Kūrė skraidantį motociklą

Titulinis
Straipsniai
Technika
Savadarbiai orlaiviai
Kūrė skraidantį motociklą

Jonas Kriščiūnas

Paskelbta: 2009-08-22

Kaunietis konstruktorius juokauja, kad trečiąjį savo orlaivį angare subrandino kaip kūdikį – per devynis mėnesius.

Taupumo sumetimais reikėjo rinktis tokius techninius sprendimus, kuriuos galėčiau įgyvendinti pats.

Kiekvienas lėktuvas turi savo balsą. Nesvarbu, kad varikliai būna vienodi. Net sraigtus jie tokius pačius gali sukti, bet ore gaudžia skirtingai. Specifinis garsas atsiranda dėl konstrukcinių orlaivių ypatumų. Todėl aerodromų senbuviai lengvai iš tolo atpažįsta, kada pas juos į svečius atskrenda kaunietis Saulius Petkevičius. Jo sukonstruotas bei pastatytas dvivietis ultralengvas lėktuvas SP–3 iš kitų savadarbių orlaivių išsiskiria ir išvaizda.

Norėjo dalintis skrydžiu

Vasarą jis dažnai anksti ryte iš Kauno važiuoja į Kėdainius, stumia iš angaro savo lėktuvą ir kyla skrydžiui. Paskraidęs grįžta į Kauną – juk darban reikia.
„Kai pradėjau statyti savo pirmąjį lėktuvą, tik teoriškai įsivaizdavau, kaip reikia jį valdyti. Bet malonu buvo suvokti, kad darau jau ne modelį, o tikrą lėktuvą. Įsigijau ir piloto licenciją“, – pasakojo S.Petkevičius.
Bet jam knietėjo skrydžio malonumu pasidalinti su žmona Edita, draugais. Todėl 2006 metų kovo mėnesį konstruktorius pardavė anksčiau pagamintą vienvietį orlaivį ir kibo kurti dvivietį.

Saulius Petkevičius

Tobulino ankstesnę konstrukciją

„Tuo metu Lietuvos aviakonstruktoriai jau galvojo apie komfortabilesnius nuosavus sparnus. Jiems norėjosi skraidyti patogiose uždarose kabinose, greičiau skristi. Bet tokių pageidavimų įgyvendinimui reikia ne tik daugiau laiko, bet ir lėšų“, – sakė Saulius. Jo nežavėjo ir savadarbiai lėktuvai su iš vamzdžių padarytais liemenimis.

„Man nepatinka skristi uždaroje kabinoje. Anksčiau mėgau važinėti motociklu. Malonu jausti švilpiantį oro srautą. Tad ir kūriau skraidantį motociklą. Konstrukcijos paprastumą lėmė ir tai, kad norėjau kuo greičiau vėl įgyti savo sparnus“, – aiškino Saulius. Todėl jis nusprendė tobuliau pakartoti jau išbandytą anksčiau sukurtų savo lėktuvų SP–1 ir SP-2 schemą. Tai aukštasparnis orlaivis su virš piloto sumontuotu traukiantį propelerį sukančiu varikliu. Liemens konstrukcija – rėminė. Tiesa, konstruktorius kartais suabejoja savo kūrinių numeracija. Jis prisipažino, kad pirmąjį lėktuvą pastatė jaunystėje, kai gyveno Šeduvoje. Na, bet jis buvo neregistruotas, „pogrindinis“ su juo Saulius ilgai neskraidė.

Perdarė sparnus

„Statant lėktuvą, labai daug laiko tenka skirti sparnų gamybai. Tam reikia ne tik specifinių įgūdžių, bet ir nemenkos patalpos. Tuo metu Panevėžyje buvo meistras, kuris puikiai gamino Broniaus Oškinio sklandytuvų „Zylė“ sparnus. Jie į orą kelia ne vieną lietuvišką savadarbį lėktuvą. Užsisakiau sparnus ir aš“, – prisipažino Saulius. Tačiau pirkiniu jis nebuvo patenkintas. Gamintojas priekinę sparnų dalį stiklo audiniu apdengė ne pagal jo prašymą. Dviviečiui lėktuvui reikėjo tvirtesnių sparnų. Konstruktorius nusprendė pats sustiprinti juos antru lonžeronu.

