—Alvydai, papasakok apie svarbiausius šių metų klubo sporto įvykius – varžybas aerodrome ir išvykose: ką veikėte sezono metu, kokie jūsų klubo pasiekimai ir patirtys?

—Kiekvienas skrydžių laikotarpis yra kitoks, nešantis naujo, papildantis aeroklubo istoriją. Šie metai pusiau jubiliejiniai — užbaigėme 45-ąjį Marijampolės aeroklubo sezoną.

Dar prieš Pasaulio čempionatą Sasnavos aerodrome įvyko atviras Lietuvos čempionatas, tarsi finalinis pasirengimas. Tarp dalyvavusių Latvijos ir JAV sportininkų, aeroklubo rinktinė užtikrintai pateisino save nugalėdami savo varžovus.

Tikriausia dėl pandemijos ar politinių priežasčių čempionate dalyvavo ne visos šalys, bet stipriausieji planetos parašiutininkai susirinko visi. Mūsų komanda liko 11-oje pozicijoje. Geriausia pasirodė jaunimo (iki 24 metų amžiaus) įskaitoje Romas Šmigelskis, užėmęs 9-ąją vietą.

Jau tradiciškai sezono sportinę veiklą užbaigėme parašiutininkų varžybomis tiksliam žymeklio numetimui. Tai daugelio sportininkų laukiamas renginys, kadangi jame gali dalyvauti ir žemesnės kategorijos sportininkai. Ir varžybų taisyklės, ir varžybų eiga sukelia daug azarto bei gerų emocijų.

Be parašiutininkų, aeroklube aktyvią veiklą vysto aviamodeliuotojai ir jaunieji sklandytojai, vadovaujami Mindaugo Karčiausko, dažnai iš nacionalinių varžybų parveždami medalius. Šią vasarą aerodrome atliktas išskirtinis jaunųjų sklandytojų pasirodymas: 3 sklandytuvų grupinis skrydis praskrendant po 53,6 m pločio ir 7,8 m aukščio arką. Taip buvo užfiksuotas nacionalinis rekordas, kurį patvirtino Lietuvos rekordų akademija. Sklandytuvus „LAK-16“ pilotavo trylikamečiai marijampolietis Mantas Černiauskas, kaunietis Jonas Burčikas ir Nelija Prapuolenaitytė iš Zarasų eskadrilės.

—Kiek Marijampolės klube yra narių, kaip atsinaujinate? Kas gali tapti klubo nariu? 

—Paminėk apie infrastruktūrą, jos vystymą, ką nuveikėte šiemet, o kokie darbai laukia kitąmet? Kokiomis lėšomis realizuojate plėtros projektus?

—Sasnavos aerodromas randasi pakankamai geroje geografinėje padėtyje: tarp Kauno ir Marijampolės miestų, netoli kaimyninės Lenkijos sienos. Aerodromas užima 85  ha žemės plotą, yra patogus tuo, kad kilimo-tūpimo takai turi visas keturias kryptis.

Kasmet aeroklubas savo lėšomis ar vykdydamas Europos remiamus projektus bei Marijampolės savivaldybės pagalba plėtoja aerodromo infrastruktūrą, kad atitiktų šio laikotarpio reikalavimus ir taptume patraukliais.

—Koks šiuo metu yra klubo lėktuvų parkas, kokiais lėktuvais keliat į padangę parašiutininkus?  Kaip vyksta jų priežiūra? 

—Aeroklubas parašiutininkų šuoliams naudoja vieną lėktuvą „An-2“. Dar planuojama antrą tokį pat orlaivį paruošti ir paleisti skrydžiams. Džiaugiamės, kad mūsų tarpe turime kvalifikuotą techniką ir studentą, siekiantį gauti techninio aptarnavimo licenciją. Šių specialistų dėka lėktuvai yra gerai prižiūrimi. Be to, aviacinės technikos klausimais bendradarbiaujame su Klaipėdos aerouosto, Kauno aeroklubo specialistais.

—Kiek lakūnų dirba klube dirba, ar jie vietiniai? Kokia tų lakūnų patirtis ir ką galėtum pasakyti apie specifinį darbą — „mėtyti“ padangėje parašiutininkus?

—Paminėk geriausius, labiausiai patyrusius klubo sportininkus.

—Mūsų klubas pasirinko tikslaus nusileidimo discipliną varžybose. Šia parašiutų sporto rūšimi treniruojasi 22 aeroklubo sportininkai. Iš jų dalis sudaro rinktinę, kuri atstovauja šalį Europos, Pasaulio čempionatuose, kiti — artimi kandidatai rinktinės komandai, treti — sekdami pripažintų sportininkų meistriškumo pėdomis siekia tapti lygiaverčiais. Kaip ir kitoms parašiutų sporto disciplinoms, taip ir šiai reikalinga parašiutinė įranga. Dauguma ją įsigyja savo lėšomis, pradedantiesiems tikslaus nusileidimo sportininkams įrangą skiria klubas. Norisi paminėti šių metų rinktinės sudėtį, kuri atstovavo mūsų šaliai Pasaulio čempionate, tai — Edgaras Danilaitis, atlikęs 3360 šuolių, Gediminas Jankauskas – 2965 šuoliai, Deividas Raguckas — 3530 šuolių, Juozas Kriščiūnas – 1760 šuolių ir Romas Šmigelskis — 825 šuoliai.

—Pats esi instruktorius ir treneris. Kiek be tavęs dirba žmonių klube?

Taip pat stengiuosi perduoti savo sporto žinias jaunimui ir ne tik, atlikdamas trenerio darbą. Nors jau išauginome aukšto meistriškumo sportininkus, kurie mane puikiai vaduoja treniravimo srityje. 

Įprastai skrydžių, šuolių dieną pluša daug specialistų, darbuotojų: instruktoriai-parašiutininkai, šuolių vadovas, aviatechnikas, pilotai, skrydžių koordinatorius, raštininkas fiksuoja šuolius, skrydžius. Dalis jų dirba pagal darbo sutartis, bet, deja, dauguma — savanoriškais pagrindais. 

—Lietuvoje veiklą vykdo 5 parašiutininkų klubai (be jūsų, Marijampolės klubo, dar yra Klaipėdos, Kauno, Mažeikių ir Šiaulių). Kuo jie skiriasi, kokie jūsų klubo išskirtiniai bruožai? Minėjai, kad esate vienintelis stipriai sportuojantis klubas.

—Vadovo darbo diena nenormuota... Kam daugiausiai tenka skirti laiko vadovaujant klubui?

—Dirbant aeroklube sau daug laiko nebeturiu. Užjaučiu ir savo šeimą... Darbo laukas didžiulis (aerodromas, aeroklubo veikla), o etatinių darbuotojų nedaug. Tad kiekvieną dieną ir įvairiai: nuo kastuvo iki kostiumo ir dokumentų krūvos. Bet gerame kolektyve dirbti nėra sunku. Ir ilgametė patirtis bei noras Suvalkijoje turėti aviacijos židinį viską atperka.

—Papasakok ir tai, ko nepaklausiau.

—Turiu svajonę: kad įvyktų stebuklas ir Vyriausybė suprastų, jog sportininkai, atstovaujantys Lietuvai kitose šalyse, daro didelę sklaidą apie mūsų mažą šalį. O supratę, sudėstytų teisinę finansavimo tvarką ne tik olimpinio, bet ir neolimpinio aukšto meistriškumo sporto rėmimui.