Antrojo pasaulinio karo baigtis neatnešė taikos į visą pasaulį. Pasikeitusi galios pusiausvyra ir dvi dominuojančios priešiškos ideologijos panardino pasaulį į Šaltojo karo liūną. Ginkluoto konflikto nuojauta buvo rimta, todėl į naujas karines technologijas JAV ir Sovietų sąjunga investavo negailėdamos. Aeronautikos inžinierius Charlesas Zimmermanas šeštojo dešimtmečio pradžioje išrado paprasto sraigtasparnio valdymo sistemą, kuri leido nedidelį orlaivį valdyti kūno judesiais.

Tiesa, tą orlaivį sraigtasparniu pavadinti sunku. Zimmermano galvoje gimusi sukasparnio koncepcija neturėjo nei kabinos, nei uodegos. Tai buvo platforma, kurios pilotas stovėjo virš kontrarotacinių (priešsūkinių) sraigtų. Tada buvo manoma, kad tokio orlaivio valdymas bus toks intuityvus ir paprastas, kad jį pilotuoti galės bet kas. Tai ir buvo Zimmermano sugalvotos inovacijos esmė.

Gera žvalgyba mūšyje yra didžiulis privalumas. Šiais laikais tai užtikrinama dronais, palydovais ir kita išmania technika, tačiau tuomet 20 amžiaus viduryje panašios priemonės dar neegzistavo arba nebuvo prieinamos. Taigi, buvo reikalingas orlaivis, kurį galėtų valdyti bet kuris karys. Idėjos principas buvo labai paprastas –pakilęs aukštai virš mūšio lauko dulkių žmogus savo akimis galėtų rinkti žvalgybinius duomenis. Pats orlaivis būtų labai mažas, lengvai valdomas ir nereikalautų priežiūros. Svarbiausia – priešas apie jį net nežinotų, nes tokia platforma būtų sunkiau pastebima nei didesni orlaiviai.

Keistoji skraidanti platforma

Pirminiai skaičiavimai ir bandymai parodė, kad Zimmermano išradimas turi potencialo. Nacionalinis Aeronautikos priežiūros komitetas (angl. National Advisory Committee for Aeronautics - NACA) nusprendė nedelsdamas imtis šio projekto. Kelios kompanijos pradėjo kurti orlaivius, paremtus Zimmermano idėja. Tarp jų buvo ir tokie vardai kaip „Bensen Aircraft“, „Hiller Aircraft“ ir „de Lackner Helicopters“. Apie pastarosios kompanijos prototipą ir kalbama šiame straipsnyje.

DH-4 Jungtinių Valstijų sausumos pajėgų buvo pavadintas YHO-2, o dar vėliau gavo HZ-1 vardą. Tai svarbu pabrėžti – visi šie pavadinimai nurodo tą patį orlaivį. Jis turėjo du į priešingas puses besisukančius 4,6 metrų skersmens sraigtus. Įdomu tai, kad juos suko ne koks nors aviacinis, o jūrinis variklis. HZ-1 kūrėjai nusprendė panaudoti „Mercury Marine 20H“ - 40 arklio galių (30 kW) variklį, įprastai varantį nedidelius katerius.

Buvo skaičiuojama, kad HZ-1 galės pasiekti 121 km/val. greitį ir 1,5 km aukštį. Tiesa, šis orlaivis su standartini degalų baku galėjo nukeliauti tik 24 km, tačiau su papildomu 19 litrų baku šis atstumas padidėdavo iki 80 km. Aišku, viskas priklausė nuo piloto svorio ir krovinio, kurį buvo galima pakabinti po HZ-1.

Pilotas turėjo stovėti pačiame orlaivio centre, tiesiai virš sraigtų. Jo pozicija net ir žiūrint į nuotraukas kelia šiurpą – vietos ten tikrai buvo nedaug, o po piloto kojomis dideliu greičiu sukosi pakankamai aštrūs sraigtai. Tiesa, ten buvo įrengti saugos diržai – tai rodo, kad apie saugumą buvo galvojama. Skrydžio kryptis buvo valdoma piloto kūno judesiais, o akceleratorius buvo sumontuotas motociklo vairą primenančiame šturvale.

Iš pradžių HZ-1 stovėjo ant didelio guminio plūduro. Jis sušvelnindavo nusileidimą ir leido tūpti ant vandens. Vėliau jį pakeitė tradicinio stiliaus šliūžės.

