidina. Jo patirtis – daugiau kaip 1000 valandų, o prisiminimuose – daug nuotykių ir smagių akimirkų.  Jam pačiam pirmajam pavyko nusileisti su skraidykle ant Netonių kalno, kai visi leisdavosi pakalnėje ir turėdavo savo skraidykles į kalną užsinešti. Romas pirmasis iš motorizuotos skraidyklės „išmetė“ parašiutininką, vėliau skrido skraidyklių dvejetu su broliu, o iš jų aparatų vienu metu iššoko 2 parašiutininkai (parašiutininkų šuoliai vyko apie 1985-1989 m.). Į aviaciją Romas atėjo vaikystėje kartu su broliu. Skraidyti pradėjo Šilutėje, kur karaliavo Vlado Kensgailos visuomeninis aviacijos klubas, bet Netonyse ir Kulautuvoje buvo pagrindinė jo skraidymų vieta.
 

Jurbarkas

Buvo gaila už nugaros palikti šias įstabias, dvasingas vietoves. Tačiau nuostabus kelias palei Nemuną mus jau vedė link Jurbarko. 

Jurbarke, pačiame mieste, yra aerodromas, kurio neaplankėme, nes jame veikla apmirusi. Nuvykome į keletą kilometrų nuo miesto  įsikūrusį Valenčiūnų aerodromą su gruntiniu 600 m taku. Čia glaudžiasi Jurbarko klubas, vienijantis apie 20 bendraminčių. Klubo vadovas Julius Šliuževičius negalėjo atvykti į susitikimą, jį pavadavo Vytautas Sabas. Atvertos angaro durys mus pakvietė apžiūrėti orlaivių. Perimta iš kariškių ir prikelta Wilga naujam gyvenimui spindi naujais dažais. Į Jurbarko savivaldybei priklausančio lėktuvo remontą buvo investuotos ir privačios lėšos – 25 tūkst. litų. Darbai atlikti šalia Prienų įsikūrusioje bendrovėje „Termikas“, remonto meistrams buvo išsakyti tik pagiriamieji žodžiai. Didžiulis, dvivietis prancūziškas sklandytuvas Bijave WA30 pagamintas 1968 metais, pirmą kartą matomas Lietuvoje. Ši konstrukcija yra 210-tas gamyklos egzempliorius. Tokių sklandytuvų iš viso yra pagaminta apie 300. Dar vienas toks sklandytuvas kol kas laikomas Jurbarke, ir tai yra 280-tas egzempliorius. Sklandytuvas Blanik taip pat laukia savo laimingos valandos, jam variklį montuoja Raimundas Pranaitis. Vytautas Sabas skraido nuo jaunumės, pradėjo būdamas septyniolikos 1974 metais Jurbarko aeroklube. Pasak jo, sklandymas – tai atitrūkimas nuo realybės, o pojūčiai artimi paukščio. „Su gandrais viename rate skrieji!” –  pagarbia intonacija ištaria V. Sabas, įsigijęs abu prancūziškus baltasparnius.  Sklandytuvai kainavo po 2500 eurų ir juos pakelti į tėviškės dangų – aviatoriaus rūpestis. Reikia parengti sklandytuvą skraidymui, gauti atitinkamus pažymėjimus, užregistruoti, apdrausti. „Norisi, kad jaunimas turėtų kuo skristi, dvivietis sklandytuvas – puikus aparatas tam”, – sake V.Sabas. Penktadienis – darbo diena, bet susitikti su redakcija ištrūko aviakonstruktorius Algis Kasiliauskas. Jo savadarbis raudonai dažytas lėktuvėlis „Alka” – lyg prinokusi uoga vasaros pievose. Aviatorius dažnai į padangę pakyla neilgam – skrydžio alkio kirminui nuraminti. Dar viena lietuvio aviakonstruktoriaus Algio Kučinsko pagaminta konstrukcija „Žilvinas”, pasak V.Sabo, galėtų būti parengta sklandytuvų buksyravimui, kėlimui į orą. Pats naujausias angaro gyventojas – dvivietis lėktuvėlis „Elzytė“, kurios šeimininkas, žinomas aviatorius Antanas Unikauskas tomis dienomis atostogavo Palangoje. Patyręs lakūnas, kalbėdamas telefonu, neslėpė apmaudo, jog klubo atmosfera yra pablogėjusi dėl vidinių nesutarimų. „Šiais laikais visi daug dirba, klubo žmonės mažai laiko gali skirti aviacijai, tik laisvalaikio akimirkas. Todėl nespėjame atlikti daugelio darbų, per daug skubos, netvarkos, žodžių, o ne darbų. Perdaviau klubui vaikų sklandymo mokyklėlės, veikusios Šakių rajone, Gelgaudiškyje,  vairą ir jis niekur nevairuoja. Tik pažadai – vaikai nebeskraido“.    
Užbėgdami įvykiams už akių, prisipažinsime, kad šiame aeroklube (o turo metu aplankėme jau 27 aviacijos židinius)  kilo daugiausia mįslių, kurių atsakymų mes jums nepateiksime. Palinkėsime juos rasti patiems klubo nariams. Mylintiems aviaciją yra gera matyti angarus su orlaiviais, nušienautus pakilimo takus, girdėti vieną už kitą spalvingesnes sparnuotas istorijas, klausytis svajonių, tačiau Valenčiūnų aerodromas ir įkvėpė, ir nuliūdino. Mes tikimės, kad nugalės aistra skrydžiams, ir viskas stos į savo vietas. Kol kas intriguojanti istorija nutylima vardan aviacinio solidarumo, bet pažadame dar grįžti prie kilusių klaustukų ateityje.

Kėdainiai

Šiek tiek vėluodamos atlekiame į šalia Kėdainių prie Juodkiškių tvenkinio įsikūrusį, tikriausiai, vienintelį pasaulyje vaikų aerodromą, oficialiai vadinamą Vilainių. Jame kasmet rugpjūtį vyksta Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokyklos visų eskadrilių, o jų šiuo metu veikia aštuonios, jaunesniųjų mokyklos mokinių (ne vyresnių nei 12 metų) vasaros stovykla, o paskutiniąją vasaros savaitę – B. Oškinio taurės čempionatas, kuriame varžosi vyresnieji mokyklos vaikai, bet ne vyresni kaip 15 metų. Turo dieną, gaila, kiek pavėlavome į vasaros stovyklos uždarymą, ir vaikų vasaros stovyklos gyventojų palapinės jau buvo tuščios. Kitą savaitę jose gyvens jau čempionato dalyviai. Vilainių aerodrome šimtai berniukų ir megaičių yra „palikę širdį danguje“. Neabejotinai, tai pati žavingiausia aviatorių kalvė Lietuvoje. Savaitę vykusios vasaros stovyklos metu vaikai suskrido po 7 kartus, skraidyta keturiais sklandytuvais – trimis LAK-16M, vienu LAK-16A. Biržų eskadrilė atsivežė savo aparatą, „kad užimtų kuo geresnę vietą”. Siekiama, kad visose komandų sudėtyse skraidytų ne tik berniukai, bet ir mergaitės. Vasaros stovykloje tarp 26 berniukų šį kartą tebuvo 2 mergaitės. Redakcijos turas per Lietuvos aerodromus pritraukė ir vietinę žiniasklaidą. Į susitikimus atskubėjo kolegė Irma Bajorūnė iš Kėdainių laikraščio „Rinkos aikštė”. Mūsų galva, aviacinių žinių per daug nebūna! Kartu su ja leidomės į kitą aerodromą Kėdainiuose – Daukšių. Šiuo metu aerodromą valdanti bendrovė bankrutuoja, ir jos laikinasis šeimininkas yra bankroto administratorius, o aerodromo likimas nėra žinomas. Manoma, jog aviatoriai, kartu su Kėdainių rajono savivaldybe, stengsis aerodromą, ar bent jo dalį, išlaikyti vietos savivaldos reikmėms. Daukšių aerodrome mus pasitiko Aviakonstruktorių federacijos prezidentas Gintautas Gailiūnas. Šiame aerodrome daug metų vykdavo aviakonstruktorių sąskrydžiai, savadarbių lėktuvų varžybos (apie tai nuolat nenutyli ir žurnalo puslapiai). G. Gailiūnas tikisi, jog aerodromo likimas spręsis aviacijos naudai. Gintas prisiminė savo atėjimo į aviaciją istoriją. Į aerodromą jį atvedė... jo paties vaikai – Ignas ir Kęstutis. Taip, aviacija įtraukė ir jo sūnus, ir jį patį. Pasivaikščiojome po didelį angarą. Čia bazuojasi 6 lėktuvai, kurie dėl aerodromo bankroto kažin ar ilgai čia užsibus. Mūsų pašnekovas negaili gerų žodžių zootechnikui iš Žeimių Mykolui Zubriakovui, kuris sukonstravo lėktuvą ZUM2. „Tikras kaimo šviesuolis. Jo pastatytas originalus lėktuvas Amerikos Oškošo sąskrydyje (garsiausiame ir didžiausiame lėktuvų sąskrydyje pasaulyje) susilauktų susidomėjimo“, –  neabejoja G. Gailiūnas. Tai antroji M. Zubriakovo konstrukcija, pirmąją jis buvo pastatęs „anties“ tipo, tačiau lėktuvėlį sudaužė kitas kolega.

