V. Pakarsko nuomonė šiuo klausimu buvo nepajudinama, kadangi jam labai patiko Lenkijoje matyta sklandytuvų gamykla greta aerodromo. Galbūt įtakos turėjo ir potencialūs darbo drausmės pažeidėjai – geriau, kai miestas ir jo parduotuvės toliau. Darbininkais jis labai rūpinosi: pačioje gamykloje buvo įsteigtas odontologinis kabinetas (nemokamas), kad mažiau reikėtų važinėti į polikliniką, Prienuose pastatytas 20-ies butų gyvenamasis namas, vėliau – 100 butų bendrabutis; buvo organizuojami anglų kalbos kursai inžinieriams, kompiuterinio raštingumo mokymai ir pan. O įvairių mokslinių, informacinių, referatyvinių žurnalų mano PISTKS prenumeruodavo tiek, kad ne kartą ėjau pasiaiškinti į rajoninio partkomo kontrolės skyrių dėl švaistomų tūkstančių. Mums įdomios aviacinės literatūros lobiai netikėtai atsivėrė Maskvoje. Nekalbu apie Valstybinę mokslinę-techninę biblioteką (keletą metų turėjau leidimą ten patekti), o apie patį SSRS DOSAAF CK.

Beje, suradau ir iš pralaimėjusios Vokietijos pagrobtų su sklandymu susijusių dokumentų, tarp jų – krūvą sklandytuvų avarijų ir net katastrofų tyrimo aktų su užrašu „Geheim!“ Sukroviau tą turtą CAHI filialo rūsyje, bet į Prienus parvežti nesuspėjau. Trūkus karšto vandens vamzdžiui, viskas buvo taip užlieta, kad nors apsiverk...

Daug rimtesnė proga apsiverkti atsirado netrukus. Nauja gamykla buvo baigta 1985-aisiais, bet Vytauto joje jau senokai nebuvo. Draugų jis visą laiką turėjo daugybę, tačiau priešų irgi nestigo. Tiek rajono partijos komitete, tiek LSSR SDAALR vadovybėje. Buvo skundikų ir pačioje ESAG. Bet kilpą jis užsinėrė pats. Reikalas ta, kad visasąjunginis DOSAAF mūsų pagamintą produkciją tik skirstydavo šalies aeroklubams, o kiek mes jų pajėgsim per metus pagaminti, paliko spręsti patiems. Na kad ir dešimtį... Tačiau direktorius nusprendė: reikia daugiau, mažiausiai dvylikos. Tai ne taip paprasta – darbas rankinis, preciziškas, medžiagos (epoksidinės dervos, kietiklis ir pan.) dažnai gaunamos nekokybiškos. O pagaminti ir realizuoti, t. y. gauti už produkciją pinigus, reikia iki Naujų metų, kitaip bus neįvykdytas planas, visiems nuplauks premijos, įmonės prestižas ilgam bus sugadintas.

