O štai ką apie šį stebėtiną techninių sprendimų novatorių rašė Wernheris von Braunas knygoje Pasaulinė aeronautikos istorija (ją parašė kartu su F. I. Ordway): „Atminkite, kad Pedro Pauletas Paryžiuje 1895–1897 m. eksperimentavo su savo mažu dviejų su puse kilogramo varikliu, pasiekdamas šimto kilogramų traukos jėgą.“ Ir toliau teigė: „Dėl šios priežasties Pauletas turi būti laikomas varomojo skysto kuro variklio pradininku.“ Vėliau išleistoje savo knygoje Raketų mokslo ir kosminių skrydžių istorija W. von Braunas pripažino, kad būtent Pauleto eksperimentai padėjo žmonijai pasiekti Mėnulį. Ko gero, aukščiausias įvertinimas, kokį Mėnulio Kolumbas galėjo skirti vienam iš savo pirmtakų. Stiprus argumentas Pedro Pauletą, gal ir per mažai pasaulyje girdėtą, pripažinti kaip vieną iš aeronautikos ir kosminės aviacijos pradininkų.

Kova dėl išradimo prioriteto nesibaigia

1982 m. kino režisierius Alvaro Mejía Salvatierra po aštuonerių metų tyrimų ir parengiamųjų darbų pastatė dokumentinį filmą Ordway paieškose (isp. En busca de Ordway). Filmas skirtas Pedro Pauleto išradimams, mėginama įtvirtinti mintį, kad jam turi priklausyti neginčytinas kosminių kelionių vieno iš pradininkų prioritetas. Filmo pavadinime figūruoja Frederiko Ordway pavardė, tuo norima pabrėžti, kad šis Pauleto vertintojas nėra objektyvus, nors ir buvo W. von Brauno knygos bendraautoris. Šaltojo karo tarp Sovietų Sąjungos ir Vakarų valstybių sąlygomis Ordway siekęs įtvirtinti amerikiečio Roberto Goddardo, kaip skysto kuro raketos kūrėjo, prioritetą pasaulyje, o tai diskredituotų P. Pauletą ar bent sukeltų abejonių. Tęsėsi nepaskelbta kova dėl išradimo prioriteto ne tik tarp atskirų išradėjų, bet ir tarp valstybių.

Perujiečiui įvairių šalių spaudoje buvo prikaišiojama už bendradarbiavimą su Vokietijos naciais, primetama versija, neva jis pardavęs ar perdavęs vokiečiams savo atrastą skysto kuro raketos degalų formulę, nors pats Pauletas ir Peru valstybės oficialūs asmenys šitai ne kartą buvo paneigę.

Manoma, kad tikroji tokių išpuolių priežastis – noras prislopinti ir Wernherio von Brauno nacistinės praeities šleifą, nors be pastarojo dalyvavimo ir pastangų. Ne paskutinis vaidmuo tenka ir didžiosios valstybės siekis įtvirtinti savo autoritetą kosmoso įsisavinimo srityje, taip pat ir išradimų istorijoje.

Goddardas prieš išradybos brakonierius

Kaip į Pedro Pauleto 1927 m. publikaciją reagavo Robertas Goddardas? Bent jau viešai, regis, bangų nekėlė. Tačiau galėjo būti ir kitaip, juk žinome, kaip karštai dėl savo iškeltų idėjų ir išradimų kovodavo, nepakęsdavo neteisybės. O tąkart buvo svarstoma dėl jo svarbiausio išradimo prioriteto. Kažkas iš rašančiųjų pastebėjo, jog raketų technikos dalykai Goddardui buvo tarsi jo asmeninė valda, savotiškas privatus draustinis. Bent jau pats jis taip įsivaizdavo. Kiekvieną mėginantį skverbtis į jo valdas laikė prašalaičiu, įsibrovėliu. 

