Buvusi tada „United Technologies Corporation“ (UTC) sudėty bendrovė „Sikorsky Aircraft“, pasaulinė sraigtasparnių gamybos lyderė, Lenkijoje įsigijo lėktuvų fabriką. Kontrakto suma tada sudarė 83,3 milijono USD. Truputį daugiau nei ketvirtį milijardo zlotų. Tarptautinis „Sikorsky Aircraft” projektas jau tada numatė, kad „PZL-Mielec“ taps pagrindiniu JAV kovinių sraigtasparnių „UH-60 Black Hawk” gamintoju Europoje. Šis ir kiti „UTC“ projektai tada atkūrė Lenkijoje virš 7000 darbo vietų aeronautikos pramonėje ir kitose aukštų technologijų industrijos srityse.
O jau 2015 metais visa „Sikorsky Aircraft“ buvo perparduota koncernui „Lockheed Martin“ – pasauliniam aeronautikos, kosmoso ir ginkluotės pramonės technologijų lyderiui – už 9 milijardus dolerių.

Vakarietiškai persiginkluojanti Lenkija

„Rusai Lenkijoje gamins kovinius sraigtasparnius?“. „Ne rusai, o amerikiečiai”. „Negi Igoris Sikorskis nebuvo rusas?“ – tokios diskusijos pasipylė pasaulio aviacijos profesionalų internetiniuose forumuose 2007 metų pradžioje. Bet vis tik bendrovės „Sikorsky Aircraft“ atėjimas į Lenkiją išties buvo savotiškas istorinis Igorio Sikorskio sugrįžimas į tėvynę. Iš tikro Igoris Sikorskis gimė 1889 metais, Kijeve.

Tėvas Ivanas Sikorskis, psichologijos profesorius, buvo Lenkijos Kunigaikštystės bajoriškos šeimos narys glaudžiai susijusios su Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchatu. Mama – kilusi iš rusų ir ukrainiečių. Igoris Sikorskis buvo jauniausiu šeimoje iš penkių vaikų. Tačiau po 1863 metų sukilimo Sikorskių šeima jau buvo patyrusi pirmąją deportaciją. Taigi ir 1917 metų revoliucija Igoriui Sikorskiui tapo nauju išbandymu. Tai, kad jis buvo vienu iš Rusijos aviacijos pionierių, Pirmojo pasaulinio karo lėktuvų konstruktoriumi, pirmųjų Rusijos keleivinių lėktuvų autoriumi, buvo pamiršta ilgiems dešimtmečiams. Emigracijos bangos nublokštas į Jungtines Amerikos Valstijas I. Sikorskis čia vėl ragavo varganą emigranto duoną. Tik 1923 metais talkinant susibūrusiems JAV Rusijos emigracijos karininkams jis įkūrė „Sikorsky Aero Engineering Company“. Taip atgimė gigantiškų I. Sikorskio hidroplanų projektai. „Lėktuvų gamyboje tėra vienas pavojus“, – pamena amžininkai I. Sikorskio kartotą frazę, – „tai garantuota galimybė numirti iš bado“.

„Niekas negali garantuoti, kad Maskva į tai nereaguos taip, kaip reagavo Vašingtonas į SSRS raketų išdėstymą Kuboje” – tai tiksliausias prabėgusio laikmečio apibūdinimas. Politinė evoliucija tęsėsi net keliolika metų iki Rytų Europa pasiekė visapusišką ekonominę laisvę turėti šiuolaikišką aeronautikos ir gynybos pramonę.

„PZL-Mielec“ iš tiesų yra vos už 200 kilometrų nuo Lvovo. Taigi globalioje politikoje galutinį akcentą lėmė iškili Igorio Sikorskio asmenybė, o pasikeitimai „PZL – Mielec“ tapo traktuojami ne kaip NATO gamybinių pajėgumų išdėstymas buvusios SSRS pasienyje, o kaip savotiškas XX a. politinės emigracijos elito pasiekimų sugrįžimas į Rytų Europą iš Vakarų.

„PZL-Mielec“

Stambiausio Lenkijos aviacijos pramonės giganto „PZL-Mielec“ istorija veda mus į tikrai tragišką ir karingą XX amžiaus Europos istoriją. Gamykla buvo įkurta Mielec mieste Lenkijos pietuose 1939 metų pavasarį kaip stambus lenkiškų bombonešių „PZL 37 Los” gamybos padalinys. Centrinė Lenkijos aviacijos gamykla „PZL“ (tai lenkiškas sutrumpinimas – Państwowe Zakłady Lotnicze) tuomet buvo įsikūrusi Varšuvoje.