Naujų metų planai – pavasarį

Beje, šis rūpestis buvo įtrauktas į mano „mokslinės“ veiklos sferą. Į Prienus atvažiuodavo laimingų klubų atstovai, pasirašydavo priėmimo dokumentus, o kartais pačiam tekdavo ten vykti (pvz., į centrinį Oriolo aeroklubą). Tuomet su paruoštom sąskaitom ir ašarom akyse (nes tai būdavo per pačias Šv. Kalėdas) vykdavau Maskvon į SSRS Karinių oro pajėgų (KOP) generalinį štabą priduoti tuos popierius, kad jie galėtų pervesti taip laukiamus pinigus. Tai ne tokia lengva užduotis, kadangi iki Naujųjų – vos keletas dienų, orai, kaip paprastai, Aerofloto lėktuvams ne patys tinkamiausi, žodžiu, rizika neįvykdyti metinio plano didžiulė. V. Pakarskas taip ir nesužinojo, kokiu būdu aš išsprendžiau šią problemą. Paprasčiausiai pasinaudojau gerosiomis rusų tautos savybėmis, užkariavau KOP generalinio štabo vyriausiosios buhalterės Liubos Michailovnos pasitikėjimą. Susidraugavom, nuėjom į Maskvos restoraną „Vilnius“ (ji buvo beveik mano vienmetė, išsiskyrusi su vyru, nes nesusilaukė vaikų), ji suprato, kad mano nerimas turi rimtą pagrindą (o mūsų prašomos sumos jai turėjo būti juokingos). Taigi vėliau, reikalui esant, dar būdamas Prienuose jai paskambindavau, padiktuodavau visus reikiamų dokumentų duomenis ir tikslią pinigų sumą, kurią ji nedelsdama pervesdavo į ESAG sąskaitą, o man tereikėdavo paskui bet kokia kaina pasiekti Maskvą. Nei jos, nei gamyklos kolektyvo nė karto nenuvyliau ir visuomet suspėdavau grįžti su naujametinėmis dovanomis... Bėda tik ta, kad ne visi klubų priimti sklandytuvai... jau būdavo pagaminti. Tais laikais buvo įprasta „priimti“ neužbaigtus namus ar kitus objektus bei darbus, juk plano įvykdymas buvo šventas reikalas. Mūsų atveju buvo netgi lengviau, kadangi aeroklubams žiemą jokie sklandytuvai nereikalingi (kai kurie net neturėjo tinkamų angarų jiems laikyti). Niekas neabejojo, kad prasidėjus skraidymo sezonui gaus dar dažais kvepiantį naujutėlaitį „LAK-12 Lietuva“ ir priekabą. Taip ne vienerius metus su tokiu „poslinkiu į pavasarį“ planus ir įvykdydavome. Kol sykį tai kažkam neužkliuvo.

Nuosprendis: palikti postą

Už tokį baisų nusikaltimą teismas buvo neišvengiamas. Tos 1982 m. spalio 21 ir 22 dienos man ir dabar stovi akyse. Buvau teisme tarp grupės gamyklos darbuotojų kaip liudininkas, nors buvau pats tikriausias V. Pakarsko bendrininkas. O jis neturėjo nei advokato, nei kitų užtarėjų („jei esu kaltas, tegul sodina“). Teismo koridoriuose atsitiktinai sutikau advokatę, ir ne bet kokią, o paties tuometinio LSSR teisingumo ministro žmoną Kūrienę (iš kur mes buvome pažįstami – atskira istorija). Pamačiusi mano surūgusį veidą, ji pati mane užkalbino, o supratusi mūsų padėtį, pasisiūlė būti advokate šioje byloje. Be to, dar Prienuose išsiaiškinau, kad V. Pakarsko teisėjo Nikitino žmona yra sklandytoja! Tačiau išgelbėti mūsų vado jau negalėjo niekas. Nuosprendis: palikti ESAG direktoriaus postą…

Po teismo niekas iš bendradarbių nedrįso sėsti į mūsų „Volgą“. Kai porą sankryžų pravažiavom degant raudonam šviesoforo signalui, jau ir man kilo noras išlipti, bet pamačiau, kad buvęs mūsų direktorius tų signalų nemato per ašaras. Tikiuosi, buvau vienintelis žmogus pasaulyje, matęs šį geležinį vyrą verkiantį. Tai truko iki Trakų, kur išgėrę kavos tęsėm savo nelinksmą kelionę. Ilgai dvejojau, ar verta aprašyti tokius dalykus... Tačiau Vytautas surado savyje jėgų nepalūžti, užslopino nuoskaudą ir po to dar beveik 13 metų, kiek jam buvo skirta gyventi, negailėdamas savęs dirbo Lietuvos aviacijos labui. O ką jam reiškė prarasti svarbiausią ir mylimiausią savo gyvenimo kūrinį, baisu net pagalvoti. Kitas jo vietoje būtų gal tą pačią dieną pasikoręs, aš tai tikrai…

Tai, ką Vytautas nuveikė Prienams ir visai Lietuvai, net ir po šitiek metų sunkiai suvokiama, o aš dažnai savęs klausdavau, ar pakankamai jam padėjau. Gal kitas būtų tas nesibaigiančias ir dažnai netikėtas problemas išsprendęs geriau ir greičiau. Nelabai malonu net mintimis sugrįžti į tuos išsikerojusios biurokratijos laikus, tačiau tiems, kurie galbūt skaitys šitą mano rašliavą (o ypač jauniems žmonėms, neįsivaizduojantiems gyvenimo be interneto ar mobiliojo telefono), būtina susipažinti su  kai kuriais to laikmečio ypatumais.

