– Jūsų seneliai – išeiviai iš Lietuvos. Ar mama pasakodavo Jums apie Lietuvą? Ar namuose kalbėdavote lietuviškai?

– Mano mama – jauniausias vaikas šeimoje, o jos tėvai mirė, kai ji buvo dar maža, tad apie Lietuvą namuose beveik nekalbėdavom Kiek žinau, vaikystėje ji su tėvais gyveno emigrantų iš Lietuvos rajone, o su namiškiais kalbėdavo tik lietuviškai. Tačiau mes namuose kalbėjomės angliškai. Lietuvių kalba labai sudėtinga. Tikiuosi išmokti bent pagrindines frazes.

– Ar kalbate kokia nors kita kalba?

– Šiek tiek moku rusiškai – nuo tada, kai dalyvavau bendrame JAV ir Rusijos projekte „Apollo-Soyuz“  prieš 35 metus. Buvau pagalbinės pasiruošimo komandos narys. Šaltojo karo metais dauguma amerikiečių labai mažai žinojo apie Rusiją. Vykti į šią šalį buvo keista, bet smalsu. Suvokiau, kad nemažai dalykų Rusijos kosmoso programoje buvo labai panašūs į amerikiečių programą, bet  buvo ir ryškių skirtumų. 

– Kas labiausiai nustebino?

– Buvo sunku perprasti jų sistemą. Rusų aviacijos istorija labai skiriasi nuo mūsiškės. Bendrauti su kolegomis rusais nebuvo labai paprasta. Sutarėme informuoti vieni kitus apie iškilusias problemas ir planuojamus jų sprendimo būdus, tačiau tų problemų kartu nuodugniai nenagrinėdavome. Bendra kosmoso programa buvo didžiulis žingsnis į priekį. Dvi didelės šalys, turinčios didžiausias kosmoso programas, kiekviena su savo ego, aršios konkurentės, suėjo draugėn. Tai didelis pasiekimas. 

– Kaip atsidūrėte aviacijoje? Ar svajojote tapti astronautu? 

– Norėjau studijuoti karo mokykloje. Mano tėčio draugas pasiūlė pabandyti mokytis tik susikūrusioje Oro pajėgų akademijoje. Sėkmingai įstojau. Mokėmės apie lėktuvus ir kitus skraidančius aparatus, o dėstytojai sakė, kad neilgai trukus ir žmonės skris į kosmosą. Jie buvo teisūs. Aš išbandžiau daug dalykų: tapau lakūnu bandytoju, vėliau buvau pasirinktas tapti astronautu. Nesvajojau apie tai, kai buvau mažas, nes tuomet astronautų išvis nebuvo. Galima kai kuriuos animacinių filmukų herojus lyginti su astronautais, tačiau tai buvo per toli nuo realybės, kad apie tai būčiau svajojęs. Tai lyg svajoti tapti supermenu. Tu negali juo tapti. 

– Kokį konkursą turėjote įveikti, kad taptumėte astronautu?

– Mano situacija buvo neįprasta. JAV svarstė galimybę turėti kariuomenės astronautus. Buvo sukurta karinė astronautų programa. Mane priėmė, bet neilgai trukus programą atšaukė. Tuomet NASA paėmė jaunesniąją pusę programos dalyvių, tarp kurių buvau ir aš. Įprastai, kai NASA skelbia astronautų atranką, jie renkasi iš tūkstančių ir pasirenka vos dešimt žmonių. Dažniausiai pasirinktųjų sąraše būna po keletą kariškių, pilotų, karinių oro pajėgų, laivyno atstovų. Misijoms reikalingi ir pilotai, ir mokslininkai, inžinieriai. Savo antrojo skrydžio į kosmosą metu komandoje turėjau  inžinierių, kuris nebuvo NASA darbuotojas, o tik pasirinktas konkrečiai misijai. Taip pat įguloje buvo gydytojas ir astronomijos mokslų daktaras, pilotas, karinio jūrų laivyno atstovas. Taigi astronautais tapo skirtingų profesijų ir patirčių žmonės. Skirtingos patirties žmonės turi skirtingą filosofiją. Ypač ryškūs skirtumai tarp pilotų ir tų, kurie niekada neskrido. Prioritetai dabartiniame darbe ir erdvėlaivyje irgi absoliučiai kiti. Ten svarbi kiekviena proceso detalė, reikalingas preciziškas tikslumas, o treniruoklių centre tai niekam nerūpi. Jei įvyksta klaida, nuodugniai išanalizuojame jos priežastis, planuojame pakeitimus. Atliekant tyrimą, ne visada svarbu, kad viskas vyktų tiksliai pagal planą. O būnant kosmose skrydžio juk nesustabdysi. Privalai organizuoti komandos darbą iškart. 