Pradėta lėktuvų gamyba pagal SSRS suteiktas licencijas. Tai buvo „Polikarpovo Po-2“ lėktuvai. Buvo pagaminta net pusantro tūkstančio vienetų „MIG-15“ ir „MIG-17“ naikintuvų, gamintų suteikus jiems lenkiškus pavadinimus „Lim-2“, „Lim-5“ ir „Lim-6“. Čia buvo pagaminta ir stambiausia pasaulyje lėktuvų „An-2“ serija. Net keliolika tūkstančių „An-2“ buvo pateikta į SSRS ir kitas pasaulio šalis. 1984 metais pradėta ir lėktuvų „An-28“ gamyba.

Griūvant socialistiniam lageriui įmonėje dirbo beveik 18 tūkstančių žmonių. Gamybos linijose buvo gaminami ne tik lėktuvai. Tai buvo ir pagal „MAN“ licenciją gaminami autobusų bei sunkvežimių varikliai, kuro aparatūra, elektriniai golfo vežimėliai „Melex“, specializuotos paskirties autotransporto priemonių korpusai. Įsisiautėjus XX amžiaus hiperinfliacijai ir ekonominei Rytų Europos suirutei, aviacinė gamyba gamykloje buvo atskirta. Be abejo, iš esmės buvo  keičiami aviacijos standartai ir gamybos procesai.

Jau 1990 metais „PZL-Mielec“ buvo gaminami prancūziški mažosios aviacijos lėktuvai „Tobago“ ir „Tampico Club“, kooperuojantis su Prancūzijos įmone „Socata“, bei didžiuoju XX a. pabaigos Europos aeronautikos koncernu „Aerospatiale“. Pradėtos gaminti ir keleivinių lėktuvų „Boeing“ dalys. Šiandien „PZL-Mielec“ kooperacija su pasaulio aviacijos pramone labai plati. Čia gaminami ir lėktuvų komponentai kelioms dešimtims pasaulio aviacijos pramonės lyderių – nuo SAAB ir kitų naikintuvų detalių iki „Boeing“, „Airbus“ ir kitų civilinių keleivinių lainerių elementų. „PZL-Mielec“ tapus korporacijos „Sikorsky Aircraft“ dalimi, čia pradėti dar platesnio mąsto technologiniai gamybos modernizavimo projektai. Ir žinoma garsusis kovinis sraigtasparnis „Black Hawk“ tapo ne tik, „PZL-Mielec“ ir Lenkijos, bet ir visos Europos vizitine kortele tiek karinės pramonės šiuolaikinėje istorijoje, tiek ir Rytų Europos pramonės ateities vizijoje.

Tarptautinis „Black Hawk“

Dar 2006 metais „Sikorsky Aircraft“ paskelbė pradedanti du naujausios kartos kovinių sraigtasparnių gamybos projektus. Tai „International Black Hawk“ gaminamas kartu su pasaulio partneriais ir tiekiamas kariniams vartotojams ne iš JAV teritorijos. Antrasis projektas – tai „Armed Battlehawk“. Abu sraigtasparnių projektai sukurti labai garsaus „Sikorsky Aircraft“ sraigtasparnio „UH-60 Black Hawk“ pagrindu, atsižvelgiant į trijų dešimtmečių gamybos, naudojimo ir dalyvavimo kariniuose veiksmuose patirtį. O 2007 metais jau buvo paskelbta, kad „International Black Hawk“ pagrindiniu gamintoju bus Lenkijos aviacijos įmonė „PZL-Mielec“.

Tačiau iš esmės tai kovinis sraigtasparnis, kurio minimali įgulos sudėtis – 2 pilotai. Sraigtasparnis gali gabenti 14 ginkluotų pėstininkų, arba apie 4 tonas krovinio. Maksimalus kilimo svoris – 11 tonų. Maksimalus greitis – 357 km/val. Kovinių veiksmų nuotolis – 590 kilometrų. Maksimalus skrydžio nuotolis – 2200 kilometrų.

