1991-ieji vieni iš sunkiausių ne tik aviacijos sportui, bet ir visai Lietuvai. Kas paskatino ryžtis tokiam rizikingam žingsniui ir tapti Kauno aeroklubo vadovu? 

Tikriausiai, pilietiškumas, entuziazmas, klubo narių pasitikėjimas, pasikeitimų pripažinimas, noras būti reikalingu, mokyti būsimus lakūnus. Tik tikėjimas tęsti klubo veiklą, kurti naujas mokymo skraidyti formas sulaikė nuo pasiūlymų pereiti į žymiai pelningesnes struktūras. Atrodė negarbinga palikti savo aeroklubą, pasitikėjusius draugus ir buvo didžiulis noras, kad mūsų kolektyvinis darbas reikalingas valstybei.

Tai neatsitiktinis užrašas ant lėktuvo borto, o tūkstantasis šio tipo lėktuvas, pagamintas Rumunijoje Baceu aviacijos gamykloje ir 1987 metais paskirtas tuometiniam Kauno ATSK. 1992 metais, sugrįžus anksčiau skraidžiusiems lakūnams, turėjome jau 50 narių.

Kas buvo didžiausi pagalbininkai?

Visi tuometiniai klubo nariai buvo aktyvūs pagalbininkai, padėjo kuo galėjo. Nors etatinių darbuotojų buvo tik devyni, vis tiek teko sumažinti jų skaičių perpus. Didžiausi pagalbininkai – puikūs lakūnai, buvę mano mokiniai, kuriuos išmokiau skraidyti – Aloyzas Cibarauskas, Vaclovas Kalpavičius ir į klubo gyvenimą įsijungusi finansininkė Laimutė Jankauskienė.

Didžiausia nesėkmė – nepavyko įrodyti kuriamo Antano Gustaičio aviacijos instituto vadovybei, kad miestuose įsikūrę aeroklubai yra reikalingi jiems kaip mokymo bazės. A. Gustaičio instituto vadovybė nesutiko su siūloma idėja būsimiems lakūnams teikti tik teorines žinias, o skraidymų praktiką atlikti skirtinguose aeroklubų aerodromuose. Toks sprendimas išbarstė aeroklubuose buvusius instruktorius, aeroklubų mokymo bazės suvargo, aviacinė technika kalendoriškai paseno, o aviacijos institutui teko pirkti mokomuosius lėktuvus, ieškoti arba ruošti skraidymų instruktorius.

Kauno aeroklubui vadovavote ketverius metus. Ką pavyko padaryti ir ko ne?

Manau, kad pavyko išsaugoti nuo išsiskirstymo Kauno aeroklubą tuo metu, kai buvo sunkiausias ir nežinomybės pilnas laikotarpis. Entuziazmo dėka, visuomeniniais pagrindais Pociūnuose pas pilotažininkus veikė pirmoji aviacinė kavinė. Talkinome besikuriančioms Karinėms oro pajėgoms (KOP), kartu su KOP lakūnais surengėme pirmąsias varžybas, karo lakūnus skrydžiuose supažindinome su  aukštojo pilotažo figūromis. Lėktuvais „Jak-52“  pradėjome dalyvauti precizinėse navigacijos varžybose. 1993 m. išvedant Rusijos kariuomenę jau vasaros metu aeroklubo nariai kasdien buvo Aleksoto aerodrome palaipsniui perimdami ir saugodami atsilaisvinusias patalpas, o nuo rugsėjo 1 d. pilnai įsikūrėme Rusijos kariuomenės atlaisvintame istoriniame Aleksoto aerodrome. Jam 1994 m. suteiktas transatlantinių lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vardas Tais pačiais metais atgaivinome akrobatinio skraidymo varžybos, tarp jų ir varžybas Dariaus ir Girėno prizui laimėti. Pastarosios paskutinį kartą vyko 2009 metais. Jas laimėjo ir unikalus Dariaus ir Girėno pereinamasis prizas įteiktas vilniečiui Eltonui Meleckiui.