Medinės konstrukcijos orlaivio sparnai aptraukti drobe, lakuoti ir nudažyti. Priekinė dalis iki pirmojo lonžerono dengta iš stiklo audinio suformuotu ištisiniu kevalu. Prie liemens jie tvirtinami ne tik centrinėje dalyje, bet ir dviem profiliuotais spyriais. Iš pradžių jie buvo sumanyti iš apvalaus vamzdžio, bet buvo patobulinti, kad pagerėtų lėktuvo aerodinaminės savybės. Stabilizatorius ir kilis – medinės konstrukcijos, dengti drobe.
Pagrindinė važiuoklės lingė pagaminta iš anglies ir stiklo audinio.

Kęstutis Leonavičius

Profesionalo komentaras

Kęstutis Leonavičius

Civilinės aviacijos administracijos orlaivių skyriaus vyriausiasis specialistas

Aprašyti Sauliaus pagamintus lėktuvus atskirai nuo autoriaus neįmanoma. – jie susiję tarpusavyje kaip vaikai su tėvu.
Užsispyręs – iki įkyrumo, tikras žemaitis. Jeigu jau ko prireiks iš tavęs, tai geriau atiduoti iš karto, nes nebus ramybės nei dieną, nei naktį. Jeigu ką užsibrėš, tai siekdamas tikslo neskaičiuos nei valandų, nei priemonių. Reiklus – iki smulkmeniškumo. Kibus, kaip varnalėša. Jeigu ką pažadėjai padaryti, tai už valandos jau skambins – „kaip sekasi?“. Šnekus ginčininkas. Į kiekvieną argumentą suras dešimt kontrargumentų. Kada nors naktį sulauksi skambučio ir turėsi juos visus išklausyti. Karštas – kaip italo ir ispanės vaikas. Dar nespėjai apie jį blogai pagalvoti, o jis jau spėjo ir užpykti, ir atleisti. Jeigu jau ką nusprendė, to nesustabdys ir nepakeis net Ekselencija Prezidentas ar Šventasis Tėvas (šiek tiek abejoju dėl žmonos...). Atsparumas „bandos jausmui“ labai praverčia. Saulius gali pasilikti aerodrome vienas, išskridus visiems į maršrutą, jeigu jam pasirodys, kad oras įtartinas ir rizikuoti neapsimoka. Svarbiausia, jis yra tikrų tikriausias aviatorius. Jei įmanytų, savo pusryčius, pietus ir vakarienę supiltų į degalų baką dėl papildomų keliolikos minučių skrydžio. Suspėja iš Kauno nulėkti iki Kėdainių ir paskraidyti auštant iki darbo pradžios.

Gerai, kad pavyko panaudoti šią „atominę“ energiją taikiems tikslams. Saulius, kaip Lietuvos aviakonstruktorių federacijos inspektorius, laksto po Lietuvą, tikrina kolegų konstrukcijas bei padeda jiems saugiai kilti į orą. Tam turi pakankamai patirties ir išsilavinimą – yra licencijuotas aviacijos inžinierius, ką tik baigė mokslus Čekijoje.

Lėktuvai, kuriuos jis kuria, atitinka jo charakterį – paprasti, tvirti ir nebrangūs, sukonstruoti išimtinai savarankiškai. Jo dvivietis SP-3 su atvira kabina ir balnais vietoj sėdynių, pakėlė turbūt daugiau keleivių, negu kuri daugiavietė Cessna ar Cirrus, lietuvių perkami daugiau prestižui, o ne skraidymui. Saulius nemažai žmonių „padarė“ aviatoriais. Įskaitant ir tuos, kurie vos ne jėga pakilo į orą kartu tik todėl, kad nesugebėjo atsispirti Sauliaus „spaudimui“.

Linkiu jam ir toliau suderinti karštą būdą su šaltu protu, šeimą su skraidymais, aviaciją su pasiturimu gyvenimu. Ir kitus nesuderinamus dalykus...

Ilgų perskridimų nemėgstu. Tokie skrydžiai atviroje kabinoje vargina ir man nuobodūs. Kur kas smagiau skristi pasirenkant daugiau tarpinių aerodromų.

Spartietiškos sąlygos

Saulius galvojo, kaip maksimaliai supaprastinti konstrukciją ir kartu neprarasti jos tvirtumo. Dirbo angare, kuriame buvo ne itin geros sąlygos. Lėktuvo korpusą nusprendė gaminti iš stačiakampių aliuminio lydinio vamzdžių.