Sraigtasparnis skirtas kariuomenės mūšiams, todėl jame naudojami tradiciniai 7,62 kalibro kulkosvaidžiai. Pakabinami 12,7 kalibro kulkosvaidžiai. Raketinė ginkluotė – tai galimybė gabenti net iki šešiolikos valdomų ‚AGM-114 Hellfire“ raketų, bei „Hydra 70“ nevaldomas raketas. Taip pat gali būti naudojamos „VOLCANO“ minavimo sistemos. Naudojant jas iš sraigtasparnio per 17 sekundžių galima užminuoti 1 kilometro ruožą, paskleidžiant 930 minų. Šiandieninės minos – tai vėliau savaime susinaikinančios nustatytu laiku. Tačiau 2003 metais pradėtos gaminti ir išminavimo sistemos naudojamos iš sraigtasparnių „Rapid Airborne Mine Clearance System“ (RAMICS). Tai kompiuterinio valdymo 30 mm kalibro aviacinės patrankos, šaudančios tiksliai į minas, kurių buvimo vietą nustato sraigtasparnio aparatūros sensoriai. 

Kas yra “UTC” aviacijos istorijoje ?

Giliau susipažinusieji su pasaulio aviacijos pramonės gigantų istorija žino, kad 1934 metais JAV antimonopoliniu įstatymu korporacija „Boeing“ buvo suskaidyta į tris dalis – „United Aircraft Company“, „Boeing Aircraft Company“ ir „United Air Lines“. Taigi šių dienų „UTC“ ir yra būtent ta pati „United Aircraft Company“, kažkada XX amžiaus pradžioje jungusi „Boeing“ įmones, o po atskyrimo nuo „Boeing“ sudariusi konglomeratą iš kompanijų: „Chance Vought“, „Hamilton Standard“, „Pratt & Whitney“ ir „Sikorsky Aircraft“. Savo pavadinimą į „United Technologies Corporation“ (UTC) konglomeratas pakeitė 1975 metais. Šiandien tai vienas iš didžiausių JAV gamintojų. Veiklos sritis – aeronautikos ir gynybos pramonė, statybinės konstrukcijos, liftai, eskalatoriai, priešgaisrinės ir apsaugos sistemos. Įsigyjant „PZL-Mielec, „UTC“ 2006 metų apyvarta sudarė 47.8 milijardo USD. Darbuotojų skaičius buvo – 222 tūkstančiai. 2018 metais „UTC“ apyvarta išaugo iki 66,5 milijardo USD, darbuotojų skaičius iki 240 tūkstančių.

Be „Sikorsky Aircraft“ „UTC“ konglomerato sudėtis jungė ir „Carrier Corporation“, įsteigtą dar 1902 metais oro kondicionavimo įrangos išradėjo W. Carrier’o. „Otis Elevator Company“ – stambiausią liftų ir eskalatorių gamintoją pasaulyje, įsteigtą dar 1853 metais, garo mašina varomo lifto išradėjo E.G. Otis. Energijos šaltinių gamintoją „UTC Power“, kuri įsteigta 1960 metais buvo skirta gaminti komponentus NASA „Apollo“ misijų programai. Garsią aviacinių variklių gamintoją „Pratt & Whitney Company“, kuri įsteigta 1860 metais kaip karinės ginkluotės gamykla, o 1925 metais savo pavadinimo naudojimo teisę suteikusi ir aviacinių variklių gamybai (už 250 000 USD, kas tuomet sudarė apie 3 milijonus 2007 metų vertės USD). Elektronikos įmonę „Hamilton Sundstrand“, korporaciją, atsiradusią 1999 metais, susijungus legendinėms elektronikos įmonėms „Sundstrand Corporation“ (įsteigta 1905) ir „Hamilton Standard”  (įsteigta 1919). Taip pat „UTC“ konglomerato sudėty savo istoriją išvystė priešgaisrinių ir apsaugos sistemų gamintoja „UTC Fire & Security“ ir „United Technologies Research Center“ – įmonė aprūpinanti visas „UTC“ korporacijas naujausiomis technologijomis ir gamybos procesais.

