Privalėjome laikytis visų reikalavimų, nustatytų Sovietų Sąjungoje eksploatuojamiems skraidantiems aparatams, tuo labiau gaminamiems serijiniu būdu. Gamykla augo kaip ant mielių, kūrėsi visi aviacijos įmonei būtini skyriai, laboratorijos, skraidymų bandymų stotis. Jų viršininkai greitai įgavo pasitikėjimą CAHI, VIAM (Visasąjunginis aviacinių medžiagų insititutas) ir kituose mus prižiūrinčiose institucijose, patys gavo teisę patekti į mokslinius aviacijos institutus, taigi aš jau nebuvau vienišas keliauninkas.

Dažnai ką nors pamiršdavo, pamesdavo, o baisiausia – pražiopsodavo jam skirtą laiką darbui prie skaičiavimo mašinų, kurių CAHI tuo metu, kiek supratau, labai trūko. Tam, kad žinočiau, ar jis darbe, sugalvojau vieną gudrybę: iš Maskvos jam atveždavau labai kvapnaus tabako („Золотое руно“) ir vos užėjęs į reikiamą korpusą tikrąja to žodžio prasme suuosdavau, ką daryti, – lipti aukštyn ar eiti į kitą skyrių. Taigi, nors pagrindinį darbą prie braižymo lentų, cechuose, laboratorijose ar aerodrome dirbo svarbiausi mūsų sėkmės kalviai – inžinieriai ir darbininkai, neišvengiamai kažkas turėjo šmėžuoti tiek valdžios, tiek mokslinių institutų koridoriuose, kadangi jau vien pats buvimas ten kažkiek pajudindavo reikalus.  

Naujų medžiagų placdarmas

Kažkuriuo metu pasikeitė ir mano pareigos – iki tol dirbęs TKS, buvau paskirtas vadovauti žavingų damų pulkui, kurį sudarė bibliotekos, archyvo, knygrišyklos, kopijavimo, fotolaboratorijos ir kt. darbuotojos, vertėjos, o to skyriaus pavadinimą galėjo sugalvoti tik toks žmogus kaip V. Pakarskas: „Patentystės ir standartizacijos technologinis-konstrukcinis skyrius“! Taigi, tapau PISTKS viršininku, nors pagrindinė mano užduotis liko nepakitusi – dirbti su mums priskirtais specialistais minėtose įstaigose ir kuo greičiau gauti teigiamas išvadas dėl mūsų specialistų paruoštų skaičiavimų. Beje, ir CAHI, ir VIAM bei kitų mokslinių tyrimų institutų specialistai greitai į mūsų ESAG ėmė žiūrėti visiškai rimtai, kadangi tapome tuomet dar naujų visos SSRS mastu medžiagų (stiklo ir anglies pluošto) įsisavinimo aviacijoje placdarmu. Buvo atlikta eilė unikalių bandymų (pavyzdžiui, natūralaus sklandytuvo prapūtimas didžiuliame aerodinaminiame vamzdyje iki flaterį sukeliančio kritinio greičio), parašytas ne vienas mokslinis darbas. Tikrais mūsų draugais tapo grupė specialistų, vieninteliai visoje SSRS turintys Prancūzijoje įsigytą specialią aparatūrą, su kuria buvo atliekamas dažnuminių bandymų kompleksas. Tik šių bandymų rezultatai buvo pripažįstami ir tik pagal juos būdavo nustatomos sklandytuvo dinaminės charakteristikos, t. y. anksčiau minėti pradiniai duomenys Negi tas Ivanovas iš Kazanės šito nežinojo?! 

Nors paprastai V. Pakarsko nuomonė būdavo neginčijama, su šiais argumentais jis sutiko. Gal tik krimtosi, kad ne pats tai sugalvojo... 1976 m. sausio 22 d. ESAG mokslinėje-techninėje taryboje šis pavadinimas ir buvo patvirtintas. Kas tuomet galėjo pagalvoti, kad dar po 23 metų (1989-03-18) Lietuvos aeroklubas bus atkurtas! Konfliktų dėl to žymėjimo, atrodo, nekilo.