To laiko ypatumai

Begales laiko surydavo nustatytos žaidimo taisyklės. Kaskart vykdamas komandiruotėn turėjai užsukti į LSSR SDAALR Centro komitetą, kur spec. skyrius išduodavo pažymą, leidžiančią patekti į reikiamą įstaigą. Ten nuvykęs laukdavai leidimo, o jį gavęs suprasdavai, kad dar teks palaukti, nes nelengvoje mano pavardėje įsivėlusi klaida ir duris saugantis kareivis tavęs jokiu būdu neįleis, nors iš matymo ir pažįsta. Arba tokia naujiena: 1977 metų pradžioje nuvykęs į CAHI sužinai, kad komandiruotų asmenų pirmadieniais ir trečiadieniais ten išvis neįsileidžia. Aviacijos pramonės ministerija priima tik antradieniais ir ketvirtadieniais, tai ką daryti, jeigu reikia ir ten, ir ten...

Tiesa, laikui bėgant šios kliūtys buvo įveiktos: tą prakeiktą pažymą ėmėsi išduoti pačios ESAG kadrų skyrius (aišku, tai direktoriaus nuopelnas), o CAHI išdavė man nuolatinį leidimą, suteikusį galimybę įeiti vidun ir išeiti net ne vieną kartą per dieną (tokios galimybės neturėjo net patys CAHI darbuotojai, nebent didesni viršininkai).
 

Taigi šis generolas, pamatęs mane, neslėpdavo džiaugsmo, tuoj kviesdavo į kabinetą ir pora valandų skaldydavo anekdotus – turėjo jų atsargą mažiausiai dviem paroms. Po to paklausdavo: „Vytas, jei jau atvažiavai, matyt turi kažkokių reikalų...“ Tuomet tik spėk jam padavinėti dokumentus, kuriuos jis net neskaitęs pasirašydavo ir taip per tą porą valandų nuveikdavai tiek, kiek kitąkart nepavykdavo per savaitę. Abu išsiskirdavome patenkinti – generolas prasmingai išnaudojo gerą gabalą darbo dienos, o aš sutaupiau net keletą dienų.

Aišku, aviacijos valdyboje laikui bėgant reikalingi žmonės jau buvo tapę savais, bet kartais prireikdavo eiti ten, kur anksčiau nebuvai. Pasitaikydavo visko. Pavyzdžiui, atnešu raštą ekonomikos skyriaus viršininkui artilerijos generolui, kuris, į jį net nepažvelgęs, žiovaudamas atsidaro stalčių, įgrūda ten tūkstantį kilometrų gabentą mūsų dokumentą ir imasi dėstyti man teoriją, kad popierius, prieš jį perskaitant, turi mažiausiai savaitę išsigulėti! Apstulbęs apsisuki ir eini „stumti“ kitus reikalus, o atsipeikėjęs pasijunti pats kaltas, kad nesusipratai iš Lietuvos atvežti kokį butelaitį lauktuvių. Na, bet ar visas tas plačias gerkles užkiši... Aviacijos valdyboje dirbę senukai, kadaise matę gyvą V. Čkalovą, po truputį pradėjo eiti pensijon. Į jų vietą ateidavę jauni karininkėliai, dažniausiai išėjusiųjų giminaičiai, buvo visai neprognozuojami, tikras galvos skausmas…