– Į kosmosą skridote tris kartus. Kuri misija Jums asmeniškai svarbiausia? Praėjo nemažai laiko, galite palyginti savo įspūdžius, išgyvenimus.

– Jos visos labai svarbios. Pirmasis skrydis buvo didžiulės revoliucijos įrodymas. Antrojo skrydžio metu imi pastebėti daug dalykų, kurių nematei pirmąkart. Daug dalykų supratau tik trečiajame skrydyje. Apskritai ten reikia tiek daug dalykų pamatyti ir suprasti, kad per vieną skrydį būtų niekaip neįmanoma. 

– Kaip skyrėsi pasiruošimas ir lūkesčiai antrajam ir trečiajam skrydžiui, kai kartą jau buvote kosmose?

– Mano antrasis skrydis vis buvo atidedamas, trečiasis įvyko pagal planą. Nežinau, ar būčiau susidorojęs su trečiuoju skrydžiu, jei tai būtų buvęs pirmasis. Jei būčiau buvęs naujas misijos vadovas, nebūtų užtekę laiko viską išmokti, įsisavinti. „Space shuttle“ – kompleksinis mechanizmas. Tai lėktuvas, raketa ir erdvėlaivis viename.

– Kokio dydžio įgulos keliavo su Jumis į kosmosą?

– Pirmojo skrydžio metu 4, antrojo – 7, trečiojo – 5 žmonės. 

– Dirbate kompanijoje, kuri pagal NASA tyrimo centro AMES užsakymus kuria ir vysto treniruoklius. Papasakokite apie savo darbą.

– Kuriame ir tobuliname daugybės skirtingų rūšių treniruoklius, kurie naudojami tyrimo tikslams. Dirbame su lėktuvų, sraigtasparnių, erdvėlaivių treniruokliais. Turime panašų į matytą Lietuvos „Oro navigacijoje“, tik mūsiškis skirtas ne mokyti, o gerinti antžemines procedūras. Taip pat turime Boeing 747 treniruoklį bei skrydžių valdymo treniruoklį, kuriame integruotas Boeing 747 treniruoklis. Tad jei treniruojasi skrydžių vadovas, jis turi galimybę bendrauti su Boeing 747 pilotu. Taip pat turime naują, skirtą bepiločiams aparatams. Bepiločiai aparatai skraidys oro erdvėje vis gausiau. Būtina užtikrinti jų saugumą. Kuo kompleksiškesni treniruokliai tampa, tuo jie sudėtingesni. 

– Su kokiais bepiločių aparatų keliamais iššūkiais susiduriate?

– Didžiausia problema, kad jie neturi piloto (juokiasi). Jei iškiltų nesklandumų, nėra piloto, kuris galėtų tai pastebėti ir kontroliuoti. Tam, kad tokie aparatai galėtų skraidyti, reikalinga didžiulė komanda žemėje. Ne per seniausiai kilo problema Los Andžele, kai dingo elektra ir orlaiviai turėjo išsiversti be skrydžių vadovų. Aparatai turi būti užprogramuoti taip, kad jei prarastų ryšį su valdymo sistema, sugebėtų saugiai užbaigti skrydį. 

– Šnektelėjau su Jūsų dukra ir žmona. Nors nė vienas jūsų šeimos narys nepasirinko aviacinės profesijos, apie aviaciją žino tikrai nemažai. Ar daug namuose kalbate apie darbą?