„Stačiakampius vamzdžius paprasčiau sujungti varžtais, lengviau tiksliai išgręžti kiaurymes. Stengiausi išvengti suvirinimo darbų, nes nesu šios technologijos specialistas. Be to, aliuminio suvirinimo įranga nepigi. Taupumo sumetimais reikėjo rinktis tokius techninius sprendimus, kuriuos galėčiau įgyvendinti pats“, – aiškino kaunietis. Savo sumanymus jis visada aptardavo su daugiau patirties turinčiais kolegomis, vengė didelių eksperimentų, abejotinų dalykų.

„Darbau spartietiškai. Pagrindiniai pagalbiniai įrankiai – dažnai labai reikalinga „trečioji ranka“ – buvo paprasčiausi veržtuvai. Tačiau darbai priekin judėjo sparčiai. Lėktuvas skrydžiui subrendo per 9 mėnesius, kaip kūdikis“, – netikėtą palyginimą surado S.Petkevičius.

Sava ryšio įranga

Iš vamzdžių sukonstruotas liemuo primena Br.Oškinio sklandytuvą „Zylė“. Net jo galinė dalis aptraukta drobe ir veikia kaip didžiulis kilis. Kabinos priekį iš stiklo audinio Saulius padarė ant kitų konstruktorių anksčiau pagamintos formos. Jos viduje yra tik būtiniausi navigaciniai bei variklio darbo kontrolės prietaisai.

„Pritaikiau „intercomą“ vidiniam ryšiui. Skrendant galiu kalbėtis su keleiviu. Be mikrofonų ir šalmuose įtaisytų ausinių tai būtų neįmanoma. Ne tik variklis garsiai virš galvų ūžia, bet ir vėjas smagiai pro ausis švilpia“, – sakė Saulius. Kad priešpriešinis oro srautas mažiau vargintų, pilotą ir keleivį nuo jo iš dalies saugo ilgas skaidraus plastiko skydas. Visgi norintiems kartu skristi konstruktorius visada siūlo apsivilkti kombinezoną.

Pirmasis SP-3 skrydis įvyko 2007 m. kovo mėnesį Kaune, S.Dariaus ir S.Girėno aerodrome. Bet Aleksote lėktuvas ilgai neužsibuvo. Jo nuolatine buveine netrukus tapo angaras Kėdainiuose.

Tolimi skrydžiai

SP-3 keleivio vietoje teko sėdėti ir man. Įsitaisyti joje paprasta. Lėktuvas išties primena motociklą. Pilotas sėdi truputį žemiau už keleivį. Žvalgytis skrydžio metu patogu abiems. Kabinos skydelis gerai saugo nuo prišpriešinio oro srauto, bet jį „pačiupinėti“ labai paprasta – pakanka ištiesti ranką į šalį. Lėktuvas greitai ir lengvai atsiplėšia nuo žemės. Sauliaus orlaivis lengvai kyla iš trumpų lauko aikštelių, jam nebaisus ir šoninis vėjas. Tupiant jo ratai greitai „prilimpa“ prie žemės, puikiai veikia važiuoklės lingė. Antros vairavimo sistemos SP-3 neturi. Saulius sakė, kad neplanavo mokyti juo skraidyti.
Saulius suskaičiavo, kad per pora metų su SP-3 atliko apie 500 kilimų ir tūpimų. Ore lėktuvas išbuvo jau daugiau nei 120 valandų. Konstrukcija nei karto nepateikė nemalonių siurprizų.

„Dalyvavau keliuose skrydžiuose po Lietuvą. Ilgų perskridimų nemėgstu. Tokie skrydžiai atviroje kabinoje vargina ir man nuobodūs. Kur kas smagiau skristi pasirenkant daugiau tarpinių aerodromų“, – pasakojo S.Petkevičius. Jis džiaugiasi patikimai dirbančiu varikliu, kuris suka trimentį sraigtą. Ankstesnėse konstrukcijose jėgainės buvo perdirbti neaviaciniai varikliai. Su jais nuolat kildavo problemų. O variklis Rotax 582 dirba puikiai, tik degalų sąnaudos primena, kad malonumas skraidyti kainuoja – skrydžio valandai reikia 14-18 litrų degalų.

8 nuotr.