Buvo supratingų valdininkų

Kaip didžiulį kontrastą malonu prisiminti darbą, gal tiksliau – santykius, su KOP generaliniu štabu. Iš pradžių mūsų kuratoriumi buvo toks nelabai tikęs papulkininkis, o kai mus pradėjo globoti pulkininkas Valentinas Andrejevičius Kuznecovas, malonu būdavo pas juos važiuoti. Jis ne kartą lankėsi ESAG, kadangi mus siejo ne tik finansiniai reikalai, bet ir produkcijos kokybės kontrolės bei kiti klausimai. Laikui bėgant, nepaisant nemažo amžiaus skirtumo, tapome tiesiog draugais. Ne kartą jis lankėsi mano kambarėlyje, o aš jo namuose. Supratingas žmogus, tik baisiai nemėgo mūsų vyr. technologo. Jis pats išeidavo laukan, pasirašydavo reikiamus dokumentus ir aš galėdavau skuosti į Liubos kontorą. Nereikėdavo laukti leidimo, braidžioti ilgais KOP štabo koridoriais. Pabendravus su kitų gamyklų tokiais pat pasiuntinukais, jie skaniai iš manęs pasijuokdavo, sužinoję mano atvežtos sąskaitos sumą. Kokia  čia paslaptis, ji siekdavo gal 100 ar 150 tūkstančių rublių, o pas anuos, manau, milijardus. Beje, jie irgi vidun neidavo, laukdavo savo pulkininkų ant plačių laiptų, o ilgainiui vienas kitą jau ir atpažindavome...  

Dar paminėsiu vieną man labai atmintin įstrigusį dalyką. DOSAAF viešbutyje (nors jis labai kuklus, bet strategiškai patogiausias) visuomet būdavo daug laisvų vietų, tačiau man vis tekdavo miegoti ant sudedamos lovelės. Smulkmena, mano draugai po keliolikos valandų darbo dienos sugrįždavo numigti irgi panašiomis sąlygomis. Užsiminiau apie tai štai dėl ko. Kai tapau direktoriaus pavaduotoju, buvau pasiųstas į SSRS DOSAAF įmonių vadovaujančių darbuotojų ištiso mėnesio trukmės kursus. Apie jų naudą spręskite patys – pagrindinis paskaitų ciklas buvo „Lenininis mokymas apie socialistinės tėvynės gynimą“. O tokia ilga kursų trukmė buvo nustatyta tam, kad nereikėtų mokėti komandiruotpinigių, tik kažkokią stipendijėlę. |Iš visos Sovietų Sąjungos suvažiavę DOSAAF įmonių įvairių lygių vadovai, kai kurie, galbūt ir ne pirmą kartą, nakvoti vykdavo pas susirastas drauges, o jų vietų viešbutyje negalėjai užimti, nes nežinia, kada jie sugalvos grįžti ar bus išvaryti... Laikui bėgant, viešbutyje tapau laukiamas svečias, nes vis kokį šokoladuką ar Lietuvoje jau atsiradusios „kramtoškės“ atveždavau. Tame, antrais mano namais tapusiame viešbutėlyje, kasmet apsigyvendavo SSRS aukštojo pilotažo rinktinės nariai, puikūs vyrai, su kuriais greitai susidraugavome, esant galimybei kartu gyvendavome. Gaila, bet vos ne kasmet kas nors iš jų žūdavo... Svarbiausia, galėjau pabendrauti su atvykusiais tvarkyti reikalų įvairių DOSAAF įmonių vyr. inžinieriais – būtent jie buvo antri po direktoriaus (atrodo, kad tokių neaiškių pavaduotojų kaip aš daugiau nebuvo). Iš pradžių į mane jie žiūrėdavo kreivai, nes nedalyvaudavau vakarinėse išgertuvėse („tai kurgi išgerti, jei ne komandiruotėje, kur žmonos negali uždrausti“). Kai paaiškindavau, kad aš tik komandiruotėse galiu pailsėti nuo orgijų su generolais ir pulkininkais, trumpai nušvietęs neilgą ESAG veiklos istoriją ir (V. Pakarsko mokykla) šviesią jos ateitį, tapdavau savu žmogumi, o svarbiausia, tie vyrai leisdavo man susipažinti su jų atsivežtais dokumentais. 