Angare mieliausias G. Gailiūnui yra jo paties vienvietis lėktuvėlis RK-7 „Apelsinas“. Tai Rolando Kalinausko septintoji konstrukcija, daug paties Gintauto patobulinta ir pagražinta. Be sustojimo su šiuo lėktuvėliu lakūnas yra skridęs 3,5 valandos. „Pusę Lietuvos apskrendu pakilęs. Skrendu 100-110 km per valandą greičiu. Šio lėktuvėlio privalumas, kad jis gali skristi ir labai lėtai“, – pliusus vardija G. Gailiūnas. Aviatorius, išbandęs 15 lėktuvų tipų, sako, jau subrendęs dviviečiui lėktuvui ir pagal brėžinius tokį... pradėjo statyti. „Kad su žmona kartu galėčiau skraidyti“, –  juokiasi aviatorius. Būsimą aparatą (su galiniu ratuku) suprojektuoti padėjo Zenonas Kižys, pasak Gintauto – labai gabus konstruktorius, diplomuotas inžinierius. „Anksčiau buvau medžiotojas, dabar šautuvą paimti į rankas neliko noro. Visą laisvalaikį skiriu aviacijai. Tačiau tai – tik hobis, ne pagrindinis dalykas, negaliu piktnaudžiauti“. 
Angare pasigėrime jau daug kartų matytu, aviatoriams gerai žinomu Jono Sabaičio keturviečiu savadarbiu lėktuvėliu gražiu lietuvišku vardu „Rūta“. 

Šeduva

Pusdienio kaip nebūta. Lekiam į Raudondvarį, Šeduvos aerodromą. Ten mūsų laukia būrelis aviatorių. Užsukam į klasę pokalbiui. Akį patraukia klasėje kabantis paveikslas S. Dariaus ir S. Girėno garbei. Tai 1983 metų Remigijaus Neimanto sukurtas darbas, minint garsių lakūnų skrydžio per Atlantą 50-metį. Šiaulių aeroklubo vadas Vidas Kaupelis, šį penktadienio vakarą, kaip ir kitais vakarais, atskubėjęs iš Vilniaus, pasakoja apie klubo gyvenimą. Aerodrome veiklą vykdo sklandytojai, skraido parasparnių, skraidyklių, lėktuvų ir karšto oro balionų pilotai (apie 14 žmonių), veikia parašiutininkų klubas (15 narių). Parašiutininkas Arvydas Urbonavičius (335 šuoliai) vaišina naminiu juodųjų serbentų vynu, ir mes neatsispiriame pagundai paragauti. Jau vien todėl, kad šis vyras vyno gamyba užsiima rimtai, augina 4 rūšių vynuoges ir kasmet pagamina apie 200 l vyno, o su profesionalais nepasiginčysi.

Klube kas savaitę su parašiutais šokinėti sulekia ne tik turintys savo parašiutus. Apie 30 žmonių savaitgaliais tokį malonumą išbando pirmą kartą. Na, būna, kad kuris nors vienas ir persigalvoja... A. Urbonavičius pasakojo linksmai: „Vienas neišdrįso iššokti, nesu laimingesnio žmogaus matęs...“

Aeroklubo nariai moka nario metinį mokestį – 200 litų, tie, kurie naudojasi klubo technika, moka 500 litų, parašiutininkų klubas išsiverčia su 100 litų mokesčiu. 

Aviatoriai dar gyvena vasarą aerodrome vykusios aviacijos šventės nuotaikomis. Apie keturis tūkstančius žmonių sutraukusi šventė paliko pačius geriausius aviacinius įspūdžius tiek pasirodymų dalyviams, tiek žiūrovams. Ir dar kartą įrodė, jog geriausias aviacijos viruso skleidimo būdas yra būtent tokios šventės. Deja, aviacinė veikla dažniausiai tėra tik žmonių su polėkiu vidinė paskata, meilė sparnui ir, kaip juokaujama, niekada neapsimokantis dalykas arba, kitaip tariant ,– tobula beprasmybė. Tai šmaikščiojo Arvydo mintis.

Su malonumu leidomės į ekskursiją po aerodromą: žvilgsnis į pakilimo taką, fotosesija prie An-2, pasižvalgymai netuščiame angare ir lauko virtuvėje, kur mielos šeimininkės kepė kugelį. Vos ištvėrėme nepasilikusios, bet turo maršrutas diktavo savo sąlygas.

Rojūnai

Nesugebėjome ir šio turo metu išvengti vėlavimų pagal savą sudarytą grafiką. Todėl iškrito vienas punktas. Teko Barysių aerodromą „palikti ant ledo“ ir šį kartą, atsiprašę šeimininko vokiečio , neužsukome į jį, pažadėjome tai padaryti kada nors ateityje. Jau sutemose skubėjome į Rojūnų aerodromą netoli Panevėžio, šalia Upytės gyvenvietės. Čia liksime nakvynės, bet dabar dar nežinojome, jog mūsų laukė ir pirtis...

Rojūnų aerodromo šeimininkas – ūkininkas ir lakūnas Aurimas Bezaras pasitiko nugindamas mus pirmiausiai į pirtį. Ir gerai padarė,nes dienos įspūdžiai ne tik praturtino mus, bet ir nuvargino. Aurimas – ne tik geras verslininkas, bet ir geras pirtininkas. Uostydamos liepos vantų medaus kvapus, panirome į pirties apeigų ritualą, o garuojant kūnams pertraukose pavėsinėje klausėmės Aurimo pasakojimų apie... avytes ir fotografo Andriaus Repšio. Patekome į kažkokią pasaką, o ne į aerodromą. O jį pamatėme tik ryte, bet pirma vis tik aplankėme Aurimo ekologiško ūkio puošmeną – avių bandą.

Aerodromas – pavyzdinis, aptvertas, nušienautas kilimo ir tūpimo 800 m ilgio takas, šalia – Dubulių tvenkinys, gražiai atstatyti Rojūnų dvaro pastatai su kavine, posėdžių sale, jaukiais kambariais. Aerodromas metus skaičiuoja nuo 2005 metų. Čia netrūksta norinčių skraidyti, lakūnai atvyksta treniruotis iš Didžiosios Britanijos, Rusijos, Ukrainos, Turkijos, Latvijos, kitų šalių. A. Bezaras į aviaciją įaugo tvirtai, užtikrintai skraido ir akrobatiniais lėktuvais, ir malūnsparniu. Lakūnus ruošianti skraidyti mokykla „Žmogus paukštis“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį su vokiečių malūnsparnių gamintojais.  Praktinio mokymo programa mokykloje gali vykti ir mokyklos, ir studentų malūnsparniais. Daugiau informacijos sveitainėje http://www.zmoguspaukstis.lt Labiausiai Rojūnų aerodromą (ir ne tik Lietuvoje) išgarsino 2009 metais čia surengtas Pasaulio Jak-52 lėktuvų akrobatinio skraidymo čempionatas, suplanuotas ir pradėtas rengti kartu Vytautu Lapėnu. Mokytojo atminimą čia ženklina deganti aukuro ugnelė ir tęsiami jo pradėti darbai.

