Gimiau 1947 m. rugsėjo 5 dieną Kubilėlių kaime, dabartiniame Šakių rajone, keli šimtai metrų nuo Šešupės, už kurios neseniai buvo Vokietija, o tuo metu – Kaliningrado sritis su sovietų armijos poligonais. Iš ten nuolat sklido tankų ir bombonešių „IL-28“ ūžesys. Beje, tanko viduje buvau pavėžintas dar mokydamasis Bajoraičių pradinėje mokykloje, tačiau man tai didelio įspūdžio nepaliko. Užtat aviacija susidomėjau vos į rankas pakliuvus laikraštėliui „Lietuvos pionierius“ su popierinio sklandytuvėlio brėžiniais. Kadangi pagamintas jis gražiai skrido, po to sekė vis nauji žaislai.

Svajonių skraidyti niekada neturėjau, gal dėl silpnos sveikatos, gal dėl atsiradusio potraukio pačiai aviacijos istorijai. Jau būdamas Kauno politechnikos instituto (KPI) Mašinų gamybos fakulteto studentu, pradėjau rašyti visų tipų skraidančių aparatų kartoteką – po kortelę su visais prieinamais duomenimis ir charakteristikomis nuo prototipo iki naujausių modifikacijų. Tuomet net neįtariau, kur įlindau, nes, pavyzdžiui, vien garsiojo „Messerschmidt“ naikintuvo istorija užėmė gal 113 kortelių... Šiais visagalio interneto laikais tai atrodo gal ir juokinga, bet aš to „kvailo“ užsiėmimo nepajėgiau mesti net 15 metų.

Klausimą išsprendė Boleslovo Karvelio dešinioji ranka Pranas Šnioka, su kuriuo buvome susipažinę dar studijų laikais. Gavęs reikiamą informaciją, veiklusis Vytautas netrukus atsidūrė mano darbovietėje ir iškart paklausė, ką gi aš čia veikiu, kai Prienuose kuriami sklandytuvai. Paaiškinau, kad turiu atidirbti nustatytą laiką ir išgirdau, kad tai jokia problema. Netrukus su savo kuklia manta keliavau į Prienus, o V. Pakarskas, vairuodamas seną sunkvežimį, pakrautą Informacijos institute gautais mediniais informaciniais stendais, visą kelią piešė puikią gamyklos ateitį, nors, pamačius esamą realią jos situaciją, galvoje vis tik sukirbo abejonės.

Taip 1973 m. kovo pradžioje, praėjus trims mėnesiams po „BK-7“ apskraidymo, atsiradau Prienuose. Ir iškart buvau paskirtas... vyriausiuoju konstruktoriumi, nors iki to laiko nebuvau net iš arti matęs jokio sklandytuvo! Tokia buvo sovietmečio realybė. Nei Balys, nei Pranas, praeityje ne savo noru lankęsi Sibire, tokioms pareigoms buvo netinkami, o aš padėti parašą po brėžiniais galėjau, nors buvau vertas nebent tiems vyrams pieštukus drožti. V. Pakarskas tiesiog neturėjo kito pasirinkimo – aš tuo metu buvau gal tik ketvirtas žmogus gamykloje, turintis aukštąjį išsilavinimą. Kadrų trūkumas po truputį nyko, jau po pusmečio gamykloje dirbo mano žemietis Jonas, atsirasdavo vis naujų aviacijos entuziastų... Viskas buvo pradinėje stadijoje ir lig šiol sunku suvokti, iš kur V. Pakarskas, neturėdamas nei inžinerinių kadrų, nei patalpų, turėjo tiek begalinio tikėjimo ateitimi ir visai neturėjo baimės dėl laukiančių begalinių išbandymų.

ESAG pradžia

Taigi, darėm darbo brėžinius pagal B. Karvelio nubraižytus eskizus, o mūsų vadas suko galvą, kaip realizuoti pagrindinį tikslą – sklandytuvą „BK-7 Lietuva“ paversti serijiniu produktu, kad jie skraidytų visuose Sovietų Sąjungos aeroklubuose (kurių didžioji dauguma tuo laiku buvo, aišku, Lietuvoje). Žinojome, kad tam reikės įvairių antžeminių (statinių, dinaminių...) ir skraidymo bandymų, bet tiksliai nežinojome, kaip juos atlikti. Tuo netgi pasinaudojo kai kurie aferistai. Kazanės aviacijos instituto prof. Ivanovas įsisiūlė atlikti dinaminius bandymus ir apskaičiuoti maksimalų leistiną „BK-7“ greitį. Už tai pinigų nuplėšė tiek, kad nusipirko „žiguliuką“, bet įtarimą kėlė jau vien tai, kad prisakė niekam nerodyti sklandytuvo sparnų duomenų. Užbėgdamas į priekį pasakysiu, kad tais reikalais užsiėmę CAHI (Centrinis aerohidro dinamikos institutas, toks kaip NASA JAV) specialistai visų pirma ir pareikalavo tų duomenų. Apie jų svarbą man net papasakojo gerą anekdotą, kurį lig šiol prisimenu, bet gal jam čia ne vieta… 

Viršininkai iš Maskvos ne kartą siuntė raštus, draudžiančius veiklą Prienuose. Tačiau V. Pakarskui ir jo pagrindiniam rėmėjui LSSR SDAALR CK pirmininkui generolui majorui Jonui  Žiburkui pagaliau pavyko juos įtikinti, kad „BK-7“ – realiai įvykdoma užduotis. Tuomet ir prasidėjo tikroji, oficiali gamyklos veikla. 

1973 rugpjūčio 7 d. SSRS SDAARL CK pirmininkas A. I. Pokryškinas pasiuntė raštą SSRS Aviacijos pramonės ministerijai, kuri, nepraėjus nė savaitei, jau rugpjūčio 8 d. išleido potvarkį, nurodantį visoms jai pavaldžioms organizacijoms visokeriopai padėti Prienų ESAG (Eksperimentinė sportinės aviacijos gamykla)! Taip mums atsivėrė durys į daugybę mokslinio tyrimo institutų ir „pašto dėžučių“, apie kurių egzistavimą iki tol net neįtarėme. Bėda tik ta, kad pro jas praeiti buvo leidžiama tik saugumui neužkliuvusiems asmenims, turintiems teisę dirbti su slapta informacija. Mano nelaimei tokią teisę V. Pakarskas išrūpino būtent man (kita vertus, daugiau tuo metu nelabai ir buvo kam). Na ir prasidėjo mano kelionės į Maskvą, Kazanę, Kijevą ir kitur. Beje, 1973 m. spalio 30 d. teko vykti į Minsko aviaremonto gamyklą su ypač malonia misija – pakviesti į Prienus Kestutį Gečą, kuris buvo baigęs Maskvos aviacijos institutą. Tokie žmonės mums buvo neįkainojami, keletą V. Pakarskas surado Kauno politechnikos institute ir nusiuntė baigti mokslų į Kazanės ir Charkovo aviacijos institutus, kur buvo paruošti geri aerodinamikos, atsparumo ir kt. specialistai.

Laukite tęsinio