Vaikų sklandymas pavojuje

Aviacijos „strategai“ vėl kėsinasi į vaikų sklandymą. Ši unikali berniukų ir mergaičių aviacinio ugdymo programa veikia vienintelėje pasaulio šalyje – Lietuvoje, todėl tarptautiniais aviaciniais reglamentais ji nėra apibrėžta. Tik vietiniais. Čia šuo ir pakastas.

Mokančios skraidyti vaikiškais sklandytuvais įstaigos – Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokykla ir Lietuvos aeroklubo Vaikų sklandymo sporto asociacija – sunerimo, kad be jų žinios prieš metus gimė Aviacijos įstatymo pataisa, kuriai šiemet jau pritarta Vyriausybėje. Pataisa teoriškai turėjo būti derinama su visomis suinteresuotomis institucijomis, tačiau tai nebuvo padaryta arba kažkas nematė tokio reikalo.

Grubiai tariant, aviacija – virš namų kaminų, o vaikų sklandymas – žemiau jų, ir aviacijos reguliuotojams nėra ko kištis ten, kur jai nepriklauso, o vaikų sklandymo vadovams – nepasiduoti reguliavimui.

Vėl kuriamos biurokratinės pinklės 

Susisiekimo ministerija dar 2016 metais parengė Lietuvos Respublikos Vyriausybei svarstyti Aviacijos įstatymo Nr. VIII-2066 pakeitimo projektą, kuriame tarp pagrindinių įstatymo sąvokų (20-tame punkte) kaip nereguliuojamieji orlaiviai įvardyti ir vaikams skirti sklandytuvai: „vaikų aviaciniam švietimui ir mokymui naudojami bemotoriai orlaiviai, kurių minimalus greitis ne mažesnis kaip 45 km/val., maksimali pakilimo masė ne didesnė kaip 170 kg.“ 

Jeigu Seimas tokį Aviacijos įstatymo pakeitimą patvirtins, galima bus sakyti, kad mūsų valdžios kairė nežino, ką daro dešinė, o vaikų sklandymui iškils griežto reglamentavimo grėsmė, vedanti į destrukcinę teisinę aplinką, kokioje vaikų sklandymas buvo įstrigęs dar 2000 metais. 

Pacituosiu žymų aviacijos istoriką Gytį Ramošką, kuris 2004 metais, belsdamasis į biurokratų širdis, „Aviacijos pasaulyje“ rašė: „Įžymusis sklandytuvų konstruktorius B. Oškinis (tai jis tas keistuolis, pagimdęs vaikų sklandymą) visą laiką stengėsi, kad vaikų sklandymas būtų kaip įmanoma pigesnis, kad skraidyti galėtų kuo daugiau vaikų. O pigesnis gali būti tik tuomet, kai sklandytuvėliai yra nebrangūs, o nebrangūs jie gali būti tik tuomet, kai jiems nekeliami Boeing‘ų lygio techniniai reikalavimai, kurie vaikų sklandymui visai nereikalingi. Jie yra ne orlaiviai, o žaidimų priemonė. B. Oškinis juos kai kada vadindavo treniruokliais, dabar vaikų sklandymo vadai linkę juos vadinti žaidimų ir skraidymo inventoriumi.
 

Vaikų sklandymas panašus į aviaciją, bet, jis nėra aviacija, nes visiškai nesusijęs su ja oro erdvės prasme. Grubiai tariant, aviacija – virš namų kaminų, o vaikų sklandymas – žemiau jų, ir aviacijos reguliuotojams nėra ko kištis ten, kur jai nepriklauso, o vaikų sklandymo vadovams – nepasiduoti reguliavimui.