ANTRA TURO DIENA

„BAIKONŪRAS“, Panevėžio rajonas

Antros turo dienos ankstyvą rytą iš Rojūnų važiuojame į už kelių dešimčių kilometrų įsikūrusį „Baikonūrą“. Taip Stanislovo Čepaičio aerodromą pakrikštijo bičiuliai vos jam atsiradus, maždaug prieš dešimtmetį. Kosmodromo vardą neoficialiai turintis aerodromas, įsikūręs šalia Panevėžio, prie Bistrampolio dvaro. 16 ha žemės plotas – S. Čepaičio privati nuosavybė, aerodromui naudojami 3 ha, likusi žemė nuomojama.

Pajuodę angaro sienos ir stogas iš tolo įspėja apie prieš pusmetį įvykusią nelaimę – gaisrą. Žavi aerodromo savininko S. Čepaičio stiprybė. Jis linkęs ne dejuoti, o dirbti. Šiuo metu vyksta angaro ir nukentėjusios gaisro metu replikos Farman III atstatymo darbai. Savo gyvenimo svajonę – pastatyti lėktuvo Farman III repliką – Stanislovas įgyvendino per penkerius metus.  Aviacinei visuomenei aviakonstruktorius užbaigtą  lėktuvą pristatė 2011 m. rugpjūčio 27 dieną. Per žiemą su draugų pagalba lėktuvą žada atstatyti ir kitąmet pakelti į orą. 

Aviatorius Romualdas Mažylis šalia didžiojo angaro stato naują, 12x15 metrų, saviems orlaiviams. Per tris su puse metų jis baigė gaminti lėktuvą RM-2 „Džiugas“, kurį pavadino anūko vardu. Šiuo metu ruošiami dokumentai tinkamumo skraidyti pažymėjimui gauti.  Tai antrasis šio aviatoriaus sukonstruotas lėktuvas. Pirmasis – prieš ketverius metus užbaigtas vienvietis „Vanagas“. Antrasis lėktuvas – dvivietis, jo liemuo sukonstruotas pagal čekų Tulek 01 konstrukcijos brėžinius, sparnai – pagal Broniaus Oškinio „Zylę“, su užsparniais ir eleronais. Sumontuotas automobilinis 80 AG keturių cilindrų variklis Subaru EA71 su lėktuvui pritaikyta oro aušinimo sistema bei reduktoriais.  Lėktuvo kreiserinis greitis – 120 kilometrai per valandą. Sraigtas – trimentis. Propeleris – „Lugaprop“. Kuro bako talpa – 25 litrai. Medžiagos konstruktoriui atsiėjo apie 12 tūkstančių litų. 

S. Čepaitis tikisi, kad aviacinė veikla aerodrome plėsis. Persikelti čia žada keletas Pasvalio krašto aviatorių su Vidu Gabriūnu priešakyje. Galbūt kitąmet aerodrome apsigyvens ir lėktuvai  Wilga bei Zephyr. 

PANEVĖŽYS

Stetiškės

Besidairant po „Baikonūro“ aviakonstruktorių valdas, sulaukiame skambučio iš Panevėžio aeroklubo. Sparnuoto susitikimo su nekantrumu laukė Panevėžio aeroklubo nariai Stetiškėse. Negaištame ir atsisveikinusios judame toliau.

Aktualiausias klausimas Panevėžio aeroklubui – aerodromo iškėlimas iš miesto. Jo likimas neramina aviatorius. Aerodromo perkėlimui į Pajuosčio aerodromą pritaria daugelis klausimą svarsčiusių institucijų, tačiau nesprendžiamas finansavimo klausimas. Miesto spaudžiamas aerodromas ilgai gyvuoti dabartinėje vietoje negalės – jis apstatytas gyvenamųjų namų, o neseniai vos ne ant pakilimo tako išdygo ir transformatorinė, aerodromo laukas „pasipuošė“ duobėmis... Stetiškių aerodromą perkelti  į atlaisvintą Pajuosčio aerodromą nutarė net dvi Vyriausybės įsteigtos darbo grupės. Tačiau 5 mln. litų reikalaujančio perkėlimo ir įsikūrimo finansavimo schema nesukurta. Pasak Panevėžio aeroklubo vadovo Broniaus Zaronskio, vienas verslininkas siūlosi investuoti reikiamą sumą, tačiau negali to padaryti dėl juridinių spragų. Aviatorius baiminasi, kad kariškiams trūks kantrybė, ir jie nenaudojamą aerodromą perleis kitoms struktūroms, pvz., Turto fondui. Viena darbo grupė dirbo pusmetį, antroji – pusantrų metų. Abiejų nutarimai vienodi – perkelti Panevėžio aerodromą į Pajuostį, tačiau nė viena neišsprendė  finansavimo klausimo. B. Zaronskio teigimu, antroji grupė, vadovaujama susisiekimo viceministro Rimvydo Vaštako, kreipėsi į Finansų ministeriją, tačiau atsakymo negavo. Taip šis klausimas buvo apmarintas!

Potencialūs investuotojai sutiktų investuoti į Panevėžio Pajuosčio aerodromą su galimybe čia perkelti Stetiškių aviacijos ūkį, jeigu būtų galimybė naudotis 20 ha žemės plotu bei geležinkelio linija šalia. Toje pat teritorijoje ketinama statyti stiklo fabriką ir sukurti 200 darbo vietų. Tuo suinteresuota Panevėžio rajono savivaldybė, kuri  išsiuntė bendros lietuvių ir užsienio kapitalo įmonės planus Vyriausybei ir Krašto apsaugos ministerijai. Tačiau į veiklos planus neįtraukė Panevėžio aeroklubo, tad sulaukė neigiamo atsakymo dėl galimybės naudotis teritorija. 
Liūdna gaida pradėtą pokalbį praskaidrina pasivaikščiojimas po aerodromą ir pažintis su orlaiviais bei žmonėmis. Panevėžio aeroklubo angare – keturios skraidyklės, Wilga, savadarbiai lėktuvai, priklausantys tėvui ir sūnui Gintautui ir Laurynui Griauzdėms – tai „Kruoja“ ir „Žiogas“. Aerodrome veikia Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokyklos eskadrilė. Instruktorius – Rolandas Stonkus iš Baisogalos. Klubo parasparnininkai turo metu buvo išvykę į Atvirą Lietuvos parasparnių čempionatą Slovakijoje. 

Apsidairome ir sparnuotai diskusijai sėdame aerodromo sode. Patirtimi ir mintimis pasidalinti sėda ir veteranai, ir jaunimas. 
Bronius Jurevičius skraidyti pradėjo 1963 metais. Jis pirmąjį lėktuvą sukonstravo... būdamas šešerių ligoninėje iš ampulių. Nors jau seniai skraido tik mintimis – aeroklube jis dažnas svečias. Kaip ir jo kolega, aviacijos veteranas Vytas Prūsas, sklandytuvais skraidęs iki 1984-ųjų. Skrydžio jausmą ir pilotų įgūdžius aviatoriai planuoja atgaivinti Pociūnų aerodrome vyksiančiose veteranų sklandymo varžybose.

Birutė Jasiūnienė dabar su šypsena prisimena savo pirmuosius skrydžius... vaikystėje, juk skraidyti mokėsi šokinėdama iš medžių. Į klubą Birutė atėjo 1972 m., penkerius metus sklandė, paskui buvo ilga pertrauka. Iš naujo kelią į aerodromą atrado 2005-aisiais ir vėl gavo mokinės sklandytojos licenciją. Užaugti spėjo  savadarbių lėktuvėlių, vadinamų „blusomis“, autoriai Alvydas Vaicekauskas ir Mindaugas Matuzevičius. Alvydas vadina save iškritusiu iš dangaus. Skraido vaikinas nuo dešimties. Pirmieji skrydžiai – vaikiškais sklandytuvais lėmė ir profesiją. A. Vaicekauskas darbo valandas leidžia „Sportinės aviacijos ir Ko“ gamykloje, dirba formuotoju surinkėju. Mindaugas į aeroklubą dabar jau keliauja ne vienas, o su žmona Jolanta. Nors „blusos“ ankštokos, abu pilotai į savo konstruotus lėktuvėlius dar telpa ir po keletą valandų per savaitę paskraido virš gimtojo Panevėžio. Mindaugas šiuo metu bedarbis. Vladas Kensgaila guodžia pažadais, kad Pajuostyje atidarys aviacijos įmonę ir darbo aeroklubo darbštuoliams netrūks. Į šį aerodromą bene žymiausias šalies šių dienų aviakonstruktorius planuoja perkelti 1983 metais sukonstruotą  „Lituanikos“ kopiją iš Aviacijos muziejaus ir ją restauruoti, kad ji galėtų skraidyti. 