Centrinė „UTC“ būstinė įsikūrusi Hartforde, Connecticut valstijoje. Centrinį „UTC“ pastatą vietiniai gyventojai vadina „Auksiniu dangoraižiu“ dėl auksu tamsintų jo fasado stiklų. Atrodytų kaip ir nenuostabu, kad konglomeratas iš Connecticut’o valstijos 2007 metais įsigijo stambią aviacijos įmonę Lenkijoje net iš buvusio „Comecon’o”sistemos. „Comecon“ – tai angliškas kadaise egzistavusios socialistinių šalių ekonominės sandraugos pavadinimas (rusiškai SEV – Soviet ekonomičeskoi Vzaimopomošči). „Comecon“ jungė visą „Varšuvos sutarties“ karo pramonę, „Comecon’e“ taip pat egzistavo ir daugeliui iki šių dienų taip ir nesuprastas „invaliutinis rublis“, socialistinė valstybių santvarka, visuomeninė turto nuosavybė, SSRS pramoniniai ir kariniai standartai, bei visa „rytinė“ šaltojo karo karinių užsakymų pusė. Todėl jungtis tarpusavyje buvusių „rytų“ ir „vakarų“ ginkluotės pramonės gigantams net ir XXI amžiaus pradžioje – buvo ne taip paprasta, o prasidėjus Rusijos karinei agresijai 2014-aisiais jau būtų ir nebeįmanoma – taigi 2015 metais „Sikorsky Aircraft“ tapo karo pramonės giganto „Lockheed Martin“ nuosavybe, koncerno kurio visi gamybiniai padaliniai Rytų Europoje yra akivaizdžiai Vakarų, o ne Rytų karo pramonės įtakoje.

Ši situacija pakeitė net JAV Prezidento Donaldo Trumpo nuomonę, kuris kadencijos pradžioje buvo paliepęs visiems JAV pramonės gigantams „grįžti į Ameriką“ stiprinti Nacionalinę ekonomiką eksportu. Tačiau po paslaptingo pokalbio su Lockheed Martin Prezidente Marillyn Hewson – kurio turinį gal sužinos tik ateities aviacijos istorikai – JAV karo aviacijos pramonėms gigantams buvo leista likti Rytų Europoje. Maža to – netrukus nuskambėjo ir leidimas siūlyti ginkluotus „Black Hawk“ sraigtasparnius ir „už buvusios SSRS sienos“ – pirmiausia Baltijos šalims. Pirmaisiais pirkėjais tapo Latvija, įsigyjanti 4 Black Hawk sraigtasparnius. Kontraktą vykdo „Sikorskio“ centrinis ofisas JAV, tačiau patys sraigtasparniai bus pagaminti Lenkijoje.

„UTC“ deja tokios galingos karinės įtakos neturėjo. Beja ir firmos “Auksinio dangoraižio” auksu tamsinti fasado stiklai Hartforde kainuoja brangiau už kelis sraigtasparnius, jei išmuštų pacifistai, ar „supykusi Rusija“, už tai kad ginkluotus Black Hawkus konglomeratas pardavė Latvijai, Lietuvai ir Estijai. Mums toks sraigtasparnių pirkimas yra brangus, tačiau JAV, deja, firmų langai brangesni, nei visi modernūs kovinės aviacijos vienetai, kiek mes šiandien jų tegalim įpirkti.

S-70i „Black Hawk“ yra „Lockheed Martin“ rankose

Pagrindine „Lockheed Martin“ vizitine kortele karo aviacijoje šiandien žinoma yra naikintuvai „F16“ ir „F35“. Pristatyti visą koncerno veiklą reiktų net kelių atskirų straipsnių. Kosmines „Lockheed Martin“ paslaugas mes gauname keliasdešimt kartų per dieną patys apie tai net nesusimąstydami – kaskart atsiskaitydami banko kortele, žvelgdami į GPS, jungdamiesi prie interneto, kalbėdami mobiliu telefonu ir net žiūrėdami televizorių. Net išmetamos mums reklamos Facebuke ar Google praeina per kosminių palydovų ūkį, sukurtą būtent „Lockcheed Martin“. Taigi šiandien tarti, kad koncernas yra esminiu ekspedicijų į Marsą ir Mėnulį dalyvis – jau būtų nuobodu šį laikmetį. Tačiau, kad tai yra Kosminio eismo dalyvis, gavęs didžiausią kada baudą visoje kosmoso istorijoje už Kosmoso eismo taisyklių pažeidimą – jau labiau suintriguotų šiuolaikinį skaitytoją: daugiamilijoninė bauda yra grėsusi „Lockheed Martin” kompanijai, kai dėl jos kaltės į vieną iš NASA marsaeigių buvo pasiųstas klaidingas signalas. Bet kasdienybėje po kosminių technologijų ir pasiekimų skėčiu mes jaučiames saugūs ir  nesusimąstydami. Tačiau kad bent sekundei nesutriktų GPS ar bankų sistema „visoje Amerikoje“ – yra labai platus Nacionalinio saugumo aspektas. Tad nėra jokios paslapties, kad „Lockheed Martin“ technologijos karinę tarnybą atlieka ir kosmose.