Konstruktorius B. Oškinis anuomet sakė ir įrodė aviatorių elitui savo keistas tuo metu idėjas, kad vaikai gali mokytis skraidyti nuo 9 metų. Tik jie turi skristi lėtai ir neaukštai. Buvo sukurta (vienintelė pasaulyje) vaikų sklandymo sistema: mechaninio variklio per skridinius tempiamas lynas velka sklandytuvą, skrendantį vidutiniškai trijų metrų aukštyje, 40 km/val. (greitai važiuojančio dviratininko greičiu). Instruktorius, valdydamas variklio sūkius, iš pradžių išmoko vaikus taisyklingai riedėti tik žeme, o pastebėjęs pažangą, leidžia atsiplėšti nuo žolytės… Viskas labai paprasta, kontroliuojama ir nepavojinga net mažiausiems pypliams, nes skridimo aukštis griežtai apribotas (keli metrai). Lakstyti su dviračiais gatvėse – daug pavojingiau! Taigi, tokia vaikų aviacija – panaši į tikrą, tačiau tik tiek, kiek kačiukas panašus į liūtą.“

Prieš 13 metų teisinės problemos buvo išspręstos 

Esmė ta, kad lygiai prieš 13 metų, daug kartų mynus valdžios institucijų slenksčius, didelėmis pastangomis iš Aviacijos įstatymo visiškai (ir manyta, kad visiems laikams) dingo vaikiški sklandytuvai. CAA pritarė, Švietimo ir mokslo ministerija pritarė, Susisiekimo ministerija pritarė, Seimas neprieštaravo. 

2004 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu Aviacijos įstatymas buvo papildytas ilgai laukta formuluote. Jo 3 straipsnio 5 dalyje sakoma, kad „šis įstatymas netaikomas bemotoriams orlaiviams, kurių masė neviršija 175 kg, o minimalus greitis ne didesnis kaip 45 km/val., kai tokie orlaiviai naudojami vaikų aviaciniam švietimui ir mokymui.“ 

Vaikiškų sklandytuvų naudojimo taisykles sukurti buvo pavesta Švietimo ir mokslo ministerijai, po kurios sparnu veikia unikali Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokykla. 2004 m. lapkričio 12 d. švietimo ir mokslo ministras patvirtino Orlaivių naudojimo vaikų aviaciniam švietimui ir mokymui tvarkos aprašą ir, svarbiausia, tas aprašas buvo suderintas su susisiekimo ministru! 

Nuo to momento iki šių dienų vaikų aviaciniam švietimui ir mokymui skirtų orlaivių – mokymo priemonių – naudotojai, organizuojantys vaikų aviacinį ugdymą, vadovaujasi minėtu aprašu. Ugdymo procesas vyksta sklandžiai, saugumas užtikrinamas, jokių teisinio reguliavimo spragų nėra. Tūkstančiams berniukų ir mergaičių Broniaus Oškinio vaikų aviacijos mokykla ir prie Lietuvos aeroklubo veikianti Vaikų sklandymo sporto asociacija įvairiuose Lietuvos aerodromuose padeda formuoti tvirtą charakterį, ugdo atsakingumą, duoda gyvų techninių žinių, tampa vartais į didžiąją aviaciją.

Paskui, kaip įprasta, kaltų nebus

Ir vėl viską norima pradėti iš pradžių, arba – apversti aukštyn kojomis. Kodėl?
Prieš 13 metų buvo pripažinta, kad vaikų sklandymui skirtiems orlaiviams negalima taikyti įprastiems orlaiviams taikomų reikalavimų, o naujajame Aviacijos įstatymo pakeitimo projekte vaikiški sklandytuvai vėl mėginami įtraukti į paragrafų pinkles, kurios gali būti pražūtingos vaikų sklandymui ateityje. Pirmiausiai, keičiant įprastą nusistovėjusią tvarką išsiderins sustyguotas ir gerai veikiantis mechanizmas.  

Naujo Aviacijos įstatymo projekto (3 straipsnis. Įstatymo taikymas) 5 punkte rašoma: „Nereguliuojamų orlaivių, nenaudojamų ūkinei veiklai, apskaitos, ženklinimo ir tinkamumo skraidyti reikalavimus nustato CAA arba jos viešos atrankos būdu atrinkta ir įgaliota atitinkama visuomeninė aviacijos organizacija.“

Šį Aviacijos įstatymo pakeitimo projektą rengia ne Civilinės aviacijos administracija, bet susisiekimo ministro įsakymu sudaryta darbo grupė.