Motorizuotos skraidyklės pilotas Vytautas Tiškevičius svajonę skraidyti įgyvendino 2003-iaisiais ir ore praleido 150 valandų. 

Panevėžio aviatoriai prisipažino ne visada sulaukiantys žmonių palaikymo, svajingų žvilgsnių ir džiaugsmingų rankų mojų. Kai nutūpia ne aerodrome, kartais sulaukia ir grasinimų. V. Kensgaila prisimena savo jaunystės skraidymus  Šilutės aerodrome, kai nutūpus lauke šeimininkų svetingumas užsitęsdavo kelias dienas. Tačiau jis pripažįsta, kad kartą sklandytuvo eleronai buvo prispausti šake tol, kol ūkininkui nebuvo atlyginti nuostoliai. Panevėžio aeroklubas didžiuojasi savo gretose turėdami žymiausią Lietuvos aviakonstruktorių Vladą Kensgailą . Aviatorius yra visuomeninių aeroklubų pradininkas ne tik Lietuvoje, bet ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, 1960 metais V. Kensgaila įkūrė Šilutės aeroklubą. Lakūnas bei aviakonstruktorius teigia, kad aviacija – ne tik sportas, bet ir techninė mokykla, jaunimo auklėjimas, vartai į didžiąją aviaciją, technikos pasaulį. Jo mintį pagrindžia klubo jaunimas. Dvidešimtmetis aviamodeliuotojas Remigijus Dirsė šiuo metu Anglijoje studijuoja elektronikos inžineriją ir žada įgytas žinias parvežti į Lietuvą. Pirmoji jo stotelė parskridus į Lietuvą – aerodromas. Vaikinas prisipažįsta per vėlai „atėjęs į protą“ ir praleidęs progą išmokti sklandyti vaikystėje, bet tikisi atsigriebti.

18-metis Mantas Matuzevičius, nuo pradinių klasių lankęs aviamodeliavimo būrelį Panevėžio moksleivių namuose, pernai išmoko skraidyti sklandytuvu. Sklandymo paslapčių vaikiną mokė klubo viršininkas B. Zaronskis. Mantas praktinių įgūdžių šiemet buvo priverstas semtis Biržų aeroklube, nes ,uždraudus skraidyti sklandytuvais Blanik, Panevėžyje mokinukams šią vasarą pakilti mokomiesiems skrydžiams nebuvo kuo. Biržuose skraidyti mokėsi ir 18-metis Tomas Burokas su instruktoriaus Dainiaus Čerbulėno pagalba. Kartu su juo šiemet skrydžio paslapčių mokytis pradėjo ir dvi merginos. Teorijos visi išmoko Panevėžyje, o savarankiškai į padangę kilo Biržuose.

Su sparnuotais kaimynais netruko susigyventi ir šalia aerodromo augusi Justina Ulozaitė. Deja, dėl sveikatos problemų mergina negali siekti piloto licencijos, tačiau į aerodromą ją traukia ne skrydžiai, o  žmonės ir šilta atmosfera. Biochemijos mokslus Anglijoje baigusi mergina, lankydamasi gimtinėje, aerodromą visuomet aplanko, dažnai su fotoaparatu rankose. Justina jau keletą kartų dalyvavo žurnalo rengiamuose fotografijos konkursuose.

Pajuostis

Išklausę Panevėžio skraidūnų nerimą dėl vis augančios grėsmės netekti galimybės skraidyti Stetiškių aerodrome, skrendame apžiūrėti alternatyvios aeroklubo bazės – Pajuosčio aerodromo. Didžiulio, 300 ha plote įsikūrusio, dabar apmirusio Pajuosčio aerodromo vystymo galimybės – beveik neribotos. Įgyvendinus ambicingus planus – 2 km kilimo ir tūpimo takas su išvystyta infrastruktūra, net 6 km ilgio riedėjimo takas – jis galėtų tapti aviacijos sporto, verslo ir turizmo traukos centru Europoje. Tačiau nenaudojamas turtas greitai nyksta. Prisiminus patarlę „nei pats ėda, nei kitam duoda“, galima spėlioti, ar nenueis perniek naujos vizijos, viltys tų, kurie čia norėtų kurti ir gaivinti aerodromą.  Ateityje ir 5 mln. litų Panevėžio aeroklubo įsikūrimui nebepakaks. 

Vis tik jei bus skirtas finansavimas aerodromo perkėlimui iš Stetiškių į Pajuostį, Panevėžio aeroklubas ketina atlikti daug darbų. Keletas jų: išvalyti nevertingus krūmynus, kurie didelėje teritorijoje vis aukščiau kelia galvas ir tankėja, nutiesti trumpesnį keliuką nuo angarų į skrydžių valdymo bokštą, pastatyti didelį angarą, sutvarkyti aikšteles aviamodeliuotojams. Sutvarkytame, pilname gyvybės aerodrome būtų tinkamos sąlygos rengti pasaulio čempionatus. Mūsų šalies sportininkai gali pasigirti aukštomis vietomis turnyrų lentelėse įvairiose aviacijos sporto šakose. Tai garsintų Lietuvos vardą, padėtų sportininkams siekti meistriškumo (visada geriau ir taupiau sportuoti namuose), aerodromui pritrauktų lankytojų, investicijų. Šešis kartus didesniame už Stetiškes Pajuosčio aerodrome aeroklubas įsikurtų gerokai erdviau, galbūt čia suklestėtų ne tik sportas, bet ir aviacijos verslas. Vien skrydžių valdymo bokštelis Pajuosčio aerodrome yra tokio dydžio, kaip visas Panevėžio aeroklubo administracijos pastatas Stetiškėse.

Įstra

Kita turo stotelė – taip pat Panevėžio rajone. Įstros aerodromas puikiai pastebimas nuo kelio Panevėžys–Pasvalys ir traukia akį muziejumi po atviru dangumi. Prie eksponatų – aviacijos istoriją bylojančių orlaivių dažnai užsuka fotografuotis vestuvininkai, apžiūrėti šeimos su vaikais. 

UAB „Įstros aviaparkas“ direktorius Vaclovas Mišanovas pasakoja apie norą išlaikyti muziejaus lėktuvus geros formos. Įsitikiname, jog lėktuvai yra restauruojami, prižiūrimi. Įstros aerodromo vadovas Virmantas Puidokas patikino, jog privatus aerodromas kol kas neatsiperka. „Iš aviacijos daryti sėkmingą verslą dar anksti. Tiesiog visus kviečiame čia užsukti, atskristi. Rūpinamės, kad aerodrome tilptų ir žmonės, ir lėktuvai. Galime išnuomoti angarą, pasiūlyti nakvynę, maitinimą. Kol kas negalime įpilti kuro, tačiau jeigu toks poreikis bus, įrengsime talpyklą. Suprojektuota ir CAA  patvirtinta naktinio skraidymo įranga, tačiau kol kas nėra poreikio ją pradėti naudoti. Tai praplėstų aerodromo galimybes , tačiau dėl kelių lėktuvėlių tą daryti yra per brangu. Mes nepratę dejuoti. Kiek galim, tiek padarom. Tikėtis, kad viskuo pasirūpins valdžia – vakarykštė diena.“ Pajamų aerodromas gauna iš motelio, įvairių vykstančių renginių ir turto nuomos. Neseniai aerodrome vyko... šunų paroda. Ankščiau įsileisdavo daugiau renginių. Vengia tokių, kuriuose svarbus alkoholis. 

Įstros aerodrome intensyviai skraido privatūs pilotai, nuolat bazuojasi apie 10 lėktuvų. Įstros lakūnai mėgsta turistinius skrydžius į Vokietiją, Italiją, Čekiją, Latviją, Estiją. Skraidoma aerodrome ištisus metus. Kadangi KTT asfaltinis –  žiemą be vargo nusivalo ir kyla.  Čia galima ir išmokti skristi. Patyręs instruktorius Sigitas Noreika nuolat pasirengęs dirbti su mokiniais. Svarstoma galimybė įrengti aerodrome parašiutinį treniruoklį – vertikalų tunelį. Šiuo metu ieškoma partnerių, tos srities specialistų. 