Valdomų raketų „AGM-114 Hellfire“ ir nevaldomų raketų „Hydra 70“ gamintoju yra pats „Lockheed Martin“ – tad iškart po „Sikorsky Aircraft“ įsigijimo ginkluoti Juoduosius Sakalus ir pradėjo pats Sikorskis. Ginkluotės valdymo modifikavimas buvo pavestas Lenkijos „PZL-Mielec“ konstruktorių biurui ir „Sikorsky Aircraft“ konstruktorių biurams JAV, kurių JAV yra net keletas.

Ne visos ginkluotės modifikacijos yra sertifikuojamos, tad sertifikuotos „Black Hawk“ ginkluotės komplektas siūlomas pirkėjams karinės technikos parodose standartiškai išlieka tas pats: 7,62 ir 12,7 kalibro kulkosvaidžiai, „Hydra“ ir „Hellfire“ raketos, išoriniai degalų bakai, minavimo sistemos, karinio ūkio transportavimo įranga. Be abejo visi užsakovai turi papildomų poreikių, tačiau juos įgyvendinus techninės smulkmenos dažniausiai išlieka paslaptimi. Pavyzdžiui nuo 2016 metų vyko „Sikorsky Aircraft“ derybos su Filipinais, 2019 metais buvo pasirašytas kontraktas, ir 2020-2021 metais „PZL-Mielec“ pateiks Filipinams 16 „Black Hawk“ sraigtasparnių. Tačiau būtent ruošiant šį straipsnį rusai padovanojo Filipinams VIP konfiguracijos „MI-8“ su prašymu, kad 16 sraigtasparnių „MI-17“ (modenizuotų „MI-8“) Filipinai pirktų iš jų.

Filipinai niekad rusiškų orlaivių nenaudojo, kad nusipirks – mažai tikėtina. Tačiau galima garantuoti vieną – norimos sužinoti paslapties turinys tikrai yra dvelkiantis šiuolaikine moksline fantastika, bei pridurti, kad „Lockheed“ sudėty yra ir slapčiausias, bet tuo pačiu ir garsiausias pasaulyje konstruktorių kolektyvas „Voveraičių dirbtuvės“ (Skunk Works) – XX a. išgarsėjęs itin slaptais ir labai netikėtais kariniais sprendimais, tame tarpe sukūręs ir tokias garsenybes kaip „U-2“, „SR-71“, „F-117“, bei plačiai šiandien karyboje vartojamą sampratą „stealth“.

Na bet nesigilinant į paslapčių technines smulkmenas jau plačiai skelbiama „Black Hawk“ ginkluotės ateitis: pirmiausia „Hydra 70“ raketos taps valdomomis, beveik prilygstančiomis savo galimybėmis raketoms „Hellfire“, bet bus žymiai pigesnės. Juodojo Sakalo kulkosvaidžiai taps valdomais kompiuteriu, iš esmės keisis pilotų kabinos įranga, tobulės sraigtasparnio sensoriai.

Svarbiausias faktorius kariniame žaidime yra karinių palydovų tinklas, kuris ir valdys 5 kartos ginkluotes iš mūšių taktikas. Pačiu moderniausiu tinklu šiuo metu naudojasi tik JAV, Jungtinė Karalystė ir Nyderlandai. „Lockheed Martin“ AEHF satelitų sistema 2019 metų pabaigoje dengs visą pasaulį. Tad sužinoti, ar dengs Filipinus – nebūtina kažkam dovanoti „VIP MI-8“.

O kad jau dengia visą Europą, tame tarpe ir Lietuvą – liudija „F-35“ naikintuvų pasirodymai mūsų kraštuose 2019 vasarą. O kur žengia „Lockheed Martin“ kosminių karinių technologijų tinklas – ten žengs ir garsieji Sikorskio koviniai sraigtasparniai „Black Hawk“.

(Tomas Jokūbonis, bus daugiau)