Metafora skambi, bet kiek ji teisinga? Jei tikrai taip, tai R. Goddardas buvo mūsų K. Semenavičiaus priešingybė, bent jau savo profesinės veiklos nuostatose. Mūsų kraštietis Didįjį artilerijos meną rašė ne vien tam, kad pasigarsintų pats ar išliaupsintų savo ne itin gausius mecenatus, kuriuos dar reikėjo susirasti, sudominti ir įrodyti savo rašomo veikalo svarba. Tą svarbą Semenavičius suvokė ir kaip neatlygintiną pagalbą pavymui einantiems artileristams, fejerverkų ir raketų meistrams. Lengvindamas kelią kitiems, jis skleidė technines žinias, kurias XVII a. amatininkų cechų meistrai slėpė po septyniais užraktais vengdami konkurencijos ir nenorėdami prarasti žymios dalies pajamų iš savo profesinės veiklos. Semenavičiaus knygos pirmoji dalis, tas paslaptis praskleidusi, galėjo pakirsti dalį pelningų užsakymų artilerijos ar bombardų cechų meistrams, o parašytoji, tik dar nespėta išspausdinti jo knygos antroji dalis tik pablogintų reikalus. Bent taip galėjo atrodyti tiems, kurie duonos riekę pelnydavosi iš savo amato. Kilo net pramanas, esą susimokę pabūklų gamintojai ar fejerverkų meistrai iš pavydo ar keršto sutrumpino Lietuvos bajoro gyvenimą. O jiems dar pavojingesnės knygos antroji dalis dėl tos priežasties ir nebuvo išspausdinta, gal net sąmoningai pradanginta. Bet apie tai dar prisiminsime, jei visagalė Fortūna bus maloninga ir nesujauks mūsų sumanymų.

Beje, lygindami Goddardą ir Semenavičių, neturėtume būti pernelyg kategoriški. XX a. amerikietiškas gyvenimo būdas gerokai skyrėsi nuo XVII a. realijų. Semenavičiui savo išradimų teisinės apsaugos, kurią garantuotų patentas, išimtinės savininko teisės į savo išradimus, veikiausiai neprireikdavo, o Goddardo mokslinę ir išradybinę veiklą be jo įgytų patentų būtų sunku įsivaizduoti. Nieko nuostabaus, kad skyrėsi šių asmenybių santykis su savo veiklos vaisiais, taip pat ir konkurentais.

Pagaliau rastas mecenatas

Tais pačiais 1927 metais, kai pasirodė Pauleto straipsnis, rudenį, Goddardo pavardė vėl išniro spaudos puslapiuose. Praslydo žinia, kad profesorius konstruos reaktyvinį lėktuvą. Keistas pranešimas, žinant, kad išradėjo darbai turėjo slaptumo grifą. Iš vėlesnių spaudos pranešimų sužinome apie jo konstrukcijos (parako pagrindu) reaktyvinius sviedinius, galėjusius pasiekti 100 km aukštį, o tai leido apskaičiuoti, kad jie galėjo įveikti 200–250 km atstumus. Netenkino tų sviedinių pataikymo tikslumas, bet, pritaikius valdymą radijo bangomis, šią kliūtį, regis, pavyko pašalinti. Ore manevruojantį lėktuvą raketa galėjo pavyti ir numušti. 1929 m. liepos 17 d. išbandyta pirmoji Goddardo raketa, gabenusi mokslinius prietaisus (barometrą, termometrą, filmavimo kamerą), tad jam priklauso ir pirmo pasaulyje mokslinio krovinio transportavimo raketa prioritetas. Amerikiečiai apie visus šiuos laimėjimus mažai ką nutuokė, vargu ar tie darbai buvo plačiau viešinami.