„de Lackner HZ-1 Aerocycle“ bandymai

Pirmasis HZ-1 skrydis įvyko 1954-ųjų lapkričio 22 dieną. Tuomet orlaivis nuo žemės atsiplėšė nedaug ir saugumo dėlei buvo pritvirtintas virvėmis. Šis trumpas bandymas įrodė, kad HZ-1 iš tikrųjų gali skristi, o variklio galios pakanka žmogaus svoriui iškelti. Pirmasis skrydis be jokių saugos virvių įvyko jau 1955-ųjų sausį.

1956 metais bandymai iš Niujorko buvo perkelti į Virdžiniją. Čia HZ-1 pateko į piloto-bandytojo Selmero Sundby rankas. Sundby dar prieš į rankas paimdamas orlaivio šturvalą buvo nemažai apie jį girdėjęs. Prieš jį su HZ-1 dirbę pilotai pasakojo, kad jį valdyti – tai vaikų žaidimas. Dauguma sutiko, kad bet kas gali išmokti pilotuoti šį orlaivį vos per 20 minučių, o kai kurie teigė, kad pakaktų vos 5 minučių instruktažo. Tačiau Sundby vis tiek buvo nusiteikęs skeptiškai.

„de Lackner HZ-1 Aerocycle“ sraigtas buvo labai arti žemės, todėl tupiant ir kylant kėlė dulkes ir smulkius akmenukus, kurie galėjo pažeisti mechanizmą. Orlaivis taip pat nebuvo labai stabilus. Nors jis paklusniai reagavo į piloto pasvirimus ant platformos, niekas nestabdė posvyrio į priekį. Taigi, greitai skristi į priekį buvo tiesiog neįmanoma – pilotui pasvirus pirmyn, HZ-1 taip pat imdavo svirti į priekį. Tai leisdavo skristi pirmyn, tačiau platforma ir toliau svirdavo, kol kampas pasidarydavo pavojingas ir pilotui tekdavo jį taisyti. Sundby atlikti bandymai parodė, kad šis sraigtasparnis niekaip nepasieks gamintojo nurodyto 121 km/val. maksimalaus greičio. Negana to, Sundby įsitikino, kad 20 minučių instruktažo tikrai nepakaktų, kad pilotavimo patirties neturintis karys išmoktų valdyti tokį orlaivį.

Tačiau galutinį tašką „de Lackner HZ-1 Aerocycle“ istorijoje padėjo pora avarijų. Abi jas sukėlė ta pati priežastis – sraigtų susidūrimas. Konstrukcija turėjo užtikrinti, kad tai nebus įmanoma, tačiau į skirtingas puses besisukantys sraigtai susidūrė net du kartus, į šalis paskleisdami daugybę pavojingų nuolaužų. Pilotas išgyveno abu incidentus, tačiau nebuvo aišku, kodėl jie įvyko. Keli bandymai vėjo tunelyje nieko neatskleidė – atrodė, kad atstumas tarp sraigtų yra normalus. Tačiau HZ-1 programai vis tiek atėjo galas.

Kodėl „de Lackner HZ-1 Aerocycle“ nebebuvo vystomas?

Taip ir neišsiaiškinus tikrųjų avarijų priežasčių, HZ-1 idėjos buvo atsisakyta. Orlaivis nepateisino lūkesčių. Jis buvo per daug sunkiai valdomas, per lėtas ir per daug pavojingas. Norint paversti HZ-1 patikima transporto ir karinės žvalgybos priemone, būtų reikėję nemažų investicijų, tačiau šeštajam dešimtmečiui artėjant prie pabaigos asmeninių skraidyklių idėjos JAV Sausumos pajėgos atsisakė.

Buvo padaryta išvada, kad tokios žvalgybos priemonės nėra pačios patikimiausios ir efektyviausios. Pagaliau buvo suvokta, kad piloto patirties neturintis žmogus negali greitai išmokti valdyti tokio tipo orlaivius. Kariai būtų tiesiog tapę lengvais taikiniais arba žuvę dėl patirties trūkumo sukeltose katastrofose.

Aišku, apmokymams galima skirti ir daugiau laiko bei dėmesio, tačiau jei reikia ruošti pilotus, tada geriau juos parengti rimtesnių sraigtasparnių ir lėktuvų pilotavimui. Taigi, buvo nuspręsta, kad mažos skraidančios platformos žvalgybai nėra tinkamos ir idėjos buvo atsisakyta. Vienintelis išlikęs „de Lackner HZ-1 Aerocycle“ yra saugomas Jungtinių Valstijų sausumos pajėgų transporto muziejuje Niuport Niuse Virdžinijoje.