Sklandytojų slėnis Kulautuvoje – perlas ne tik geografine vietovės vertinimo prasme, savo nuostabia panorama, bet ir istoriškai reikšmingas. Šioje erdvėje brendo ir tvirtėjo Lietuvos sklandytojų sparnai ir sklandė laisvės idėjos.
<cite>Pagrindinė nuotrauka: Jono Balčiūno archyvas. Taip atrodė sklandytojų slėnis 1950-aisiais. Fotografuota iš BrO-9.</cite>
Sklandytojų slėnis – unikalus objektas, saugomas Kultūros ministerijos. Oficialiais aktais patvirtinta, kad „visiems žemės sklypams, kurie patenka į Sklandytojų slėnio (unikalus objekto kodas 12156), apsaugos zoną, keliami aplinkosauginiai reikalavimai, apribojantys naujų statinių tūrį ar aukštingumą, apsaugos tikslas – saugoti objektą viešajam pažinimui ir naudojimui, o tai pasiekiama tik pildant reikalavimus, jog nauji statiniai neturi trukdyti įvykio vietos apžvelgimui.“ Aukščiausios prabos viešojo intereso gynimo pavyzdys!
Dabartinės Lietuvos „naujieji lietuviai“, neturėję galimybių anksčiau pažinti aviacinių tradicijų grožio, pasiekimų, būdami toli nuo skraidančios bendruomenės reikalų, akivaizdu, neįvertina Kulautuvos-Virbaliūnų šlaito istorinės bei praktinės reikšmės, jo integralumo išsaugojimo svarbos. Tapę tos vietovės naujaisiais savininkais, ne paveldėtojais, siekia per teismines instancijas (skųsdami Lietuvos kultūros paveldo departamento sprendimus) užginčyti Lietuvos sklandytojų slėnio istorinės vietovės „raudonųjų linijų“ statusą ir ryšį su praeitimi įamžinti tik kuklia vietele „paminklui ar atminimo lentai“ įrengti. Beliktų tik pakeisti kalno tikrąjį veidą, taip prarandant gyvąją atmintį ir perspektyvas. Ir, sutikite, paradoksas, kai žilagalviai aviacijos veteranai, sklandytojai – privatūs asmenys, vienui vieni turi įrodinėti teismuose jau prieš du-tris dešimtmečius įrodytą faktą: toje Virbaliūnų šlaito vietoje buvo sklandymo bazė, buvo sklandoma įvairiausiose startavietėse ir tai, kas tada buvo pripažinta Kultūros ministerijos lygiu, privalo išlikti nekvestionuojama.
Į šį reikalą jautriau galėtų pasižiūrėti Lietuvos skraidyklių ir parasparnių bei sklandymo sporto federacijos, Lietuvos senovinių orlaivių asociacija, Lietuvos aviacijos veteranų sąjunga ir Aviacijos istorijos komitetas.
Pokariu gyvavusios respublikinės Skraidymo bazės veikla vietinių gyventojų atmintyje turėjo giliai įstrigti. 1972–1973 m. Kauno rajono vykdomajame komitete svarstant tuomečio Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininko Jono Glemžos kvietimą (klausimas buvo inicijuotas SDAALR Lietuvos aviacijos sporto federacijos (ASF) generalinio sekretoriaus Alfonso Juškaus ir ASF istorijos komiteto pirmininko Vytauto Povilo Jurkšto) suteikti sklandytojų šlaitui istorinį paveldosauginį statusą ir leisti kalvos viršūnėje pastatyti atminimo ženklą – „sklandytuvą ant aukšto postamento“ – klausimas buvo išspręstas palankiai aviatoriams. Tiesa, paminklo-sklandytuvo idėjos nespėta įgyvendinti, nes tuo pačiu metu sparčiai besivystančios masinio skraidymo priemonės – skraidyklės pasiekė ir Lietuvą, ir Virbaliūnus. Jos įkvėpė istorinį slėnį naujam gyvenimui, tapo gyvuoju paminklu, jungiančiu praeitį ir dabartį. Pirmieji intensyvias treniruotes vykdyti pradėjo Kauno politechnikos instituto skraidyklių sekcijos pilotai, vadovaujami kulautuviškio Kazimiero Petkevičiaus. Šiuo metu Kazimieras – Kauno technologijos universiteto docentas.
Virbaliūnų šlaitas priklausė Kauno rajono Batniavos daržininkystės tarybiniam ūkiui ir reikia pagirti ūkio valdybą, kuri suprato, kad reikia skraidyklininkų skraidymams suteikti kokį nors teisinį statusą bei leisti naudotis žeme. Iš visos istorinės kalvos teritorijos buvo išskirta ta jos dalis, kuri labiausiai tiko skraidyklininkams startuoti – vakarinis sparnas, ir taip žemėtvarkos instituto parengtame Respublikiniame Batniavos ūkio gamtos, istorijos ir kultūros plane (1984 m.) atsirado įrašas: „Istorijos paminklas – šlaitas, vadinamas sklandytojų, 1945–1957 m. buvo pagrindinė respublikos sklandymo bazė, Virbaliūnai“. Vėliau minėta zona tikslinama, nustatomos ribos ir objektas įtraukiamas į saugotinų teritorijų registrą, nustatant respublikinės istorinės vietovės – Sklandytojų kalvos pavadinimą su vadinamomis raudonosiomis linijomis (1987 m.), akcentuojant teritorijos naudojimą skraidyklių sporto reikmėms tenkinti. Šiais veiksmais buvo ne tik pripažinti Lietuvos skraidyklių sporto pasiekimai, bet ir suprantama masinio skraidymo reikšmė. Visa tai vyko dar prieš Sąjūdžio bangai pakylant.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Virbaliūnų šlaitas į neprivatizuotinų objektų sąrašą įtrauktas nebuvo, priešingai nei KTU skraidymų bazė – Netonių skraidykla.
