Įvykio aplinkybes šiuo metu aiškinasi Prancūzijos teisėsaugos pareigūnai. Iš tą dieną kartu skraidžiusių žmonių, niekas šio įvykio nematė, todėl kol kas nėra aišku dėl ko įvyko nelaimė.

V. Skruibis LSPSF prezidentu tapo 2018 metų kovą pakeitęs ilgametį federacijos vadovą Arvydą Osinską.

Interviu su Vytautu Skruibiu publikavome „Aviacijos pasaulio" 2018 m. 7 nr. Kviečiame paskaityti ištrauką prisimenant Vytautą:

Ištrauka iš interviu su Vytautu Skruibiu:

Norime ir jus asmeniškai pristatyti aviacinei bendruomenei. Papasakokite apie savo patirtį, kada ir kaip pradėjote skraidyti?

Skraidyti pradėjau mokykloje, niekas iš šeimos neskraidė. Studentaudamas šokinėjau su parašiutu. Parasparnių licenciją įgijau prieš dešimt metų.

Kas buvo Jūsų pirmasis instruktorius? Kaip klostėsi skraidymai?

Pirmasis instruktorius buvo Jevgenij Blocha, skraidymo mokyklos „Arcus“ vadovas. Pradėjau su vienviečiu parasparniu. Pamenu, prieš pirmąjį skrydį instruktorius nurodė mane iškelti į pusinį aukštį. Bet aš, kadangi ir su parašiutu šokinėjęs, ir aukščio nebijau, pasiprašiau iškart į visą aukštį mane kelti. 

Su kokiu sparnu skraidote šiuo metu? 

Šiuo metu skraidau EN-C klasės parasparniu „Nova Triton 2”.

Kuo šis sportas ypatingas, kuo jus žavi? Kaip kviestumėte žmones įsitraukti į šį sportą ir laisvalaikio leidimo būdą?

Norintiesiems pradėti skraidyti siūlyčiau iš pradžių pasiklausinėti išmanančių žmonių, būtinai išbandyti skrydį, pamatyti žemę iš viršaus. Mane patį žavi tylus, begarsis sklendimas, nes skraidau laisvo skrydžio, bemotoriais parasparniais. Šitaip tyliai sklendžiant pavyksta įsitraukti į skrydį su paukščiais, kurie, beje, laikosi tokių pat skrydžio taisyklių. O kur dar laisvės pojūtis, galimybė išsivaduoti iš visų žemiškų minčių. 

Ar šis sportas reikalauja atskiro fizinio pasirengimo? Kaip jūs ruošiatės varžyboms?

Be abejo, reikia ir fizinio, ir psichologinio pasirengimo. Bet kiekvienas juk turi savo metodiką, pavyzdžiui, praktikuoja jogą. Kokio nors ypatingo pasiruošimo nereikia. Vienintelis reikalavimas – gebėti pakelti 25 kg sveriančią kuprinę. Būtent tiek sveria parasparnis, nes juk parasparnis skraidina į priekį, o atgal jį reikia jau nešti pačiam. 

Ar skraidote tik parasparniu? Kokia jūsų skraidymo kitais aparatais patirtis? 

Su parašiutu šokinėjau iš „U-76“ karinio lėktuvo. Teko šokinėti tiek dieną, tiek naktį, o lėktuvas pasiekdavo 400 km/val. greitį. Taip pat ir iš „An-2“ šokinėjau. Dar skraidžiau ir sklandytuvu, bet ne kaip pilotas, o kaip keleivis. 

Kokie Jūsų pasiekimai šiame sporte? Kokie tikslai, planai ateičiai?

2015 m. varžybose Graikijoje užėmiau 2-ąją vietą. 2016 m. XXII Lietuvos parasparnių maršrutinių skrydžių čempionate sporto klasėje iškovojau 1-ąją vietą. Neseniai Ukrainos Karpatuose vykusiose varžybose likau ketvirtas. Planuoju dalyvauti Ispanijoje vyksiančiame Vokietijos maršrutinių skrydžių čempionate. 

Gal ore esate patyręs pavojingą ar linksmą nuotykį, ko iš to pasimokėte?

Nuotykių išties nemažai visokių esu patyręs. Štai kad ir toks nusileidimas Graikijoje. Tąsyk sustabdė varžybas dėl besiformuojančios audros, todėl turėjau skubiai leistis. Pasirinkau lauką, kur jau daug dalyvių buvo nusileidę, bet pamaniau, kad būsiu gudresnis, leisiuosi kuo arčiau kelio, nes lengviau grįžti nei per pievą. Praskridau elektros liniją, leidausi pavėjui. Bet jau visai žemai nusileidęs pamačiau, kad tai ne pieva, o akmeninės terasos, apaugusios žole. Tada supratau, ko visi taip toli nuo kelio leidosi, norėjau būti gudresnis, o vos nesibaigė nelaime. 
Dar buvo toks skrydis į Lenkiją, pamenu, skridau į varžybas. Nusileidau netoli Lomžos, buvo gana vėlus vakaras, o man kitos dienos rytą reikėjo būti Seredžiuje, iš ten turėjau startuoti 10 valandą. Nusileidau vidury laukų, niekas nevažiavo į miesto pusę. Laimei, sutikau vietinius ūkininkus, kurie, metę visus darbus, mane iki kelio pavežė. Ten nutariau pamėginti keliauti autostopu. Belaukiant pakeleivingos mašinos, sustojo prie manęs policijos ekipažas, pradėjo domėtis, ko aš ant to kelio stoviu, iš kur čia atsiradau. Pradėjau aiškinti, kad atskridau iš Lietuvos, policininkai žiūri ir niekaip nesupranta nei kuo, nei kaip atskridau. Kai paklausė, kur mano lėktuvas, atsakiau, kad kuprinėje. Paaiškėjo, kad šioje kelio dalyje negalima stabdyti pakeleivingų mašinų, todėl pasiprašiau, kad mane nuvežtų iki ten, kur jau galėsiu stabdyti pakeleivingas mašinas. Bevažiuodami policininkai pamatė automobilį tranzitiniais numeriais, iš kurių nustatė, kad į Lietuvą važiuoja. Tai jie įjungė švyturėlius, sustabdė tą automobilį. Paaiškėjo, kad vis dėlto į Latviją, bet per Lietuvą jis važiuos. Tai pareigūnai to vairuotojo ir paprašė, kad mane namo parvežtų. 
O čia toks visai nesenas įvykis, jau kaip LSPSF prezidentui nutikęs. Buvo maždaug dešimta vakaro, skambina man operatorius ir sako, kad vienas iš parasparnininkų, kurį aš pats iškėliau, dingo iš ryšio. Skrido jis iš šiaurės į rytus, o ten kaip tik audrą numatė. Patikrinau aukščio diagramą, o ji rodo staigų kritimą žemyn. Susisiekiau su to žmogaus artimaisiais, paaiškėjo, kad ir jie jokių žinių iš jo negavę. Tuomet kreipiausi į Aeronautikos gelbėjimo koordinacinį centrą, prasidėjo paieškos ir gelbėjimo operacija, kėlė sraigtasparnį iš Kauno. Galiausiai rado sveiką ir gyvą tą vaikiną, paaiškėjo, kad besifotografuodamas pametė telefoną, todėl ir rodė kritimą žemyn. Skrido iš Dusetų į Švėkšną, o telefoną ties Švėkšna ir pametė...