Ligi 1930 m. savo eksperimentams Goddardas galėjo naudoti daugiausia Smithsono instituto dotacijas, na, dar kliautis Vučesterio politechnikos instituto ir Klarko universiteto palaikymu. Šios institucijos savo absolventą ir profesorių sušelpdavo ne tiek finansais, kiek papildomomis atostogomis ar kitomis lengvatomis. Jas Goddardas skirdavo ne kurortams, o vis naujoms idėjoms įgyvendinti. Valstybės finansus valdančiųjų jo darbai nedomino, tai pasakytina ir apie karines žinybas. Net pagalbininkus profesorius samdydavosi dažnai apmokėdamas savomis lėšomis.

Vargu ar mokslininkas buvo apipiltas doleriais, bet jo darbai įgavo naują pagreitį, prasidėjo naujas skysto kuro raketų kūrimo etapas. Goddardo pastangomis įkurtą nedidelį raketų poligoną Rozvelo vietovėje, vėliau pavadintą White Sands (Baltieji smėliai), JAV karinės oro pajėgos išplės ir naudos daugelio pirmųjų amerikiečių raketų bandymams. Taip pat ir išbandant vokiečių raketas V-2 (Fau-2), kurių dalis, pasibaigus karo veiksmams Europoje, amerikiečiai parsigabens iš Vokietijos ir susimontuos. Jų pagrindu bus kuriama JAV karinių ir kosminių raketų galia.

Raketų bandymų įkarštyje

Užsitikrinęs trejiems metams Guggenheimų fondo paramą, Goddardas įgijo tarsi antrą kvėpavimą. Nuo šiol ištisas dešimtmetis bus papuoštas įspūdingais darbais. Naujuosius metus pasitiko dideliu laimėjimu: gruodžio 30 dieną jo patobulinta raketa Goddard-4 – jau 3,4 m ilgio (11 pėdų) ir 21 kg masės starto metu – nuskriejo 600 m atstumą, pakilo į 609 m aukštį, išvystė 800 km per val. greitį. Taip išradėjas pagerino ankstesnį savo paties laimėjimą.

1932 metų balandį Goddardas išbandė naują raketos valdymo sistemą, pritaikė giroskopą vertikalaus skrydžio stabilumui užtikrinti, o raketos variklio išmetamųjų dujų sraute panaudojo vairavimo mentes. Su šiais aerodinaminiais vairo mechanizmais Goddardo raketa šovė į 2,28 km aukštį. Kai kurie žinovai šį techninį sprendimą laiko efektyviausiu tuo metu ir bene didžiausiu įgyvendintu Goddardo laimėjimu. W. von Brauno vadovaujami vokiečių konstruktoriai panašią sistemą išbandė tik po dešimties metų raketoje V-2 (Fau-2).

Nuo 1932 metų pavasario iki 1934 metų rudens Goddardo raketų bandymai laikinai nutrūko pasibaigus numatytai Gugenheimo fondo paramai. Atsiradus galimybei sugrįžti į Rozvelą, į eksperimentus kibo su nauja jėga. Pradėjo A serijos skysto kuro raketų tobulinimo darbus. Tai 4–4,5 m ilgio raketos, varomos benzinu ir skystu deguonimi naudojant spaudimą azotu. 1935 m. kovo 8 d. paleista paprastintos valdymo sistemos raketa A-4, nes giroskopinį stabilizavimą dar teko tobulinti. Raketa pakilo į tūkstančio pėdų aukštį, pasisuko pavėjui, „sukaukė, garso greičiu leisdamasi virš prerijos“. Taip emocingai užrašyta Goddardo dienoraštyje. Galima tik įsivaizduoti, kokiu melodingu balsu ta riaumonė nuskambėjo Goddardo ausyse. 1935 metais jis pasiekė, kad skysto kuro raketos ugnis iš žiočių pasiektų garso greitį ir jį viršytų. Tikras pranašas tolesnei sėkmei. Jau kovo 28 d. giroskopinio valdymo 60 kg masės A-5 (Goddard A) raketa šovė į 4800 pėdų (1,46 km) aukštį, pasviro ir nuskriejo horizontaliai 13 tūkst. pėdų (4 km) išvysčiusi 550 mylių per valandą greitį. Gegužės mėnesį ta pati raketa pasiekė 2,3 km aukštį, o svarbiausia – pasižymėjo stabilumu. Tai buvo reikšmingas laimėjimas.

