Daugeliui lėktuvų, kurie ilgą laiką buvo saugojami užkonservuoti arba tęstinės priežiūros vietose (angl. active parking), atsirado netikėta rizika, susijusi su degalų mikrobiologiniu užteršimu. Nors ir taikoma lėktuvų saugojimo ir tęstinės priežiūros tvarka, grįžimo prie standartinių degalų testavimo intervalų gali nepakakti. Kai lėktuvai grįžta į skrydžius, toks pereinamasis laikotarpis daugeliui lėktuvų turėtų būti vertinamas atsargiai. Ar degalų užteršimo pavojaus rizika vėl grįžta į „normalų” lygį iškart po to, kai pradedama lėktuvo eksploatacija, ar reikėtų kitaip planuoti mažinant riziką laipsniškai?

Kas yra mikrobiologinė tarša degaluose?

Kodėl pereinamasis laikotarpis operatoriams yra rizikingas?

Operatoriai gerai žino apie žalą ir išlaidas susijusias su mikrobiologiniu degalų užterštumu ir kad ilgą laiką ant žemės esantys lėktuvai su nedideliu nenaudojamų degalų kiekiu kelia daug didesnę užterštumo riziką. Tęstinės priežiūros metu testavimai paprastai atliekami kas 14 dienų, nes yra daug didesnė užterštumo rizika. Bet kas nutinka, kai lėktuvas pradeda skraidyti? „Normalios” procedūros tikėtina reikš, kad grįš kasmetinio testavimo intervalai. Jei nuolatinė priežiūra būtų trukusi palyginti trumpą laikotarpį, tai tokia strategija būtų patikima. Tačiau šiais metais didelis lėktuvų skaičius stovėjo arba buvo saugomi daug ilgiau ir tai sukuria naujo užterštumo galimybės scenarijų dėl mikrobiologinės taršos didėjimo ant degalų bako sienelių ir virš degalų paviršių.

Ilgus metus nebuvo problemų, su kuriomis susidurta šios pandemijos metu. Todėl yra nenuostabu, kad šioje situacijoje nėra apibrėžtų degalų testavimo gairių. Tęstinės priežiūros sąlygomis lėktuvai laikomi su 10–15 % degalų, o varikliai paleidžiami tam tikram laikui kas savaitę, kad padėtų sumažinti rizikos problemą. Tačiau degalų mėginiai imami iš bakų žemiausiuose taškuose esančių testavimo vietų gali nesuteikti tikro vaizdo apie mikrobiologinio užterštumo lygį, ypač, kai degalų bakai yra dideli, nuo ~2000 l. Pereinamasis lėktuvų grąžinimo į pilną eksploataciją laikotarpis turėtų būti vertinamas atsargiai.

Kadangi degalai, esantys degalų bakų dugne mažai maišosi, paimtas degalų mėginys neleidžia nustatyti mikroorganizmų augimo ant degalų bako sienelių ar virš degalų lygio linijos. Dėl to, kad lėktuvai taip ilgai neskraidė, drėgmė ir vandens garų kondensatas leidžia mikrobams veistis ant degalų bakų sienelių. Šiomis aplinkybėmis vien tik biocidų naudojimas gali būti nepakankamai efektyvus, nes biocidai bus tik degalų sluoksnyje degalų bakų dugne. Kai degalų bakai yra užpildomi pilnai, aktyviai augantį užterštumą galima išplėsti šviežiomis degalų atsargomis. Degalus pilant per aukšto slėgio žarnas taip pat galima išjudinti mikrobų augimo vietas, kurios vėliau, patekusios į variklio degalų filtrus ar pagalbinės jėgainės filtrus gali juos užkimšti.   