Tais laikais efektyviai dirbti trukdė daugybė šiais laikais sunkiai suvokiamų problemų, paminėsiu bent vieną – to laiko telefoninį ryšį. Dažnai iškildavo tokių klausimų, kai negalėjau pats nuspręsti, ką daryti, ir reikdavo pasitarti su direktoriumi ar kokio skyriaus vadovu. Tuomet vakare važiuodavau iš Maskvos pakraštyje esančio Tušino rajono į miesto centrą, Centriniame telegrafe užsakydavau pokalbį ir palaukęs pora valandų pasišnekėdavau su kuo reikia. V. Pakarskas ir pats neretai paskambindavo į viešbutį pasidomėti, kaip sekasi. Kaip būtų mums padėję tokie šiuolaikinio pasaulio stebuklai kaip internetas ar mobilusis telefonas, sunku net įsivaizduoti. Tokia buvo realybė. Dabartiniams vadovams daug lengviau, nors biurokratizmas, kaip koks vėžys, manau, dar ilgai nebus įveiktas…

Tik viena istorija

Papasakosiu vieną istoriją, kaip prasmingai mudu su vadu leisdavom savo „laisvalaikį“. Nekalbėsiu apie jo pomėgį savaitgaliais nuvažiuoti prie Baltijos jūros, kadangi niekuomet kartu nevykau. Pasikraudavo energijos aplankydamas piliakalnius, kartais gana toli nuo Prienų. Neatsistebėdavau jo žiniomis apie šlovingą Lietuvos praeitį, vietines istorines vertybes. O juk nuo jo gimtojo Radviliškio skyrė nemažas atstumas. Buvo iš tų žmonių, kuriems, atrodo, kuo sunkiau – tuo geriau. Klampoti per rudeninį purvą (ypač per šlapdribą) jam buvo pats „kaifas“.

Tai bus tik mažas pavyzdys to, kaip V. Pakarskas išnaudodavo susiklosčiusią situaciją ir išpešdavo naudą (aišku, ne sau) ten, kur mažiausiai galima tikėtis.

1982 m. rugsėjo 18 d. ankstų šeštadienio rytą išvažiuojam į Latviją. 9 val. 30 min. mes jau Jūrmaloje, Majerio karinėje jūrų sanatorijoje, kur su savo žmona Roza paskutines atostogų dienas leidžia pulkininkas Anatolijus Aleksandrovičius Agafonovas. Tas pats, kuris visą mūsų pagamintą produkciją skirsto šalies aeroklubams. Supratau, kad jis mūsų visai nelaukė, nes jau turėjo bilietus į Maskvą. Juos mes pardavėm stotyje ir patraukėm į Prienus. Aišku, degtine ir rūkytomis antimis buvom apsirūpinę namuose, tik duonos buvom nepirkę. Dabar sunku patikėti, bet jos radom tik Bauskėje, iki Lietuvos sienos likus kokiems 35 km.

Kai visi vadai nuėjo apžiūrėti klubo patalpų, aš pradėjau raminti susirinkusius, kad nėra čia ko to nedagėrusio pulkininko taip bijoti. Ir tada sužinojau tikrąją tos visuotinės panikos priežastį. Pasirodo, Vladui nusileidus, euforijos pagautas jaunimas jį paėmė ant rankų ir pradėjo mėtyti taip, kad nesugavo. Vargšas taip tėškėsi ant betoninio aerodromo takelio, jog neteko sąmonės ir tik prieš pat mums pasirodant greitoji pagalba jį išvežė ligoninėn. Klausimas, ar jis išgyvens, tikrai buvo ne retorinis, tuo labiau kad jauni, stiprūs vyrai turėjo išmesti Vladą gana aukštai, ypač žinant jo menką svorį. Prisiminiau, kaip dar tik pradėjus dirbti ESAG, susitikom su Vladu prie gamybinėse patalpose esančių svarstyklių ir juokais pabandėme nustatyti, kurių iš mudviejų svoris Lietuvos aviacijoje didesnis. Mano dideliam džiaugsmui abu svėrėme po lygiai – 66,6 kg! Nemanau, kad Vladas nuo to laiko buvo daug priaugęs... Tačiau visi aviatoriai žino, kad V. Kensgaila yra nemirtingas. Netrukus jis atsigavo, grįžo aerodroman ir dar spėjo pasiginčyti su A. Agafonovu.