Neįveikiami biurokratijos šarvai

Kad ir kokie svarūs būtų Goddardo darbai raketologijos istorijai, nūdienos mastais vertinant, tai buvo vienišiaus mokslininko triūsas. Tuo pat metu Vokietijoje, Prancūzijoje, Sovietų Sąjungoje dirbo daug ryškių raketinės technikos kūrėjų ir inžinierių, to negalėtume pasakyti apie JAV. Išskyrus Robertą Goddardą, vargu ar daugiau ką iš amerikiečių pavyktų deramai išskirti kaip tarptautinės reikšmės raketų kūrėją. Paradoksalu, bet vokiečiai į Goddardo išradimus dėmesį atkreipė anksčiau už oficia­liąją, finansus valdančią ir valstybės politiką lemiančią Ameriką. Nepaisant visų įspūdingų, žinovui kvapą užimančių mokslinių, inžinerinių ir išradybos laimėjimų, tikros šlovės spinduliuose Goddardui pasišildyti taip ir neteko. Galima tik apgailestauti, kad ir paprasti amerikiečiai apie tikruosius jo išradimus ir darbus nedaug ką buvo girdėję. Amerika tiesiog prasnaudė savo stebėtino talento raketų kūrėją.

Atėjo laikas prisiminti Goddardo santykius su vokiečių raketų kūrėjais. Jau rašėme apie jo bičiuliškus ryšius su Hermannu Oberthu, ušsimezgusius XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje, kai jiedu apsikeitė laiškais, po to ir savo parašytomis knygomis. Tie ryšiai nenutrūko, veikiausiai ne be Obertho įtakos ir jo mokinys Wernheris von Braunas neakivaizdiniu būdu susipažino su Goddardu, o telefoninių pokalbių metu su juo konsultuodavosi svarbiausiais techniniais klausimais. Tačiau aplinkybės keitėsi, ir ne visados bendradarbiavimo link.

Kaip menkai JAV kariniai strategai ir vyriausybė, net valstybės žvalgyba domėjosi Vokietijos kurtų raketų darbais ir galimybėmis, primins keli faktai. 1931 metais Vokietijos kariuomenė (vok. Reichswehr, 1935 m. pervadinta į Wehrmacht) pradėjo tyrimus, skirtus tolimojo nuotolio raketų kūrimui pritaikant skysto kuro variklius. Kaip į šį labai rimtą signalą sureagavo JAV žvalgyba? Šaltakraujiškai, tarsi nieko nebūtų atsitikę. R. Goddardas gal net anksčiau už JAV žvalgybą apie tai gavo tegu ir netiesioginius duomenis. Kaip pripažintas skysto kuro raketų naudojimo autoritetas, amerikietis telefoninių pokalbių metu iš vokiečių inžinierių gaudavo nemažai paklausimų įvairiais techniniais klausimais, kolegiškai juos aptardavo. Žinant, kaip kruopščiai Goddardas užsirašinėdavo jam kilusias idėjas, praverstų panagrinėti praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio jo dienoraščius. Iš vokiečių inžinierių užduodamų klausimų galėjo spręsti apie jų pasiektą lygį ir tolesnius siekius. Gaudavo Goddardas ir vokiečių inžinierių laiškus, bet ilgainiui, Vokietijai vis atkakliau demonstruojant militaristinį agresyvumą, į tuos laiškus liovėsi atsakinėti.