V. Puidokas ore praleido apie 500 valandų. Dažniausiai aviatorius keliauja po Lietuvą, o tolimiausia jo kelionė lėktuvu – į Stambulą. Radijo ryšį Įstros aviatoriai dažnai veda angliškai – kad neprarastų įgūdžių. Tuo nustebina kolegas iš kitų Lietuvos aerodromų. Tuo įsitikinome ir po apylinkes į valias pasižvalgėme ir mes. Vyr. redaktorę Vilmą skraidino Ramūnas Vyžintas, direktorę Živilę, vyr. redaktorės pavaduotoją Justiną ir prenumeratos vadybininkę Liną – Virmantas Puidokas.
Pietūs visiems susėdus prie bendro ilgo kavinės stalo – šašlykas, iškeptas lauko laužavietėje, leido pastiprinti mūsų išalkusius kūnus po daugelio patirtų įspūdžių.

Santrauka: Įstros aerodromas turi istoriją, orlaivių, infrastruktūrą, skraidymo mokyklą, idėjų – ir ilgai, ir laimingai ketina skraidyti.

Biržai

Visą dieną praleidę Panevėžio aerodromuose, traukiame šiauriau – į Biržus. Pirmiausia aerodrome susitinkame su Biržų aeroklubo nariais. Redakcijos vizito dieną Žydrūnas Šileika, Artūras Lečas ir Agnė Juktonytė, Eugenijus Janušonis pradėjo savarankiškai skraidyti lėktuvu Cessna. Kartu su jumis linkime jiems aukšto Biržų dangaus. Savarankiškus skrydžius įvykdžiusius lakūnus kolegos krikštijo ir liepė prisiekti „Pasižadu niekada nepamiršti, kad Biržų aeroklubas užaugino man sparnus“. Vidmantas Plėta antram gyvenimui prikėlė sklandytuvą Pirat ir pirmąkart juo pakilo. Skrydį juo atliko ir Ingrida Garbuzaitė. Abu labai laimingi! Sklandytuvu Bergfalke kilo buvę B. Oškinio aviacijos mokyklos auklėtiniai Ernestas Užubalis ir Giedrė Skiauterytė. Iš viso sklandytuvais šią vasarą savarankiškai skraidyti išmoko penki jaunuoliai. Tądien Biržų aeroklube svečiavosi Guobužų šeimyna iš Utenos – Albertas, Dainius, Saulius ir Vydas. Algirdas Ponelis iš Šiaulių aeroklubo užsuko pratęsti licenciją. 

Biržų aeroklubo Wilga – dabar gražiausia Lietuvoje (konkuruoja grožiu su Wilga iš Valenčiūnų angaro). Ji ką tik po kapitalinio remonto „Termiko“ gamykloje. Dabar jos resursas – 1350 valandų. Remontuojama  ir kita Wilga. 
Biržų aeroklubo viršininko Gedimino Venskaus svajonė – prikelti gyvenimui sklandytuvą „Pajūrietis“. Klube sklandytuvas KAI-12 „Pajūrietis“ – nuo 1968-ųjų. Šiuo metu, deja, savo dienas leidžia angaro palubėje. Jo sklendimo kokybė – 18. Klubas turi išsaugojęs senąją techniką, su kuria aerodromas pradėjo veiklą, – herkulesą, „ožį“. Viskas galėtų vėl veikti, pridėjus rankų darbo. Norint prikelti naujam gyvenimui „Pajūrietį“, reikėtų jį „nurengti“, patikrinti ir pervilkti drobes. 
Biržų aeroklubas vienija apie 40 narių. Klubas plačiai nesireklamuoja, nes darbus ir dabar sunkiai aprėpia, o mokinių netrūksta. Sklandytuvu Bergfalke šiemet sklandyti išmoko penki nauji mokiniai. Savo sklandytuvą U1 Biržų angare laiko Utenos aeroklubas, nes Utenoje nėra lėktuvo, kuris galėtų sklandytuvą pakelti į orą. Labiau patyrę sklandytojai kyla sklandytuvais PW-5 (lenkų gamybos vienvietis sklandytuvas, kurio kokybė 32), Pirat, dviem Jantar Standard. Antrojo kvėpavimo laukia sklandytuvas Cobra. „Tik spėk suktis“, – sako tik vėlai vakare nuo darbų atsipūtęs G. Venskus.
Ypatinga energija stebina Biržų aeroklubo prezidentė, lakūnė, medikė Edita Braždžiuvienė. Organizavimo įgūdžių nestokojanti ilgaplaukė – ne tik klubo siela, jos dėka suaktyvėjo bendradarbiavimas su miesto valdžia bei labiau viešinama aerodromo veikla. Edita mėgsta keliones oru su Cessna lėktuvėliu ir dažnai ją galima sutikti kituose aerodromuose.

Biržų aerodromą pamėgo ne vienas Lietuvos aviatorius. Čia vyksta nemažai įspūdingų renginių – ir aviacijos šventės, ir sklandymo bei precizinio skraidymo varžybos, o kiekvieną savaitgalį – nuolatinis sparnuotas gyvenimas. Į šį kraštą traukia ne tik gražios vietovės, Biržų pilis, bet ir garsusis šio krašto alus, kurio aukštą kokybę lemia, pasak vietinių aviatorių, ypatingas vanduo. Redakcijos kolektyvas buvo pavaišintas šašlykais, tad mūsų talijos šiek tiek pasikeitė.

Biržų pilotų klubas

Po jaunųjų pilotų krikštynų ir malonių pasiskraidymų virš nuostabaus Biržų krašto, smarkiai vėluodamos judam į kitą turo punktą. Biržų pilotų klubas vienija 12 narių ir yra įsikūręs... priešingoje aerodromo kilimo ir tūpimo tako pusėje nei Biržų aeroklubas. Naujas pilotų klubas įkurtas 2008 metais aviatoriaus Algimanto Jankausko iniciatyva. 2011 metų pabaigoje užbaigtas statyti angaras. Pasak klubo įkūrėjo ir vadovo, į kolektyvo gretas planuoja įsilieti pilotai iš Kaliningrado, Latvijos, Šiaulių, Panevėžio. Pilotų klubas įsikuręs šalia Biržų aeroklubo ir naudojasi aerodromo pakilimo taku. Pilotų klubas turi šienavimui reikalingą techniką ir prižiūri aerodromo žolės pakilimo taką. Klubo vadovas A. Jankauskas sako, į aerodromo naujai nutiestą asfaltinę pakilimo ir tūpimo juostą investavęs 20 tūkst. litų, tačiau juosta neregistruota. Nesusitarta su Biržų aeroklubo vadovais dėl juostos įregistravimo. Kartais progresui trukdo ir paprastas nesusikalbėjimas...

Su aerodromu ribojasi 2 ha privačios A. Jankausko žemės, tad klubas tikisi augti, ateityje įrengti degalų pylimo įrenginį. Algimantas Jankauskas skraido nuo 1965-ųjų. Pirmuosius skrydžius atliko Bauskėje. Iš viso priskraidė apie 350 valandų. Skraidė sklandytuvais KAI-12, L-13 Blanik, Pirat, lėktuvu Cessna 150, ultralengvaisiais lėktuvais Bekas X-32, Storm, RV-7. Pastarąjį pilotas įsigijo 2011 metais. Kol kas tai vienintelis toks lėtuvas Lietuvoje. Šiemet A. Jankauskas juo priskraidė apie 100 valandų. „Kvaila politika, kad valstybiniuose aerodromuose negalima investuoti, statyti angarų – ten buvome lyg partizanai“, – guodžiasi A. Jankauskas ir teigia, kad nario mokesčio jaunas klubas kol kas nerenka. Angare stovi trys lėktuvai. A. Jankausko RV-7, Arvydo Valionio Jabiru 2200, Romo Lesevičiaus „Kamenite“. Klubas į savo gretas priima ne tik skraidančius žmones, bet ir prijaučiančius aviacijai. Pirmenybė, juokauja klubo vyrai, teikiama skaniai gaminantiems/-čioms valgyti. 