– Namiškiai ne kartą svečiavosi treniruoklių centre, kuriame dirbu. Stengiuosi parodyti jiems, paaiškinti, ką veikiame. Būtų nesmagu ir baugoka, jei dirbdamas tokį darbą nesulaukčiau šeimos supratimo. Kai vadovavau kosmoso misijoms, mano žmona padėjo kitų įgulos narių žmonoms suprasti, kas vyksta.

– Jei tokios pagalbos reikėjo kosminio laivo įgulos artimiesiems, kaip į Jūsų profesiją reaguoja nepažįstami žmonės?

– Kai buvau jaunas, tik baigęs Oro pajėgų akademiją, ir pasakydavau, kad noriu tapti astronautu, žmonės manydavo, kad esu truputį kvanktelėjęs. Tuomet tai atrodė nerealu.

– O kaip įsivaizduojate skrydžius į kosmosą ateityje? Kokius kosmoso ir žmonijos ryšius prognozuojate?

– Yra daugybė galimybių įvairioms kosmoso programoms. Reikalinga atlikti daug tyrimų, tačiau manau, kad ateityje bus sujungiamos įvairių orlaivių, mechanizmų galimybės ir kuriami modernūs aparatai skrydžiams į mėnulį.

– Kaip manote, kokiais aparatais skraidysime po 20 ar 50 metų? Gal skrisime automobiliais?

– Nemanau. Po 20 m. skraidysime tais pačiais lėktuvais, kokie gaminami šiandien. Be abejonės, orlaiviai keisis, modernės, bet lėktuvai kaip Boeing 747 vis dar skraidys. Orlaivių parką sudarys šiandienos karta ir ateinanti. Manau, kad orlaivių dizainas keisis atsižvelgiant į tai, kaip bus valdoma oro erdvė. Kas bus po 50 m. sunku prognozuoti. Prieš 50 m. aš neturėjau kompiuterio, mobiliojo telefono. Sunku numatyti, kas bus po pusės šimtmečio. 

– Ką manote apie mažų šalių, tokių kaip Lietuva, galimybę dalyvauti kosminiuose projektuose, bendradarbiauti su NASA?

– Kosminės programos ir kosminiai laivai susideda iš daugybės mažyčių dalelių. Reikalingi tyrimai, eksperimentai. Jie gali būti vykdomi visame pasaulyje. Kosminė stotis šiuo metu turi apie 60 partnerių. 

– Tikiu, kad yra mažų berniukų, svajojančių tapti astronautais. Ką galėtumėte jiems patarti? Kokių savybių reikia, norint tapti geru astronautu?

– Pastebėjau, kad reikalavimai pilotams mažėja,tačiau daugiau tikimasi iš mokslininkų, galinčių atlikti eksperimentus. NASA‘i reikalingas platus spektras žmonių, tad organizacija atvira visiems, turintiems gebėjimų medicinos, meteorologijos, astronomijos, inžinerijos ir kitose srityse. Astronauto profesija žavi tuo, kad vienu metu darai daugybę skirtingų dalykų. 

– Kaip atrodo astronauto darbo diena?

– Astronauto karjerą galima suskirstyti į keletą etapų. Pirmasis – orientacinis laikas, kai priimamas naujas žmogus, vadinamas astronautu-kandidatu. Jam suteikiama daugybė informacijos, jis semiasi patirties realaus skrydžio treniruokliuose. Antrasis etapas – kai suteikiama galimybė prisidėti prie kosmoso misijų – palaikyti ryšį su esančiais kosmose, atlikti bandymus ir pan. Pagalbinius pasiruošimo darbus dariau keletą metų. Ir galiausiai žmogus nominuojamas tapti įgulos nariu. Pasiruošimo misijai metu beveik kasdien treniruojamasi realaus skrydžio treniruokliuose, susipažįstama su visa kosminio erdvėlaivio įranga. Dienotvarkė priklauso nuo to, kokią funkciją įguloje žmogus atliks. Pasiruošimas misijai trunka apie metus ir susideda iš asmeninių savybių, įgūdžių ugdymo ir treniravimosi kartu kaip komanda.