1941 m. gruodžio 7 d. Japonija užpuolė ir sunaikino JAV Ramiojo vandenyno karo laivyną Perl Harbore, Havajuose. Klastingas smūgis Ameriką sugrąžino į realybę. Kitą dieną JAV ir Didžioji Britanija paskelbė karą Japonijai, savo ruožtu gruodžio 11 d. Vokietija ir Italija paskelbė karą JAV. Taip JAV įsitraukė į Antrąjį pasaulinį karą. Štai kada atsigręžta ir į Goddardo įdirbį, ir tai buvo JAV karinio jūrų laivyno iniciatyva. Daug laiko buvo nedovanotinai prarasta. Vienas iš realių žingsnių pasivyti prarastą laiką ir buvo jo pasitelkimas darbams į Anapolio inžinerinę eksperimentinę stotį (Merilando valstija), kur nuo 1942-ųjų pradžios Goddardas užėmė Aeronautikos biuro tyrimų direktoriaus pareigas. Pirmiausia ėmėsi didinti vandens lėktuvo (pritaikyto kilti nuo vandens ir tūpti ant vandens) galią pritaikant skysto kuro kintančios galios variklį. Nepaisant didelių pastangų, jam taip ir nepavyko Karinio jūrų laivyno vadovybei įrodyti būtinybės toliau tobulinti šiems lėktuvams skysto kuro greitintuvus. To paties likimo sulaukė Goddardo siūlymas kurti balistines raketas. Jam teko toliau tobulinti eksperimentinius variklius, giroskopus ir raketų stabilizavimo sistemas, bandyti parašiutų sistemas. Bet kokiu atveju išradėją sunku būtų įsivaizduoti tradicinio direktoriaus kėdėje. Išskirsime jo ištobulintą raketinio lėktuvo valdymo sistemą, kurios poreikis pribrendo jau po karo, kai Goddardo darbo tęsėjai ėmėsi kurti puikų lėktuvą Bell X-2, išvysčiusį trijų machų greitį (tris kartus didesnį už garso greitį ore). Akivaizdu, kad Goddardas buvo pralenkęs laiką. Daugelio kūrėjų siekis, o kartu ir drama.

Iš paskelbtų publikacijų aiškėja, kad į Goddardo darbų svarbą iš esmės atsižvelgta tik po to, kai amerikiečių, anglų ir sovietų žvalgybos gavo pirmus patikimus duomenis apie Vokietijos tolimojo skrydžio balistinių raketų kūrimą, o tai įvyko tik 1943 metų pradžioje. Ko gero, sąlyginė data, visai įmanoma, jog iš naujai išslaptintų duomenų išgirsime ir naujų dalykų. O Goddardo sveikata ėjo vis prastyn, jo našiausias laikas jau baigė išsisemti.

Šlovės spinduliai jo nešildė

Tikrasis Goddardo pripažinimas jį pasivijo po mirties, ir tai ne iš karto, o po kelių dešimtmečių, ir ne be žmonos Esther C. Kisk-Goddard pastangų. Daug laiko ir kantrybės jai prireikė NASA vadovams įrodinėjant Roberto Goddardo nuopelnus JAV raketinės technikos mokslui ir praktikai. Tai jos nuopelnas, kad už išradimus Goddardui po mirties buvo pripažintas dar 131 patentas. Jų paraiškas apiformino ir pateikė būtent ji, moteris, mat vyras tiesiog nerasdavo atliekamo laiko toms paraiškoms pildyti. Jam pačiam pakako laiko ir kantrybės gauti 83 patentus. 
Dėl Goddardo mokslinio ir techninio paveldo būta kolizijų. 1951 metais Guggenheimo fondo, kaip buvusio Goddardo rėmėjo, pastangomis buvo pateiktas teisminis ieškinys JAV vyriausybei dėl neteisėtai naudoto skysto kuro raketos variklio patento. Teisminis procesas tęsėsi kone dešimtmetį, kol buvo sutarta ieškovui sumokėti 1 milijoną JAV dolerių, iš kurių pusė atiteko Goddardo žmonai Ester, o likusi dalis Fondui. Tuo metu tai buvo didžiausia kada nors gauta kompensacija už patentinius ieškinius. Ji prašoko ir visas lėšas, kurias Goddardas buvo gavęs per visą savo gyvenimą. Galima priminti, kad savo lėšomis samdydamas darbuotojus ir talkininkus, Goddardas išleido daugiau kaip 200 tūkstančių dolerių.