Virbaliūnų slėnio žemė buvo sugrąžinta jos tikriesiems savininkams, paskui, kai dalis jos buvo parduota kitiems asmenims, aptilo danguje nardantys žmonės-paukščiai, ėmė iš šio krašto trauktis. Kaip gi kitaip – per skubėjimą žemelė buvo privatizuota. Valstybė nepasiliko sau nei pėdos, kad galėtų įvykdyti savo išleistą potvarkį apie informacinių ženklų prie istorinių vietovių įrengimą!
Norėčiau pasidalyti vienu įrašu iš ASF skraidyklių komiteto Garbės svečių knygos:
Žodžiai užrašyti prieš tris dešimtmečius. Dabar mūsų visų eilė linkėti ateities žmogui...!?
Kauno aviacijos veteranų sąjungos iniciatyva pabandėme ieškoti kitų, viešai neskelbtų dokumentų, galinčių dar kartą paliudyti istorinės SDAALR Kauno sklandymo stoties, įsikūrusios kadaise Kulautuvoje – Virbaliūnuose skraidymų bazės veikimo faktą. Sparčiai artėjame prie sklandymo patriarcho Broniaus Oškinio 100-ųjų gimimo metų (1923 m. balandžio 15 d.) jubiliejaus. Suprantama, prisiminėme jo archyvą. Lietuvos aviacijos muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Gytis Ramoška parodė B. Oškinio fonde saugomų skraidymo bazės – „planerodromo“ – plano (horizontalioji geodezinė nuotrauka), atlikto masteliu 1:2500, eskizą. Remdamiesi SSRS generalinio štabo žemėlapių duomenimis, sekdami Nemuno vagos pakrantės linijos įvairiais laikotarpiais kaitą, visa tai palyginę su minėtu planu-eskizu, identifikavome pirmąjį atskaitos tašką, geografines koordinates – platumą 54° 57' 21,59", ilgumą 23° 37' 9,66".
Duomenis perkėlėme ant interaktyvaus Google Earth žemėlapio ir, pasinaudoję ten pat įdiegta automatizuota koordinačių skaičiavimo programa, pažymėjome visas „planerodromo“ plane nurodytas 10 krypčių linijas. Kai Valstybės saugomo nekilnojamojo turto vertybių objekto – Sklandytojų slėnio – Lietuvos koordinačių sistemoje aprašytas apsauginės zonos ribas užkėlėme ant Google Earth, prisipažįstame, rezultatas pradžiugino. Valstybės registre paskelbtos Sklandytojų slėnio teritorijos ribos http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?lang=lt&MC=12156 buvo nustatytos -praktiškai SDDALR Kauno sklandymo stoties „planerodromo“ ribose. Tai tik dar kartą patvirtina sklandymo veteranų – Raimundo Kavaliausko, Anatolijaus Speičio, Vlado Drupo, Leono Aleksandravičiaus ir kitų – žodžių teisingumą.
Turtingą sklandymų istoriją Lietuvoje dabar mena šis vienintelis natūralios gamtos ir unikalių pasiekimų kampelis. Aukštagirio sklandymo mokykla pranyko išaugusio miško tankmėje. Nidos sklandymo mokyklą primena tik paminklinis akmuo ir simbolinė arka. Virbaliūnų sklandytojų slėnyje, kuriame dešimtmečiais, sudėtingiausiais tautos istoriniais laikotarpiais, buvo siekiama žmogiškųjų aukštumų, vėl galėtų sušlamėti sparnai, bent simboliškai. Naujųjų žemės savininkų, vietos bendruomenės ir aviacijos gerbėjų geranorišku sutarimu būtų galima darbuotis ir edukacinėmis programomis grįsti kelius į ateitį. Pavyzdys - Vokietija, kuri pavydėtinai rūpestingai puoselėja sklandymo pradininko Otto Lilientalio startavietes, pritraukdama žmones iš viso pasaulio, rengdama tose vietose šventes jaunimui.
2010 m. spalio 8 d. užfiksuotas paskutinis žymaus Lietuvos aviacijos istoriko, sklandytojo, Virbaliūnų sklandytojų bazės puoselėtojo Jono Balčiūno (centre sėdi ratukuose) gyvenimo ruduo. Jis su aviacijos veteranais, vietos bendruomenės nariais, Kulautuvos ir Batniavos pagrindinių mokyklų mokytojais ir moksleiviais, Batniavos seniūnijos vadovais, atkurtų nuosavybių savininkais džiaugiasi slėnio erdve ir, rodos, tik prieš akimirką nutilusiais orlaivių sukeltais garsais. Sklandytojų kalvos padangėje juos tada pilotavo Eugenijus Raubickas, Dalius Liekis, Kazys Mikalauskas ir kt.
Priekyje, prie J. Balčiūno, Mykolas Fedaravičius (kairėje) ir Saulius Prialgauskas; tolėliau stovi (iš kairės): Vladas Drupas, Lina ir Benvenutas Ivanauskai, Nijolė Balčiūnaitė-Oržekauskienė, Kazimieras Petkevičius, Juozapas Liekis, Kęstutis Palevičius, Gediminas Kazakevičius, Zigmas Bakanauskas, Vytautas Matlašaitis, Pranas Balčiūnas, Vidmantas Genys, Ona Kukcinavičienė, Daliora Laukionienė, Tomas Radzevičius, Vytautas Ostromskas, Genė Dusevičienė, Kęstutis Kukcinavičius, Apolinaras Vytautas Grigas, Jokūbas Mejaras, Daliora Laukionienė, Danutė Janušauskienė, Danutė Mejarienė.