Dabartinis CAA direktorius Joris Gintilas paaiškina, kad šį Aviacijos įstatymo pakeitimo projektą rengia ne Civilinės aviacijos administracija, bet susisiekimo ministro įsakymu sudaryta darbo grupė, todėl visos pastabos bei pasiūlymai dėl projekto turėtų būti siunčiamos jai. 

Tokį atsakymą – lyg ping-pongo žaidime – gavo jau tris dešimtmečius veikianti vaikų ugdymo įstaiga. Ir nė kruopelės susirūpinimo! Pati stipriausia biurokratijos pusė yra ta, kad biurokratai geriausiai moka... pasiųsti kitur, ir vaikščiokite jūs nuo vienų durų prie kitų! 
Kitas baubas – Europos reglamentai, kurių mūsiškiai valdininkai taip bijo, kad stengiasi itin stropiai ir atkakliai juos vykdyti. P-a-r-a-i-d-ž-i-u-i...

CAA vadovas J. Gintilas atkreipia dėmesį į 2008 m. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 216/208, kuriuo nustatomi bendrieji reikalavimai civilinės aviacijos orlaiviams, aerodromams, darbuotojams ir pan. Toliau rašte rašoma, kad vaikų mokymui naudojami orlaiviai patektų į nereguliuojamų orlaivių kategoriją, t. y. jiems nebūtų taikomos įstatymo nuostatos, o reikalavimus tokiems orlaiviams gali nustatyti CAA arba jos įgaliota atitinkama visuomeninė aviacijos organizacija.

Bet juk tai negelbėja reikalo! Nes jeigu gali nustatyti reikalavimus, tai, greičiausiai, ir nustatys – anksčiau ar vėliau, neverta tikėti vilku ėriuko kailyje.

Reglamentas palieka šansą išmintingiems sprendimams

Grįžkime prie paminėto ES reglamento, kurį kuo stropiausiai Lietuvoje siekiama įgyvendinti. Jo preambulės 5 punktas yra gana protingas:

„Nebūtų tikslinga bendrąsias taisykles taikyti visiems orlaiviams, visų pirma paprastos konstrukcijos orlaiviams arba tiems, kurie daugiausiai naudojami vietiniams skrydžiams vykdyti, yra pagaminti privačioms reikmėms, yra ypač reti ar kurių yra nedaug; todėl už tokių orlaivių reguliavimo kontrolę ir toliau turėtų būti atsakingos valstybės narės, šiame reglamente nenustatant kitoms valstybėms narėms prievolės pripažinti šias nacionalines priemones.“ Ar nebūtų protinga juo ir remtis?

Juk jau turime sukurtą nacionalinę vaikų aviacinio ugdymo programą, tai nepradėkime į ją žiūrėti pro padidinamąjį stiklą ir neužauginkime vaikiškų sklandytuvų iki lėktuvų, kurių veiklą apibrėžia Aviacijos įstatymas. Vaikiški sklandytuvai nėra civiliniai orlaiviai!

Aviatoriai tikisi, kad bus užbėgta už akių aklam Seimo narių balsavimui už Aviacijos įstatymo projekto pakeitimą be išlygų.

Aviatorių noras išlieka paprastas – jie ragina neeliminuoti buvusios redakcijos Aviacijos įstatymo 3 straipsnio 5 dalies. Lietuvos aeroklubo prezidentas Gintaras Kalinauskas, pats būdamas teisininkas, kol kas tik teoriškai stoja aviatorių pusėn ir ne tik nepareiškia viešai savo nuomonės, bet ir jau pražiopsojo pusę Aviacijos įstatymo pakeitimų įsigaliojimo kelio.

Kaip visada, skęstančiųjų gelbėjimas – jų pačių reikalas? Bet vaikai vargiai galės gelbėti, lieka saujelė aviacijos aistruolių, kurių dėka dešimtmečiais vaikai sklandė iki šiol.