Tais 1976 metais įvykių buvo ir daugiau: sausio 30 d. suktuko metu nulėkė kabinos gaubtas, gerai, kad viskas baigėsi laimingai. Balandžio 6 d. skaičiau pranešimą SSRS DOSAAF Mokslinėje-techninėje taryboje, kuriai pirmininkavo triskart Sovietų Sąjungos didvyris pats A. I. Pokryškinas. Gegužės 10 d. net trys ESAG eksponatai iškeliavo į Maskvą, į Visasąjunginę liaudies ūkio pasiekimų parodą, o rugsėjo 8 d. buvo paleista pirmoji, nors ir primityvi, „ESM Nairi 3“. Gruodžio 1–2 d. Kijevo aviacijos įmonėse jau derinau autoklavo ir įmirkymo mašinų klausimus (gavau jų brėžinius), nes ilgasparniams lonžeronams gaminti buvo būtina naudoti anglies pluoštą. Beje, tą vasarą pagaliau gavau ir pirmąsias atostogas ESAG, nes po pusmetį trukusio beprotiško darbo (juk iki čempionato negavus reikiamų išvadų „LAK-9“ jame nebūtų skraidęs), jaučiausi gerokai kuoktelėjęs…

Mano draugai ir bendradarbiai vienas po kito kėlė vestuves, kadangi tokiems „svajonių jaunikiams“, kokie suvažiavo į Prienus, susirasti antrą pusę buvo vienas juokas, ir man atrodė, kad esu visur tampomas kartu dėl to, kad nenuklysčiau pas paneles. Aš tam neturėjau jokių galimybių, dar blogiau – šefas pateikė tikrą siurprizą: 1977 metų balandį sugalvojo mane padaryti savo pavaduotoju mokslo reikalams! Neilgai spardęsis, sutikau, nes tai atrodė tikrai logiška: mano darbas ESAG praktiškai neturėjo pasikeisti, o štai tose įstaigose, kuriose jau buvau dažnas svečias, o ypač tose, kuriose dar reikėjo praminti kelius, aukštos pareigos buvo didžiulis privalumas. V. Pakarskas puikiai žinojo, ką daro, taigi tapau vieninteliu ir nepakartojamu jo pavaduotoju, gal tiksliau padėjėju, visiems kylantiems klausimams. Mokslas toje veikloje buvo bene paskutinėje vietoje...