A.Jankausko šeima palaiko jo meilę aviacijai. Sūnus Bronius pasuko tėčio pėdomis ir išmoko skraidyti. Auga ir pamaina – anūkai. Šešiametis Jokūbas skraido nuo trejų ir mėgsta būti skraidinamas kuo žemiau, kad galėtų geriau apžiūrėti žemę iš viršaus. Tačiau kol kas vyrukas svajoja ne apie lakūno, o žemiškesnę – traktorininko profesiją... Jo vyresnysis brolis  Salvijus šiemet įveikė savo baimę ir taip pat išdrįso skristi. Žmona Gražina ir duktė Kristina smagiau jaučiasi ant žemės, tačiau Biržų apylinkes iš paukščio skrydžio matė ne kartą. 34-erių Algimanto sūnus Bronius nuo vaikystės žavėjosi technika ir panoro išmokti skraidyti vien todėl, kad geriau suprastų, kaip veikia orlaivis. Vaikinas baigė transporto inžinerijos studijas, tačiau neslepia, kad ne visas žinias pavyksta pritaikyti aviacijoje. Labiausia Bronių nustebino , kokia tvarkinga  ir lygi žemė atrodo iš viršaus. „Rodos, kad galėtum bet kuriame lauke leistis“.

Susėdę virš angaro įrengtame kambaryje vėlyvos vakarienės, kiekvienas klubo narys papasakoja savąją istoriją. 
Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokyklos sklandymo instruktorius Arūnas Pažemeckas – abiejų Biržų aviacinių klubų narys. Biržų eskadrilėje sklandyti šiemet mokėsi 19 vaikų, septyni iš jų penkiolikmečiai. Pats Arūnas ore su sklandytuvu yra praleidęs apie 350 valandų. Skraido nuo 1998-ųjų. Sklandytojas svajoja įsigyti sklandytuvą ir nuskrieti nuo Biržų iki pajūrio. „Tereikia gero oro“, – sako. Išbandė ir motorizuotą skraidyklę. Nors šį aparatą sudaužė, skrydžiai skraidykle vis dar traukia. 
Gražina Strazdienė grįžo iš Kauno gyventi į gimtuosius Biržus ir iš naujo patyrė skrydžio laimę. Buvusi sklandytoja dabar su klubo vyrukais kyla į orą kaip keleivė. Ir draugams bei pažįstamiems rekomenduoja. Moteris paskraidyti privilioja bene daugiausiai svečių. „Kiekvienas turi pamatyti Biržus iš viršaus“, – sako.

Arvydas Valionis – buvęs karo lakūnas, apie 1,5 tūkst. valandų priskraidė įvairiais MiG naikintuvais. Lakūno-naikintojo norma – apie 100 valandų per metus. Arvydas skraidė 23 metus. Pustrečio šimto valandų priskraidė lengvaisiais lėktuvais. „Svarbiausia – mylėti dangų. Kitaip lakūnas-naikintojas neišgyventų. Emociniai ir fiziniai krūviai didžiuliai, o laiko priimti sprendimams itin maža“, – prisimena. Ilgiausiai trukęs  Arvydo skrydis naikintuvu – 1 valanda 50 minučių. Tuometinių naikintuvų greitis – daugiau nei 2000 kilometrų per valandą. Dažniausias darbo spindulys – 100 km aplink aerodromą.  Maksimali patirta perkrova – 9,5. A. Valionis mokėsi ir tarnavo kartu su Rimantu Stankevičiumi. Du metus tarnavo Egipte – treniravosi oro mūšiams. „Aviacija – nuostabus dalykas, tarnyba – šlykštus. Tarnauti nebenorėčiau, skraidyti – visada“, – užtikrintai tvirtina. Prieš A. Valionio akis yra susidūrę du naikintuvai. Lakūnas neslepia, kad šis vaizdas kartais pasikartoja sapnuose, tačiau pats, matyt, gimė po laiminga žvaigžde. Jis vienas iš nedaugelio lakūnų-naikintojų, kuriam per karjerą nė plaukas nuo galvos nenukrito. Dabar Arvydas į dangų kyla nuosavu ultralengvuoju lėktuvu Jabiru 2200. 

Vidmantas Vaičiulėnas – sklandytojas veteranas. Aviacijos „bacila“ užkrėtė tėtis, atveždamas į pirmąją aviacijos šventę Biržų krašte. „Su sklandytuvu reikia suaugti taip, kad ir po 30 metų galėtum vėl skristi“.  Dabar vyras skraido tik keleivio sėdynėje, bet puoselėja viltį savarankiškai pakilti bent 30 cm nuo žemės – konstruoja aparatą, pakeliantį oro pagalvės pagalba. 
Jaunasis sklandytojas Mantas Barevičius šiemet pirmą kartą vasarą praleido vaikų sklandymo stovykloje. Instruktoriaus A. Pažemecko prižiūrimas, sūnų skraidyti mokė tėtis Dainius. Jis – buvęs sklandytojas. Vyras kartu su Broniumi Oškiniu statė sklandytuvą „Garnį“, dirbo statant „Lituanikos“ repliką su V. Kensgaila. Pirmąjį savarankišką skrydį atliko 1985 m. Panevėžio aeroklube, 1993 m. Lietuvos sklandymo čempionate atstovavo Biržams. Po 20 metų pertraukos grįžo į aviaciją ir sūnų kartu atsivedė. Šiuo metu Dainius padeda bičiuliui motorizuoti sklandytuvą Blanik ir dar šiemet planuoja pakelti jį į orą. Skraidymų patirtis – apie 700 valandų. Vyresnysis Barevičius tikina, kad skrydžio įgūdžiai nepasimiršo.

Žemės ūkio mechanikui ir muzikantui Audriui Milišiūnui aviacija – vaikystės svajonė. Būdamas šešerių „įsisuko“ į tėčio lentų krūvą ir visas jas sukalė „į lėktuvus“. Skraidyti pradėjo apie 1998 metus motorizuota skraidykle, tačiau šis aparatas neprilipo prie dūšios. Aviatorius Eugenijus Malinauskas patarė mokytis skraidyti motorizuotu sklandytuvu Blanik.  Patarimu pasinaudojo, tapo sklandytoju ir ore praleido apie 200 valandų. Vėliau įsigijo nuosavą motorizuotą Blanik su burano varikliu. Juo skraidė trejus metus. Dabar su bičiuliu Dainiumi keičia į sklandytuvo variklį.

Jaukiai klausant negirdėtų istorijų, prisiminimų, netruko ir vidurnaktis ateiti. Nulenkiam galvas klubo svetingumui  už vaišių stalą, už bičių korio dovaną, Biržų krašto grožį, užfiksuotą fotografijų albume (dabar jau su klubo narių autografais). A. Jankausko rūpesčiu keliaujame ilsėtis į miesto viešbutėlį. O ryte – į Rokiškį.

III TURO DIENA

Rokiškis

Rokiškio aerodromą redakciją aplankė pirmą kartą, nes jo oficialiame Lietuvos aerodromų žemėlapyje... nėra, t.y. jis neturi oficialaus statuso. Kadaise iš šio aerodromo buvo vykdomi keleiviniai reisai An-2 lėktuvu į Palangą. Dabar iš čia motorizuotais parasparniais kyla tik Rokiškio skraidymo asociacijos „Puga“ nariai. Klubas, vadojaujamas prezidento Vilmanto Petrušonio, vienija 13 narių, bet sparčiai auga. Pabijoję, kad buvęs aerodromas netaptų tiesiog ganykla karvėms, Rokiškio parasparnininkai prieš dvejus metus susibūrė į asociaciją ir rūpinasi šiuo lauku. Neslepia, kad drauge kilti smagiau. Be to, ir saugiau. Klubo nariai priskraido vidutiniškai 100 valandų per metus. Džiaugiasi klubo vyrukai ir viena dailiosios lyties atstove, pamilusia skrydį – Gita Opulskiene iš Anykščių. 
Geriausia reklama klubui – kuo aktyviau skraidyti. Ne veltui klubo pavadinimas  „Puga“ – skraido parasparnininkai ir žiemą, neišgąsdina nė 20 laipsnių šaltis. Matydami padangę puošiančius parasparnius, žmonės ne tik kelia akis aukštyn, bet ir patys nori išmokti skraidyti. „Puga“ kol kas neturi sertifikuoto instruktoriaus. Apibėrę susidomėjusius patarimais iš savo patirties – siunčia pas profesionalus.