Įprastai, nuolatos eksploatuojamų lėktuvų degalų bakuose, užterštumas išsivysto per keletą mėnesių ar net metų, todėl normaliomis sąlygomis degalai testuojami vidutiniškai kas 6–12 mėnesių, priklausomai nuo rizikos. Vis dėlto, šio pereinamojo laikotarpio problema yra sunkiai pastebimi jau esantys taršos likučiai degalų bakų viduje. Laikui bėgant mikrobų populiacijos gali kisti, tačiau tam tikrą laiką po lėktuvo eksploatavimo atnaujinimo, mikrobų likučiai gali likti nepastebėti, ypač todėl, kad daugelis lėktuvų skraido apytikriai perpus mažiau laiko.

Testavimo rekomendacijos, kai lėktuvas grįžta skraidyti

Žinoma, yra ir kitų procedūrų, kurias operatoriai gali atlikti, norėdami patikrinti, ar degalų bakai nėra užteršti, rekomenduojama atlikti papildomus mechaninius ir vizualinius patikrinimus. Tačiau nėra lengva pamatyti visus degalų bakų užkaborius, ypač sparnuose. Kadangi gali būti mikrobų likučių, būtų protinga padidinti mikrobiologinių testavimų dažnumą tuo metu, kai lėktuvas grįžta į aktyvius skrydžius. Reikėtų tęsti šią reguliaresnę stebėseną tol, kol bus daugiau tikrumo, kad nėra mikrobiologinių „pasekmių“ po lėktuvų tęstinės priežiūros ar saugojimo.

Tikroji testavimo kaina

Mikrobiologinės taršos tyrimas gali sustabdyti bereikalingus valymo procesus, sumažinti brangių biocidų naudojimą ir sumažinti priežiūros išlaidas.

Be to, testavimų kaina tampa beveik nereikšminga lyginant su neaptikto užteršimo pasekmėmis degalų sistemoms. Jei reikia išpilti degalus iš sparno bako, atsiranda daug išlaidų ir logistikos problemų, nes ne visi oro uostai gali teikti šią paslaugą arba saugiai utilizuoti užterštus degalus.

Degalų testavimas neturi būti brangus ar reikalaujantis daug laiko. Iš tiesų, kuo greičiau atliekamas testas paėmus degalų mėginį, tuo, tikėtina, rezultatai bus tikslesni, kadangi vėlavimai ir aplinkos pokyčiai gali reikšti, kad mikrobai žuvo, o testo rezultatas buvo  klaidingas.

Rinkiniai pateikia aiškų „taip“ ar „ne“ apie degalų užterštumą, kartu parodo užterštumo lygį panaudojant „šviesoforo“ sistemą ir suteikia inžinieriui reikalingų duomenų nusprendžiant, ar yra reikalingas biocido dozavimas arba visiškas degalų išpylimas ir bako išvalymas. Dirbant su testavimo rinkiniais nereikia jokio specialaus pasiruošimo, tvarkymo, sandėliavimo ar šalinimo (išskyrus įprastas degalų utilizavimo procedūras). Momentiniai rezultatai gaunami vietoje ne tik sumažina testavimo išlaidas ir logistiką, bet taip išvengiama vėlavimų iš daugybės laboratorijų, kurios jau yra perkrautos atliekant COVID-19 testus.

xxx

Aviacijos pramonė siekia susigrąžinti kuo daugiau skrydžių. Šis pereinamasis laikotarpis - skrydžių skaičiaus augimas - turėtų būti vertinamas atsargiai atsižvelgiant į neįprastas lėktuvų ir jų degalų sistemų eksploatavimo aplinkybes. Būtų logiška išlaikyti atsargų požiūrį į degalų testavimų dažnumą. Imunologinio testavimo rinkiniai suteikia greitą, lengvai prieinamą, nebrangią tikslių bandymų galimybę, duodančią rezultatus atitinkančius priimtų pramonėje mikrobiologinės taršos gairių lygį.

Iš anglų kalbos vertė Saulius Lapienis
Šaltinis: Aircraft Fuel Contamination: This is A Time for Caution