Fantastiškas užsakymas

1977-ieji ESAG tapo ypatingais metais: lapkričio 16 dieną SSRS DOSAAF CK Prezidiumo biuras išleido nutarimą „Apie sklandymo technikos ir prietaisų projektavimą ir gamybą Sovietų Sąjungos aviacijai“. Jo esmė tokia – Prienų ESAG gavo fantastinį užsakymą: sukurti 15 m klasės sklandytuvą („Nida“), dvivietį motorizuotą sklandytuvą („Nemunas“), jam skirtą variklį bei propelerį, transportavimo priemones (priekabas), elektroninį variometrą. Visa tai reikėjo suprojektuoti, t. y.  nubraižyti, atlikti begalę įvairiausių apskaičiavimų ir bandymų, jiems gauti „palaiminimą“ anksčiau minėtuose institutuose, pagaminti prototipus, skirtus viso komplekso antžeminiams ir skraidymų bandymams atlikti ir paruošti serijinei gamybai. Visam šiam milžiniškam darbui buvo skirtas solidus finansavimas ir nustatyti atlikimo  terminai. 
Po dvejų metų įtempto darbo buvo aišku, kad ESAG šią užsikrautą naštą tempia gana sėkmingai, todėl neišvengiamai kilo klausimas – o kur visa tai gaminsime?! Galų gale SSRS Ministrų taryba 1980 m. rugsėjo16 d. išleido potvarkį „Apie priemones tolesniam techninių ir karinių-taikomųjų sporto šakų vystymui“. Tai reiškė naujos šiuolaikinės gamyklos projektavimą ir statybą su visais reikiamais administraciniais, gamybiniais korpusais, laboratorijomis ir t. t. Tai, be abejo, buvo V. Pakarsko svajonių išsipildymo valanda. Visi buvome kaip ant sparnų... Paminėtinas dar vienas dokumentas, gerokai palengvinęs ESAG veiklą: 1980 m. rugsėjo 16 d. kontraktas No. 80/4-11108 sklandytuvo „L-13 Blanik“ atsarginių dalių tiekimui iš Čekoslovakijos ne į Maskvą, bet į Lietuvą. Siųsti sunkvežimius joms parvežti ne į Tušino sandėlius, bet į netoli Kauno esančius Mauručius buvo didelis dalykas. (Tušiną man primena gana linksmas nuotykis: kartą per gerą pusdienį tas didžiagabaritines detales su vairuotoju pakrovėm, o kai užpildžiau ir pasirašiau reikiamus dokumentus, senutė sandėlininkė neteko žado: „Toks viršininkas, o pats dirba!..“ Negi siųsi iš Prienų darbininką, jei aš Maskvoje). 

„Įslaptinti“ Prienai

Dirbo visas mūsų didžiulis kolektyvas, geriausiais laikais vienijęs net 620 darbuotojų. Bet ir kadrų kaita siekė net 40 proc per metus, kadangi V. Pakarskas priimdavo visus, iš kurio kišenės kyšodavo žurnalas „Sparnai“. Sovietmečiu bedarbių negalėjo būti, todėl buvom priversti įdarbinti ne tik romų tautybės žmones, bet net partkomui kuo nors nusidėjusius instruktorius. Artimiausia už ESAG didesnė įmonė buvo nebent Kaune, užtat Prienuose dirbo žmonės iš Birštono, Balbieriškio, Pakuonio ir kitų apylinkių, kasdien atsiveždavome specialistų iš Kauno ir net Vilniuje turėjome reikalingų žmonių. V. Pakarskas Prienus pavertė tikra mįsle Sovietų Sąjungos aviaciniame pasaulyje. Ne kartą komandiruotėse sutikę tokius kaip aš keliautojus garsių įmonių specialistai stebėdavosi mūsų veikla ir klausdavo, kiek šimtų tūkstančių gyventojų, kokius mokslinio tyrimo institutus turi Prienai... Žodžiu, Lietuvoje žinom Vilnių, Kauną dar Klaipėdą, na ir, aišku, Rygą, o kur tie Prienai? Juokaudamas atsakydavau, kad, kaip ir kiti strateginiai SSRS objektai, Prienai yra įslaptinti. 

Dar vienas epizodas šia tema. 1982 m. rugpjūčio 15 d. Tušino aerodrome vyko didžiulė aviacijos šventė. Joje dalyvavo daug Lietuvos sklandytojų, o svarbiausia – mūsų pagaminta technika. Tokius renginius tradiciškai transliuodavo centrinė televizija, ją matė visi, kas tik turėjo televizorių, nuo Pabaltijo iki Vladivostoko. Kai praėjus kažkiek laiko Prienų centre atsitiktinai susidūriau su tuomečiu rajono tarybos pirmininku Vytautu Maruškevičiumi, jis griebė mane į glėbį: „Mekšriūnai, ar tu žinai, kad tos šventės transliacijos metu Prienai buvo paminėti net aštuonis kartus!...“ Daug metų prireikė Prienų rajono valdžiai, kad už tuos nuopelnus V. Pakarskui būtų suteiktas bent Prienų miesto garbės piliečio  vardas…

Laukite tęsinio