Pasiekę Prienus, sočiai pavakarieniavom, Roza apie 22 val. pulkininką nuvarė miegoti. Nauji nuotykiai prasidėjo sekmadienį. Kol mes su pulkininku „taisėm sveikatą“, direktorius suveikė svečiams bilietus į Maskvą, o mane nusiuntė į Pociūnus apiforminti sklandytuvo „LAK-12 Lietuva“ Nr.636 perdavimo aktus Panevėžio ATSK! Tai buvo V. Pakarsko dovana panevėžiečiams už „Lituaniką“ ir visas „klizmas“. Priimti tą bet kurio aeroklubo svajonę (pagamindavome tik 12 per metus) atskrido pats S. Noreika, aišku vėl be jokių paraiškų ir leidimų, taigi turėjo iškęsti dar vieną pulkininko pykčio priepuolį. Tačiau visų pusių parašai jau buvo sudėti, nieko nepakeisi. Tik tada supratau, kodėl V. Pakarskas vakarienės metu visą laiką gyrė mūsų aplankytą ATSK ir jo viršininką. O kada jam kilo tokia idėja, ar dar neišvažiavus iš Prienų, ar po vizito aeroklube, man taip ir liko paslaptis.

Tikrai ne viską supratau ir ne visuomet savo vadui pritariau. Kad ir dėl požiūrio į šeimą. Vaikus labai mylėjo, prieš moteris irgi nebuvo nusistatęs, tačiau vedybos jam atrodė kažkas baisaus. Pamenu, kaip šviesaus atminimo Vincas Lapėnas protingai nutarė prieš atvykdamas į ESAG sukurti šeimą ir vieną vakarą sekretorė Aldona atnešė telegramą, kviečiančią V. Pakarską į vestuves. Telegrama tuoj pat atsidūrė šiukšliadėžėje, o Vinco taip laukiamas svečias pro sukąstus dantis iškošė: „O galėjo būti geras specialistas...“

Jo noras ir pastangos, kad visi dirbtų tik įmonei ir neturėtų jokių kitų interesų, buvo tikrai nepamatuotos. Lengva dieną ir naktį „engti“ tokius priklydėlius kaip aš, o vietiniai turėjo ir sodybas, ir daržus, bulves ar kitas gėrybes reikia prižiūrėti ir kada nors susirinkti... Pagaliau į Prienus suvažiavo tikrai ne kokie apkiautėliai, išsilavinę ir smalsūs buvome: jaunimui norėjosi bent retsykiais nuvažiuoti ir į teatrą ar koncertą... Taip fanatiškai viską atiduoti tik darbui gali ne kiekvienas. Ir gerai... 

O jau svajoklis buvo (gerąja to žodžio prasme)! Kiek kartų beldėsi į „Aviaeksportą“ ir kitas įstaigas dėl ESAG produkcijos tiekimo užsienio aeroklubams. Jis savo mintimis lenkė laiką keleriais metais, bet praktika parodė, kad tos svajonės pildydavosi. Tiesa, pirmas sklandytuvas „Lietuva“ 1988-ųjų pradžioje buvo ne parduotas, bet išmainytas į du vengriškus karšto oro balionus. Beje, tą reikalą Lietuvos SSR SDAALR vyrams netgi padėjau sutvarkyti, parašiau raštą Vengrijon, mat šiame žanre buvau neginčijamas autoritetas. Šviesaus atminimo Juozas Valūnas už tai net prižadėjo kada nors paskraidinti balionu ir tą pažadą vėliau išpildė jo draugai, tik aš tą malonumą atidaviau žmonai ir jau ūgtelėjusioms dukrytėms…