Nepavyko išsaugoti ilgalaikės aeroklubo būstinės Kaune, S. Daukanto g. 15. Nepavyko išsaugoti ir istorinio angaro Stepono Dariaus ir Stasio Girėno aerodrome, pastatyto 1915 m., susijusio su visos Lietuvos aviacijos kūrimu: karo aviacijos, civilinės sportinės ir susisiekimo aviacijos sukūrimu ir suklestėjimu.

Nuo aviacijos nepabėgote iki šiol. Jūsų dėka saugomas ir įamžinamas žuvusiųjų lakūnų atminimas. Plačiau papasakokite apie tai.

Kauno aeroklubo žuvusiems įžymiems lakūnams Romualdui Pivnickui ir jo mokiniui Steponui Artiškevičiui atminti buvo įsteigti aukštojo pilotažo varžybų nugalėtojų prizai. Daugkartinis šių prizų laimėtojas Algimantas Jurgelevičius pagal savo taisykles nusprendė, kad tie prizai priklauso jam amžinai, tad šių lakūnų atminimui Pociūnuose prie angaro sugalvojau pasodinti du ąžuoliukus. Besodinant kilo mintis įamžinti ir kitus Kauno aeroklubo žuvusius lakūnus. Taip 1989 m. spalio 29 d. pasodinau pirmuosius 5 ąžuoliukus – Jonui Bagdonui, Alfonsui Joniui, Vytautui Mikučiui, Steponui Artiškevičiui, Romualdui Pivnickui ir liepaitę – Laimutei Lelešiūtei. Dabar ąžuoliukų jau trylika. Minint Kauno aeroklubo 40-metį kiekvienas minėjimo dalyvis į formuojamą iš akmenų piramidę įdėjo po akmenį, tuo simbolizuodamas, kad į aeroklubą įnešė dalelę savo gyvenimo, darbo, sumanymų, laisvalaikio.

Esate ir aviacijos istorikas. Ką pavyko nuveikti šioje srityje? Kokie ateities planai?

Aviacijos istorijos srityje veikla plati, priklauso ir nuo to, kiek nuosekliai ją tyrinėsime. Prieš daugelį metų mano tėtis papasakojo apie mūsų žemietį iš Prižginių kaimo Meškuičių valsčiaus Šiaulių apskrityje kilusį karo lakūną Joną Nastarą. Besidomint jo istorija, aviacijos istoriko Jono Balčiūno dėka pavyko sužinoti žymiai daugiau apie Lietuvos karo aviaciją, o kai kažkiek žinai, norisi dar daugiau. Pirmasis bandymas rašyti aviacinės istorijos tema buvo brošiūra „Kauno aviacijos techninis sporto klubas“ 1987 metais (klubo įkūrimo 15 metų proga), vėliau straipsniai Lietuvos aviacijos muziejaus metraščiuose „Plieno sparnai“. Aviacijos istorikų nebuvo išsiaiškinta, kiek asmenų buvo apdovanoti garbės ženklu „Plieno sparnai“. Kelių metų tyrimų rezultatas – knyga „Ženklas ant munduro“, kurioje, remiantis archyvų duomenimis, surinkta informacija apie visus apdovanotuosius šiuo garbės ženklu. Paruošus knygą „Kariniai aerodromai Lietuvoje“ pamačiau, kad dar daug informacijos trūksta, tai liko papildymui. Tikiuosi baigti paruošti straipsnį apie Pociūnų aerodromą, kuriam šiais metais sukako 80 metų.

Šiemet Kauno aeroklubui 50-ešimt. Ta proga ką norėtumėte palinkėti?

Visi Lietuvos aeroklubai gyvena sudėtingame laikotarpyje, ypač akrobatinio skraidymo klubai. 50-čio proga, būdamas Kauno aeroklubo garbės narys, noriu palinkėti to paties, ką sakiau ateidamas į aeroklubo viršininko pareigas 1991 metais – neišsisklaidykime, neišsibarstykime dar nors dešimt metų!