Kauno aeroklubui vadovaujate nuo 1995-ųjų, taigi, daugiau kaip ketvirtį amžiaus. Koks klubas buvo, jums pradėjus dirbti?

Kokius pagrindinius tikslus išsikėlėte prieš tapdamas Kauno aeroklubo vadovu ir ar pavyko juos įgyvendinti? Jei ne, tai kodėl?

Pagrindinis tikslas buvo įsiveržti į tarptautinius vandenis su pilna trijų lakūnų komanda (komandą sudarydavo tik vyrai), nes tuomet Europos ir pasaulio čempionatuose dalyvaudavo vienintelis Jurgis Kairys. Pirmas bandymas nepavyko – 1994 m. Vengrijoje vykusiame pasaulio čempionate dalyvavo tik Jurgis Kairys ir Algimantas Jurgelevičius, o Onutė Motiejūnaitė varžėsi moterų įskaitoje.

Rankų nenuleidome ir kartu su Aloyzu Cibarausku toliau siekėme užsibrėžto tikslo. Deja, ir vėl ... 1995 m. Pasaulio Advanced (standartinės kategorijos) čempionatas vyko Pietų Afrikoje. Trūko ir finansinių galimybių, ir logistinės patirties, kad į varžybas nugabentume lėktuvą, nuvyktų komanda, kurios pasiruošimui taip pat trūko lėšų. Tačiau tais metais pavyko išsiųsti Algimantą Jurgelevičių į Čekijoje vykusį Europos Unlimited (aukščiausios kategorijos) čempionatą. Jurgis Kairys jame nedalyvavo, o paruošti pilną komandą nebuvo jokių šansų. 

Atsigavome tik po metų ir jau 1999-taisiais Pasaulio Advanced (standartinė klasė) čempionate Čekijoje pirmą kartą Lietuvos garbę gynė pilna komanda (Antanas Marčiukaitis, Petras Jurgionis, Liutauras Džiužas) ir iškovojo aukštą 4 vietą. Taip buvo pasiektas pirmas tikslas.

2003 m. Lietuvos Unlimited komanda (A. Marčiukaitis, D. Išganaitis ir P. Jurgionis) jau išvyko į pasaulio čempionatą JAV ir ten buvo ketvirti! Lietuvai vėl buvo suteikta teisė organizuoti Europos aukščiausio lygio čempionatą, kuris 2004 m. vyko Kauno istoriniame S. Dariaus ir S. Girėno aerodrome. Lietuvos garbę gynę V. Lapėnas, A. Marčiukaitis P. Jurgionis užėmė 4-tą vietą ir įsitvirtino tarp 5 stipriausių komandų  pasaulyje.

Mūsų garbingas S. Dariaus ir S. Girėno prizas buvo įtrauktas į svarbiausių pasaulio akrobatinio skraidymo trofėjų sąrašą šalia Aresti ir kitų prestižinių taurių. Jis iki šiol yra įteikiamas šalies komandai, nugalėjusiai Europos Unlimited kategorijos čempionate. 

Prie visų šių pasiekimų labai daug prisidėjo Kauno aeroklubas ir jo nariai. Dar galiu paminėti 2007 m. Lietuvoje įvykusią FAI akrobatinio skraidymo sporto visų šalių atstovų ataskaitinę-rinkiminę konferenciją, kurioje dalyvavo FAI prezidentas Pierre Portman ir FAI generalinis sekretorius Max Bishop. Gaila, bet šiandien Unlimited komandos neturime, negaunant jokios valstybės paramos tokią komandą išlaikyti buvo per sunku. 

Kokia klubo vadovo kasdienybė? Kas džiugina ir su kokiais sunkumais susiduriate? 

Kiekvieno aeroklubo vadovo kasdienis rūpestis – iš kur gauti lėšų organizacijos, sporto bazės, inventoriaus priežiūrai ir išlaikymui, o tuomet jau atsiranda rūpestis, kaip sudaryti bent kiek palankesnes sąlygas klubo nariams skraidyti, mokytis ir treniruotis, siekiant sportinio meistriškumo. 