Parasparnio motoras sveria apie 30 kg, todėl pilotai nesistebi, kad šiuo aparatu skraido nedaug moterų. Išeitis – laisvo skrydžio parasparnis. „Mums, vyrams, svarbiau variklio galingumas nei jo svoris, todėl galimybe motorą palengvinti nesižavime. O kai tampa sunku fiziškai „į senatvę“ galima skraidyti  parasparniais su vežimėliais (traikais). Klubo narių nuomone, Rokiškio aerodromas – geriausia parasparnių startavietė Lietuvoje, nes nėra oro erdvės apribojimų. Oro madas diktuoja patys.

Mantas Sakaitis skraido nuo 2007-ųjų. Su šypsena prisimena tą laiką: „Užsinorėjau skraidyti. Įvedžiau į Google paieškos sistemą klausimą, koks lengviausias būdas skraidyti, ir radau motorizuotų parasparnių klubo „Penktasis vandenynas“ puslapį. Susisiekiau su jais, įsigijau parasparnį, išmokau skristi ir skraidau.“ Kartu skraido ir dėdė Jonas, neabejingas aviacijai ir Manto tėtis Rimas.

Rokiškio aviatoriai mums padovanoja fotografijų albumą, kuriame – Rokiškio apylinkių grožis iš paukščio skrydžio.
 

Zarasai

Aviacijai neabejingi ir zarasiškiai. Tik vaizdas aerodrome kol kas liūdnas, tačiau nenuleidžiančių rankų entuziastų dėka tikėtina, gyvybė aerodrome nedings. Redakcijos apsilankymo proga pirmąkart prie apskrito stalo padėties ir ateities planų aptarti susėdo Zarasų aviaklubo ir Zarasų parasparnių klubo „Orlėkis“ nariai. 

Zarasų aviaklubas vienija 12 narių, vadovas – Jonas Burokas. Metinis nario mokestis  simbolinis – 10 Lt (kaip sakoma, 1 Darius ir Girėnas). Klubo technika – motorizuotas Blanik ir An-2. Abu orlaiviai šiuo metu neturi tinkamumo skraidyti pažymėjimų. Pasak klubo narių, vienintelė priežastis – lėšų trūkumas. Vien An-2 metinis draudimas kainuoja 20 tūkst. litų. Klubo vadovo teigimu, pradėjus komercinę veiklą ir siūlant šuolius parašiutu – veikla atsipirktų, bet reikia startinio kapitalo.
Zarasų parasparnių klubo „Orlėkis“ vadovas ir įkūrėjas  Evaldas Stanys vienintelį aerodromo išgyvenimo ir atsigavimo būdą įvardija aerodromo perdavimą savivaldybei. Miestas šiai idėjai pritaria, 2014-2020 metų programoje numatyta 720 tūkst. litų skirti aerodromo plėtrai. Tačiau tam, kad šie planai būtų įgyvendinti, reikalinga aeroklubo iniciatyva bei tarybos sprendimas.
Šienauti 10 ha aerodromo plotą yra sudėtinga užduotis klubui, neturinčiam pajamų. Nupjauti 1 ha kainuoja 140 litų. Parasparnininkai prižiūri tik 1 ha ploto tiek, kiek reikia jų startavietei. Gavus finansavimą iš savivaldybės biudžeto, būtų tobulinama aerodromo infrastruktūra: atliekamas ženklinimas, sutvarkomi privažiavimo keliai, remontuojami pastatai, atsirastų pavėsinės žiūrovams, vaikų žaidimų aikštelės. Aerodromas, įsikūręs gražioje vietoje šalia ežerų, galėtų  tapti regiono traukos centru.

Sovietmečiu aerodromas buvo skirtas medicinos reikmėms. Čia dirbdavo sraigtasparnis Ka-26. 1989-aisiais šioje vietoje susikūrė Zarasų aeroklubas. Geriausiais laikais aeroklubo senbuviai vadina 1991-1996 metus, kuomet čia aktyviai skraidė Wilga, akrobatinis lėktuvas Jak-52, keturi skalndytuvai Blanik, „Lietuva“, veikė vaikų sklandymo eskadrilė. Zarasų aviatoriai pripažįsta, kad šiuo metu aerodrome trūksta tvarkos ir aplinkinių supratimo bei pagarbos skrydžių vietai. Dabar čia... ganomos karvės, atvažiuoja jaunimas į aerodromo teritoriją mašinomis pramogauti, laužo inventorių, čia nesaugu palikti techniką. Pilotai mano, kad aerodromui tapus savivaldybės nuosavybe, specialiai jį paženklinus griežčiau pažeidimus vertintų policija, atsakingiau elgtųsi ir gyventojai.

„Orlėkis“ vienija penkis motorizuotų parasparnių pilotus. Klubo nariai mielai dalyvauja miestelio šventėse, tampo oru plakatus, mėto saldainius, puošia renginius spalvotais sparnais danguje. Zarasiškiams ir miestelio svečiams siūloma patiems pakilti virš gražių apylinkių. Per metus tandemu (dviviečiu parasparniu) pilotas E. Stanys paskraidino 92 žmones. „Vien praėjusią savaitę kilo 2 čekai, slovakai, 6 maltiečiai“, – vardija. Klubo vadovas atskleidžia planus įkurti aerodrome motorizuotų parasparnių bazę, įsigyti mokymui skirtą įrangos komplektą ir mokyti žmones skraidyti. Zarasiškiai parasparniui rado gražų lietuvišką atitikmenį – vadina jį skudurlėkiu. Skudurlėkis su varikliu kainuoja 15-20 tūkst. litų. Vietoj vėjarodės, parasparnininkai neslepia, kartais žiūrintys į medžius. Juokauja, jeigu medžiai dar neguli nuo vėjo ant žemės, skristi galima...
„Su parasparniu startuoti galima nors ir iš savo kiemo, tačiau smagiau kilti iš gimto aerodromo, bendraminčių būryje. Aviacija – ne tik skrydis. Tai žmonės. Mūsų šiandieninis pokalbis prie apskrito stalo – jau yra aviacija“, – sako motorizuoto parasparnio pilotas Audrius Kuzma. Skraidyti jis pradėjo vos prieš metus. Aviamodeliuotojas neslepia visada norėjęs pakilti ir pats. Vaikinui pritaria ir Ramunė Burokaitė. Klubo vadovo Jono dukra aerodrome užaugo ir aviacija merginai įaugusi į kraują. Ji tiki šviesia ateitimi ir tikisi, kad Zarasų aviatoriai prie apskrito stalo aerodromo labui susės ne tik tuomet, kai lankosi „AP“. Mokinio sklandytojo licenciją turinti Ramunė norėtų skraidyti savarankiškai.

Apie troškimą skraidyti vieningai byloja visų susirinkusiųjų akys. Algis Lijauskas – aerodrome nuo vaikystės. Troškimas įsigyti parasparnį buvo motyvas išvykti į Vokietiją užsidirbti pinigų ir grįžus įgyvendinti savo svajonę. Nors parašiutų šuoliai šį sezoną nevykdomi, aplanko gimtą aerodromą ir parašiutininkai. Maksim Maistrov iš Visagino sąskaitoje – apie 300 šuolių. Pirmuosius šuolius atliko dar būdamas moksleivis, šokinėjo iš Wilgos. Kartu su bičiuliu, taip pat apie 300 šuolių turinčiu Artiom Šlibanov, apkeliauja parašiutininkų klubus Lietuvoje bei Latvijoje. Dažniausiai šokinėja Daugpilyje. 
Valdemaras Skardžius ketina pirkti skraidyklę. „Ant žemės neįdomu, tiek priskraidžius“, – sako.  Aviatorius skraidė lėktuvais Jak-52, Cessna,Wilga, sklandytuvu Blanik, mokė sklandyti vaikus. Ore praleido apie 1000 valandų. Jis antrina kolegų nuomonei, jog aerodromui būtina parama, nes įsitikino, kad iš entuziazmo išgyventi neįmanoma.  Bronius Alejūnas iš Dūkšto dėkingas Jonui Burokui už pažintą skrydžio laimę. Vyras neslepia, jog sunkiai išmoko skristi motorizuotu blaniku, bet išmoko! Įsisiūbavo aviacija ir iki šiol siūbuoja. 