– Papasakokite apie psichologinį pasiruošimą misijai. Ar tam buvo skiriama daug dėmesio?

– Dabar psichologinei pusei skiriama daugiau dėmesio nei tuomet, kai aš buvau ruošiamas skrydžiui. Kiekvienas turėjome susitarti su savimi asmeniškai. Aš buvau pilotas arba misijos vadovas, tad turėjau nemažai darbų atlikti, turėjau būti susikoncentravęs. Manau, tai padeda. Jei nuolat galvotum: ką turiu padaryti, ką daryčiau, jei iškiltų problemų, – būtų sunkiau. Džiaugiuosi, kad mano galva buvo gausiai užkrauta mintimis. O mano žmona tuo tarpu subūrė kitų įgulos narių artimuosius. 

– Tad kas labiau jaudinosi prieš misijas – astronautai ar jų žmonos?

– Sunku pasakyti (juokiasi), bet išgyvenę misijas drauge, tapome gerais draugais. Kartu surengėme ne vieną vakarėlį.

– Kokia Jūsų darbo diena dabar?

– Įprastai tai darbas nuo 9 iki 17 val., išskyrus ypatingus atvejus, reikalaujančius papildomo laiko ir dėmesio. Man darbas tikrai nekvepia nuobodžia rutina, nes turiu galimybę daryti daugybę skirtingų dalykų: dirbu su bepiločiais aparatais, nusileidimo mėnulyje aparatais, treniruokliais, oro erdvės kontrolės sistemomis. Mano rūpestis sudaryti grafikus, pasirūpinti, kad tinkamiausi žmonės užimtų jiems tinkamiausias pozicijas, kontroliuoti, kad darbai būtų atlikti, užtikrinti projekto finansavimą. 

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Kai turime laiko, keliaujame. Taip pat mėgstu darbuotis namuose. Žmonės nuolat sugalvoja kokios nors veiklos. Gyvenu nedideliame miestelyje tarp San Francisko ir Silikono slėnio Ramiojo vandenyno pakrantėje. Vietiniai žmonės mane pažįsta ir kviečia dalyvauti įvairiuose renginiuose, paraduose, susitikimuose. 

Trumpai

Karol Joseph Bobko Bo

K. J. Bobko – trečiasis kosmonautas, turintis giminystės ryšių su Lietuva. Pirmieji du: Aleksejus Jelisejevas, kurio tėvas yra Stalino lageriuose žuvęs Stanislovas Kuraitis, ir Rimantas Stankevičius, kuris buvo ruošiamas tapti vienu iš Sovietų Sąjungos daugkartinio kosminio laivo „Buran“ pilotų. („Buran“ programa buvo nutraukta pasibaigus šaltajam karui, o R. Stankevičius 1990 m. žuvo pilotuodamas lėktuvą Su-27 aviacijos parodoje Italijoje). K. J. Bobko seneliai – išeiviai iš Gineitų kaimo Kėdainių r. (dabartinė Vilainių seniūnija). Išlikusi metrika byloja, kad Apytalaukio bažnytėlėje 1896 m. susituokė būsimojo JAV astronauto seneliai Mykolas Sagatis ir Petronėlė Gineitaitė; 20-ojo amžiaus pradžioje jie emigravo į Niujorką. Kėdainių rajone K. J. Bobko senelis yra palaidotas, Lietuvoje viešėdamas astronautas susitiko su tolimais giminaičiais.

K. J. Bobko Lietuvoje lankėsi lapkričio 14–19 dienomis. Lietuvos kosmoso asociacija pakvietė buvusį astronautą dalyvauti tarptautinėje konferencijoje „Kosmoso ekonomika daugiapoliame pasaulyje 2011“ (Space Economy in the Multi-polar World (SEMWO) 2011). Tačiau tai nebuvo vienintelis vizito tikslas. Lietuvoje K. J. Bobko ieškojo savo šaknų.