Džiugina tai, kad per trisdešimt metų aviacijos sporto entuziastų ir specialistų dėka pavyko išsaugoti aviacijos sporto bazes ir inventorių, tačiau sporto klubų veiklos teisinio reguliavimo pokyčiai per tuos dešimtmečius juos taip suvaržė ir apmokestino, kad beveik neliko galimybių vidutines pajamas gaunantiems lietuvaičiams užsiimti aviacijos sportu. Todėl turim labai mažai jaunimo, nėra atrankos, sudarant aukšto sportinio meistriškumo komandas ir į varžybas važiuoja tik tie, kas turi pinigų arba susiranda rėmėjų.

Visų pirma, tai labai priklausys nuo to, ar pavyks išspręsti teisines problemas, kurios iškyla valstybei perdavus aeroklubų turtą savivaldybėms. Ar pavyks teisininkams suderinti sporto klubų veiklos vertinimą taip, kad jie galėtų patys padėti žmonėms, užsiimantiems aviacijos sportu, o ne perkeltų vis didėjančią finansinę naštą ant sportininkų pečių? 

Kiek narių vienija Kauno aeroklubas, kas sudaro branduolį, kiek ir kokių turite lėktuvų? 

Dabar kiekvienas jaunuolis gali tapti lakūnu, tik reikia noro, sveikatos ir pinigų. Ar sulaukiate norinčių užsiimti akrobatiniu lėktuvų sportu ir ko reikia siekiant įgyvendinti šią svajonę?

Tikrai taip, norinčių sulaukiame. Tačiau norint tapti lakūnu noro ir geros sveikatos nepakanka, reikia ir pinigų arba rėmėjų, kurie tuos pinigus skirtų. Norinčių išmokti skraidyti tikrai sulaukiame, tačiau pradėjus mokytis, labai daug atkrenta. Priežastys įvairios: išvyksta į užsienį, pasikeičia finansinė padėtis, sukuria šeimą, pradeda statytis namą ir panašiai. Tuomet skraidymai nutrūksta, ar atsiranda ilgos pertraukos. Atitolsta ir piloto licencijos gavimas, o akrobatiniu skraidymu galima užsiimti tik jau turintiems licenciją. Ypač sunku jaunimui, kuris neturi pinigų pastoviai treniruotis ir tobulėti. Dažnas, kad ir gabus, tačiau taip ir lieka pradinėje meistriškumo stadijoje. Aeroklubas galėtų jiems padėti, tačiau ir jis turi turėti galimybes generuoti tokius resursus. Deja, valstybės institucijos, formuojančios sporto politiką, tokių galimybių aviacijos sporto klubams nekuria ir su mumis nesitaria, todėl visa finansinė našta pakimba ant sportininkų pečių. 

Esate vienas iš garsiosios akrobatinių skrydžių grupės ANBO, džiuginančios žmones įspūdingais skrydžiais, pilotų. Visiems jau per 60-dešimt. Gal ruošiate sau pamainą?

Pafantazuokime... Koks bus Kauno aeroklubas po dešimties, dvidešimties  metų?

Kaunas išliks patrauklus dėl savo istorinio S. Dariaus ir S. Girėno aerodromo, dėl paties miesto dydžio ir galimybių. Šis aerodromas traukia visas pilotų mokyklas, privačius Lietuvos ir užsienio pilotus. Jis netrukus pradės traukti ir verslo klasės lėktuvus, tuomet daugės tokių verslo skrydžių. Manau, kad su akrobatiniais skrydžiais mes vėl grįšime į Pociūnų aerodromą, tačiau Kauno aeroklubo ateitis dabar yra Prienų savivaldybės rankose. Jei bus priimti blogi sprendimai, klubui bus sunku išsilaikyti ir akrobatinio skraidymo sportas pasibaigs su paskutiniais tokią kvalifikaciją turinčiais lakūnais. Šiandien, deja, tokia rizika egzistuoja, nes šio sporto vystyme į mūsų patirtį neatsižvelgia sprendimus priimantys politikai. Tikiuosi, sveikas protas nugalės ir pasitikėjimas vieni kitais sugrįš. Jei politikai su aviacijos sporto specialistais stengsis vienas kitam padėti, o ne trukdyti, tuomet bus surasti sprendimai, kurie padės sporto klubams patiems generuoti lėšas ir sudaryti žmonėms galimybes užsiimti aviacijos sportu ir taip tobulėti.  

Kada ir kaip planuojate paminėti Kauno aeroklubo 50-metį?Ko palinkėtumėte sau, savo bendražygiams, visiems aviatoriams?