Jonas Burokas reziumuoja, kad jei savivaldybė finansuotų infrastruktūros plėtrą, į aerodromą grįžtų gyvybė. Vadovas tikina, kad, nors parašiutinių šuolių nevykdo, susidomėjusiųjų skambučių vasarą sulaukia daug. Tikimės, kad pokalbis prie apskrito stalo ir noras skraidyti paragins zarasiškius suvienyti jėgas ir paversi Zarasų aerodromą patraukliu ir pasididžiavimo vertu aviatorių, miestelėnų ir svečių traukos objektu. Paliekame aerodromą su viltimi ir traukiame į Uteną.

UTENA

Utenos aeroklubo pilotai dar prieigose mus pasitiko ore, skraidydami su skraidykle rodė kelią. Utenos aerodromas pastebimai atgijęs. Pavasarį pasikeitė klubo galva – prezidentą Arūną Lubį pakeitė Raimundas Leipus. Klubo nariai juokauja, kad lengviau būtų pasakyti, ko aerodrome nevyksta. Čia skraido lėktuvai, parasparniai, skraidyklės, aviamodeliai, čia – laisvo skrydžio skraidyklių centras. Utenos aerodrome šį sezoną vyko laisvo skrydžio skraidyklių Lietuvos čempionatas. Po dviejų etapų čempiono titulą iškovojo Justinas Pleikys. Šią vasarą klubas įsigijo mokomąjį sklandytuvą Ka-7. Klubo instruktorius – Albertas Guobužas. Jis tikisi, kad kitąmet bus mokinių ir Utenoje atgis sklandymo tradicijos.

Aerodromą pagyvina ir kitų sporto šakų renginiai – apsilankymo dieną vyko šaudymo iš lanko varžybos.

Utenos aeroklubo viršininkui A. Guobužui pritaikius savo skraidyklę buksyravimui,  aerodrome susibūrė laisvūnai – laisvo skrydžio skraidyklės. Broliai Saulius ir Vydas Guobužai turi net naujų mokinių. „Šviežiausia“ mokinė – Irina Tatarinova iš Rygos, kuri tą dieną atliko ne vieną pakilimą. Aviacinės mechanikos studijas baigusi mergina jau priskraidė 70 val. su Cessna -172 bei apie 100 val. su motorizuota skraidykle. Jos nuomone,  laisvo skrydžio skraidyklė yra artimiausia paukščio skrydžiui. 

Utenos aeroklubas vienija 17 narių. Metinis nario mokestis – 200 litų. Artūras Stundžia – seniausio lėktuvo aerodrome savininkas. Akį traukia jo 1946 metų gamybos Auster 5J2. Retro orlaivį su originaliu 75 AG varikliu Continental  prieš dvylika metų Artūras įsigijo iš Danijos kolekcionieriaus, o po metų atliko kapitalinį lėktuvo remontą. Lėktuvas pagamintas pagal Piper Cub licenciją. Kreiserinis greitis – 140 km/val., maksimalus greitis – 200 km/val., tūpimo greitis – 50 km/val. Dviviečiu lėktuvu savininkas priskraidė apie 50 valandų. Orlaivyje išliko autentiškas durų atidarymo būdas – su virvele.
Alfredas Vištelis skraidyti pradėjo 2005-aisiais. Ore praleido apie 100 valandų. Apie skrydį nuo jaunystės svajojęs vyras, važiuodamas į Druskininkus, pamatė virš Valkininkų skraidančius parasparnius ir užsuko pasidomėti. Instruktorius Jevgenijaus Blocha nuramino, kad jis nėra nei per senas, nei per sunkus skraidymams, ėmėsi mokytis. Pradėjęs nuo laisvo skrydžio parasparnių, dabar pilotas skraido su motorizuotu parasparniu.

Pilnas angaras orlaivių, o aerodromas besišypsančių žmonių, vertė širdį dainuoti, o kartu ir liūdino tuo, kad ypatinga kelionė per aerodromus artėjo prie pabaigos. Pasistiprinę tradiciškiausiu aerodromų vaišių patiekalu – šašlykais – sekmadienio vakarą pasukome link Molėtų.

Teko aplenkti Rubikių aerodromą. Nedidelio aviatorių klubo nariai tą dieną buvo užsiėmę ir mūsų trajektorijos nesusikirto.

Molėtai

Algimanto Raupelio įkurtas aerodromas šiemet mini 10 metų sukaktį. Aviatorius turėjo minčių surengti aviacijos šventę, tačiau, nesulaukęs savivaldybės paramos, nutarė atidėti ją geresniems laikams. „Didelei šventei reikia pribręsti, – konstatuoja. – Šventė dėl šventės nėra prasminga – renginys turi būti arba lokalus, arba visai Lietuvai, sutraukti minią žmonių, populiarinti aviaciją“.

Aerodromo savininko didžiausias noras, kad aerodrome skraidytų kuo daugiau žmonių. „Man vienam jis tikrai nereikalingas. Mielai padovanočiau“, – šypsosi. Lakūnas šiemet skraidė su sraigtasparniu Schweizer 300C apie 100 valandų. Prieš keletą mėnesių atliko privatų užsakymą – turą per Lietuvą sraigtasparniu. Keturių skrydžių metu priskraidė apie 15 valandų. Aviatorius džiaugiasi, kad norinčių paskraidyti daugėja ir tai primena prieš krizinį laikotarpį – maždaug 2008 metus.
Aerodromo angare – 10 privačių orlaivių. Aerodromo vadovas tikina, kad aerodromas – tarsi oazė, skirtas atsipalaiduoti, paskraidyti, pažvejoti ar išsikepti šašlykų. Aerodromo priežiūra rūpinasi samdomas darbuotojas. 

Sekmadienio vakarą Molėtų aerodrome netrūksta technikų – svečiuojasi „FL Technics“ mechanikas Tomas Gabriūnas ir inžinierius Giedrius Žalalis bei „Aviaserv“ vadovas Šarūnas Mačiulis. VGTU A. Gustaičio aviacijos instituto skrydžių valdymą baigęs vaikinas giriasi turintis piloto, mechaniko bei inžinieriaus licencijas. Ore praleidęs 250 valandų ir perskraidinęs ne vieną akrobatinį Jak‘ą Europoje, Š. Mačiulis tikina, kad aviacijoje jau išbandė viską, ko nori, tesvajoja tik apie Boeing 747 valdymą ar bent skrydį pilotų kabinoje. Ne vienus metus dirbęs „Termike“, o šiemet nutaręs įkurti savo verslą, Šarūnas Lietuvoje bei aplinkinėse valstybėse pasigedo aviacijoje besispecializuojančio advokato, tad nuo rudens kibs į teisės mokslus Mykolo Riomerio universitete.

Didžiausia šių metų džiugi naujiena Molėtų aerodrome – dvi įsikūrusios naujos įmonės. Aleksejus Bebnevas įkūrė techninės priežiūros organizaciją  „Aviagama“. Kazachas Leonid Sakalov įkūrė bendrovę „Aerojet“, kuri užsiima benzininių variklių konvertavimu į dyzelinius.

Bendrovė įsigijo tris lėktuvus Cessna,  juos restauravo, sumontavo dyzelinius variklius ir du lėktuvus išgabeno į parodą Rusijoje, o vienas ilsisi dirbtuvėse.  A. Bebnev parodo savo dirbtuves: čia jis išrinkinėja variklius, rūgštimi naikina dažus, tekina cilindrus ir žvakes bei atlieka kitus darbus. Paklaustas, kiek gi kainuoja įkurti techninės priežiūros organizaciją, konkrečiai suskaičiuoti sako negalintis – įrankiai kaupti ilgą laiką, kokybiški. Svarbiausių įrankių dėžė kainavo 6 tūkstančius svarų sterlingų. Tačiau vyras tikina, kurdamas verslą, galvojo ne apie pinigus, o apie darbą ir malonumą padėti žmonėms. Verslininkas supranta, kad užsitarnauti gerą vardą – užtrunka, bet tiki, kad geriausia reklama – rekomendacijos iš lūpų į lūpas. 

Po kiekvieno turo gaila grįžti namo. Pasigarsinus apie vykdomus turus, mums pavydėjo daugybė žmonių, net prašėsi vykti kartu. Reikės ateityje pagalvoti apie mašinų, autobusų virtines į aerodromus... Iš Molėtų aerodromo mums kompaniją kelionėje namo palaikė Šarūnas Mačiulis. Pokalbis pakrypo į lėktuvų perskraidinimus ir kaip tai daro Šarūnas. Beveik pažadame apie tai reportažą būsimuosiuose „AP“ numeriuose.