Pokario metais, kai Goddardo jau nebebuvo tarp gyvųjų, amerikiečių patriotiniams jausmams bundant, didis išradėjas ir kūrėjas buvo prisimintas, deramai pagerbtas, nors toli gražu ne iš karto. Kaip dažnai būna, pamirštieji vėliau keliami į padanges, taip nutiko ir Goddardui. Jo vardu pavadintas NASA kosminių skrydžių centras. Kaip čia neprisiminus epochinio The New York Times atsiprašymo po to, kai erdvėlaivio Apollo 11 astronautai nusileido Mėnulyje ir sėkmingai grįžo į Žemę. 1969 m. liepos 11 d. įtakingiausias Amerikos dienraštis prisiminė savo 1920 m. sausio 13 d. išpuolį prieš profesorių R. Goddardą ir Klarko universiteto vadovus. Lai­raštį buvo įsiutinę Goddardo svarstymai apie artimiausiu metu galimą bepilotį skrydį į Mėnulį. Mokslininkams siūlyta iš naujo atsiversti mokyklinius fizikos vadovėlius ir iš naujo pasiskaityti, jog beorėje erdvėje neįmanoma skristi, raketa neturėsianti į ką remtis... Po pusės amžiaus The New York Times atsiprašė į geresnius pasaulius iškeliavusių mokslininkų, taip pat ir Goddardo, už savo pirmtakų paklydimą. Esą tolesni tyrinėjimai ir eksperimentai patvirtino Izaoko Newtono XVII amžiaus pabaigos išvadas, ir dabar neabejotinai nustatyta, kad raketa gali funkcionuoti ir vakuume, ir atmosferoje. Taigi The Times apgailestauja dėl klaidos.

Būtų puiku, jeigu nebūtų juokinga. Tarsi būtų prireikę pusės amžiaus „tolesnių tyrinėjimų ir eksperimentų“, kas Goddardui, o veikiausiai jau ir Newtonui, buvo akivaizdu: raketa gali skristi beorėje erdvėje ir jokių atramų į orą jai nereikia. Laikraštininkai dar kartą pademonstravo menką fizikos išmanymą, bet nemenkus išsisukinėjimo įgūdžius.

Laukia raketoms darugiška valstija

Amerikiečiai didžiuojasi, kad kiekvienoje į kosmosą paleistoje raketoje panaudoti visų 214 Goddardo gautųjų patentų rezultatai. Gal taip, o gal tai skambi metafora, kurios atitikimo tikrovei netikrinsime. Vis vien įspūdingas darbų įvertinimas. Kartu neapleidžia jausmas, kad tai negrįžtamai išėjusiojo tarsi atsiprašymas už tai, kas nepadaryta gyvam esant.

Net jei pabaiga ir laiminga, vis vien su kartėlio prie­skoniu. Panašiai kaip ir gilinantis į Kazimiero Semenavičiaus gyvenimo istoriją, kurioje nėra nei gimimo, nei mirties datų, nežinomybės prieblandoje nunyko biografijos faktai, tikriausiai ir atlikti jo darbai. Vienintelė knyga Didysis artilerijos menas skrodžia per žinių vandenyno bangas tarsi švietalas laiko erdvėje, vis dar primenantis epochinius kūrėjo užmojus ir siekius.

II dalies pabaiga (2/2)

NAUJOJI ROMUVA, 2020, Nr. 4 (613)

http://www.nromuva.lt/