Focke kurta „Fa 269“ koncepcija iš pažiūros buvo paprastas monoplanas su neįprastai aukšta važiuokle. Tačiau pažvelgę atidžiau pastebėtumėte šį tą įdomaus. Focke sugalvojo netradicinį būdą keliamajai jėgai padidinti - lėktuvas turėjo porą stumiančių propelerių, kurie orlaiviui kylant galėjo būti nukreipti žemyn. Nors idėja gimė dar 1941 metais, prireikė ne vienerių metų, kol buvo suprojektuotos pagrindinės konstrukcijos. „Focke-Achgelis“ kompanija sukūrė ne vieną maketą, skirtą bandymams vėjo tunelyje. Inžinieriai spėjo sukurti ir neįprastam mechanizmui reikalingus transmisijos mazgus, tačiau Sąjungininkų bombardavimai 1944 metais sunaikino didžiąją dalį Focke darbo.

Kurį laiką Focke idėja ir „Fa 269“ koncepcija buvo primiršti. Pasaulis ėmė gydytis karo žaizdas, o pralaimėjusi Vokietija neteko nemažos dalies savo pramoninių pajėgumų. Tačiau Šaltasis karas ir su juo atėjusi naujo globalaus konflikto nuojauta ragino ir toliau vystyti naujos kartos ginkluotę, įskaitant ir trumpus takus naudojančius lėktuvus. Taip šeštojo dešimtmečio pradžioje „Fa 269“ idėja vėl buvo prisiminta.

„Dornier Do 29“ sukūrimas

Šįkart susitarimas kurti naują STOL galimybėmis (angl. short takeoff and landing - trumpas kilimas ir tūpimas) pasižymintį orlaivį buvo pasirašytas su „Dornier Flugzeugwerke“. Programos tikslas buvo išsiaiškinti, ar pakreipiamų stumiančių propelerių konstrukcija gali būti pakankamai efektyvi. Buvo manoma, kad tokio tipo karinės paskirties orlaivis būtų nepaprastai naudingas. Mažesniais aerodromais galėtų naudotis ir didesni lėktuvai. Tokio tipo orlaiviai taip pat labai praverstų ir lėktuvnešių pajėgose. Nors tuo metu buvo galvojama tik apie mažesnius lėktuvus, akivaizdu, kad panašią konstrukciją būtų galima praitaikyti ir didesniuose bombonešiuose bei transportiniuose lėktuvuose.

Naujasis lėktuvas, gavęs „Do 29“ vardą, buvo kuriamas transportinio „Do 27“ pagrindu. Pastarasis lėktuvas, kuris buvo vienmotoris aukštasparnis monoplanas, buvo pirmasis masinės gamybos orlaivis pokarinėje Vokietijoje. „Do 27“ ir taip buvo giriamas dėl galimybių naudoti trumpus aerodromų takus, todėl kartelė naujajam „Do 29“ buvo iškelta pakankamai aukštai.

„Do 29“ turėjo ilgesnius ir tvirtesnius sparnus. Po jais buvo sumontuota pora „Lycoming GO-480-B1A6“ stūmoklinių variklių, išvystančių po 270 ag (200 kW). Jie suko stumiančius trimenčius propelerius, kurie, kaip ir galite įsivaizduoti, buvo sumontuoti specialios pavarų dėžės gale. Visas šis mechanizmas 90 laipsnių kampu galėjo būti pakreiptas žemyn, kad lėktuvas galėtų kilti beveik vertikaliai. Varikliai buvo sujungti mechaniškai, kad ir vieno iš variklių gedimo atveju propeleriai išlaikytų vienodą sukimosi greitį.

„Dornier Do 29“ bandymai

Pirmasis prototipas pakilo 1958-ųjų gruodžio 12 dieną. Iš pradžių nedrąsiai, kaip įprastas lėktuvas, tačiau su kiekvienu nauju skrydžiu pakreipiamų propelerių galimybės buvo vis labiau išnaudojamos. Tiesa, buvo pagaminti du prototipai, tačiau nei vienas taip ir neišbandė maksimalaus 90 laipsnių pakreipimo. Prie to net nebuvo priartėta - maksimalus išbandytas pakreipimo kampas buvo 60 laipsnių.

Nepaisant to, kad visos lėktuvo galimybės nebuvo išbandytos, „Dornier Do 29“ bandymuose pasirodė neblogai. Lėktuvas iš tiesų kilo po trumpo įsibėgėjimo, nereikalavo ilgo tako tūpimui, buvo labai stabilus ir lengvai valdomas. „Do 29“ smukos greitis siekė vos 24 km/val. - puikus rodiklis STOL konfigūracijos orlaiviui.

„Dornier“ kompanija buvo patenkinta bandymų rezultatais. Iš tikrųjų, „Do 29“ neturėjo būti geras lėktuvas - šis prototipas tiesiog turėjo įrodyti patį principą ir jam tai padaryti pavyko. Tai kodėl pasibaigus programai „Do 29“ iškeliavo į muziejų ir nieko panašaus kompanija nepagamino?

Kodėl „Dornier Do 29“ nepasiekė serijinės gamybos?

„Dornier Do 29“ skraidė puikiai, buvo stabilus ir iš esmės atitiko jam keliamus reikalavimus. Būtų logiška, kad lėktuvas vienokia ar kitokia forma būtų pasiekęs serijinę gamybą, tiesa?

Galų gale, „Do 29“ atliko savo užduotį. Jis įrodė, kad tokios konfigūracijos lėktuvas gali būti pagamintas ir pasižymėti neblogomis dinaminėmis savybėmis. Programos metu surinktos žinios greičiausiai buvo panaudotos kuriant kitus lėktuvus - juk „Do 29“ nebuvo slaptas projektas. Galima neabejoti, kad „Do 29“ programa bent jau netiesiogiai prisidėjo ir prie šiuolaikinių pakreipiamų sraigtų orlaivių vystymo. Todėl „Do 29“ tikrai nebuvo pagamintas veltui, nors šiandien prototipai ilsisi muziejuje.