Lukas ir jo sesuo Ieva yra jauniausios skraidančios Liekių kartos atstovai. Jie puikiai žino savo šeimos aviacinę istoriją, nes patys užaugo aerodromuose, šalia lėktuvų. 

Lukas Liekis sako, kad jis su seseria stengiasi aviacijos pažinimo galimybę suteikti kiek įmanoma daugiau žmonių, nes aviacija įkvepia.

Dalių Liekį aviacijos entuziastai iki šiol prisimena labai šiltai, ne vienas yra dalyvavęs šio piloto rengtuose oro žygiuose, varžybose. 2007 metais jis su bendraminčiais be sustojimų per beveik 6 valandas apskrido Lietuvos teritoriją kaip galima arčiau sienos – tai buvo pirmas toks skrydis Lietuvos istorijoje. 2008 metais Dalius suorganizavo ultralengvųjų lėktuvų skrydį Baltijos keliu, vėliau – kelionę į Gibraltarą, o 2009-aisiais buvo apskrista Baltijos jūra. Šiuose nuotykiuose dalyvavo ir Daliaus sūnus Lukas, anksti susidomėjęs aviacija.

Ievai noras skraidyti kilo pačiai ir, visai netikėtai gavusi mamos pritarimą, jau kitą dieną buvo aerodrome. Klubas suteikė galimybę reguliariai skraidyti, ir nors mergina labai užsiėmusi (šiuo metu Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja operinį dainavimą) dienotvarkėje visuomet rasdavo laiko tiek pamokoms, tiek skraidymams jau įgijus licenciją. Dabar ji yra nemažą patirtį sukaupusi pilotė – savo sąskaitoje turi 280 skrydžio valandų. Ieva yra labai aktyvi ir asociacijos „Pilotai.lt“ veikloje.

Ieva: Kiek nuotraukos ir vaizdo įrašai primena, – aviacija mane lydėjo nuo vaikystės. Visgi ryškiausiai prisimenu akimirkas, kai tėvelis pasiimdavo kartu į skrydį virš Kauno ar apylinkių. Negalėdavau atsigrožėti vaizdais ir tuo pojūčiu, kuris pasitinka lėktuvo ratams atplyšus nuo žemės. Gaila, kad dabar skraidant tie pojūčiai nebe tokie aštrūs, taip smarkiai nebejunti perkrovų esant blaškai, atliekant viražus ir pan. Todėl labai smagu būna stebėti keleivių reakcijas.

Kai pati panorau pabandyti, buvau labai jauna. Matydama, kaip skraido brolis, netikėjau, kad kada nors skraidysiu taip, kaip jis. Lukas puikus pilotas, įspūdingai valdantis lėktuvą. Galvojau – nepavyks, tai nepavyks... Bet pabandyti labai norėjosi. Pabandžiau. Ir sustoti nebenorėjau, negaliu ir neketinu.

Lukas organizuoja aviacinius renginius ir visada prisideda prie kitų organizuojamų švenčių, kuriose žmonės gali akis į akį susipažinti su aviacija.

Aviacinį geną nešioja visa Liekių šeima – senelio brolis Romas, Daliaus brolis Žilvinas. 
Lukas prisimena su seneliu praleistą laiką aerodrome, kuomet kūrėsi skraidyklių klubas, pramogas aerorogėmis ant Kauno marių ledo ir gyvenimiškas pamokas.

Kiek jūsų atmintyje yra senelio?

Lukas: Prisimenu laiką, praleistą tarp orlaivių, ir jo suteiktas pamokas. Jų nepamiršiu visą gyvenimą. Pavyzdžiui, kartą per šventes senelis man ir broliui, dar vaikams,  paruošė po voką su pinigais. Vienas buvo storas, o kitas plonesnis. Man leido rinktis pirmam ir aš išsirinkau storesnį, kuriame, kaip pasirodo, buvo mažesnė pinigų suma. Tai buvo senelio sugalvota pamoka, kad negalima būti godžiam ir priimti neapgalvotų sprendimų.

Ieva: Labai norėčiau, kad atmintyje senelio būtų daugiau. Man buvo vos treji, kai jis mirė, todėl daugiausia jį prisimenu iš nuotraukų. Tai žmogus, kuris atrado savo pašaukimą ir visą save tam atidavė. Labai juo didžiuojuosi. 

Koks buvo jūsų tėtis Dalius?

Lukas: Mano tėtis buvo autoritetas. Ir šiandien man sunku suvokti, kaip žmogus gali tiek daug savęs atiduoti visų labui. Tėtis buvo be galo entuziastingas, charizmatiškas, mokėjo aplink save suburti žmones. Atrodė, kad jis traukia kaip magnetas. Mirtis sustabdė jo, dar jauno žmogaus, ambicingus planus, kurių buvo daug.

Ieva: Tėtis – mano vienas didžiausių autoritetų. Visų atmintyje jis liko šviesuliu. Tai buvo labai pozityvus, nuoširdus ir geras žmogus. Jis visada palaikė mano pasirinkimus, labai skatino eiti muzikiniu keliu, kuriuo einu iki šiol. Aviacija rimtai susidomėjau 2012 m., kai tėvelio šalia jau nebuvo. Bet tikrai manau, kad jis džiaugtųsi šiuo mano pasirinkimu.  

Kokie yra Jūsų klubo tikslai?

Lukas: Ruošiame orlaivių pilotus, leidžiame iš paukščio skrydžio pamatyti Kauną ir kaip jis keičiasi. Stengiamės populiarinti aviaciją – ruošiame jau tradiciniais tapusius renginius „Savaitgalis su aviacija“, kurie yra išskirtiniai tuo, kad tarp žmonių ir lėktuvų nėra jokių barjerų. Šie renginiai susidomėjusiems yra visiškai nemokami. Mes norime, kad žmonės ateitų į aerodromą, sužinotų apie jo funkcijas, apie čia veikiantį kordinių modelių klubą ir iš čia kylančius oro balionus, ultralengvuosius orlaivius. Norime, kad viskas būtų atvira, kad aerodromas būtų vėl artimas Kaunui ir kauniečiams.

Lukai, iš kabineto nuvykęs į aerodromą ten ilsitės ar dirbate?

Ilsiuosi. Darbas yra darbas, o malonumas – malonumas. Uždirbti iš mažosios aviacijos Lietuvoje yra sudėtinga dėl klimato sąlygų – sezonas trunka vos tris keturis mėnesius. Aš pats daug laiko praleidžiu prižiūrėdamas orlaivius, organizuodamas mokymus. Savo laiką galėčiau daug efektyviau ir pelningiau išnaudoti kitose srityse, tačiau norisi populiarinti aviaciją ir paaiškinti žmonėms, kad nereikia daug pinigų, norint prie jos prisiliesti. Reikia tik noro.

Šiuo metu rimtai svarstau savo ateities planus. Esu paskutiniame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro kurse. Studijos ne pačios lengviausios, kiekvieną dieną reikia įdėti daug pastangų. Man pavyko pereiti perklausas į operos „Faustas“ ansamblį. Tai labai džiugina. Artimu metu laukia ir kitos operos: G. Verdžio „Trubadūras“ ir  V. A. Mocarto „Visos jos tokios“. Šias operas režisuoja Dalia Ibelhauptaitė. Tai tikrai neįkainojama sceninė patirtis su geriausias pasaulio atlikėjais.   

Aviacijai atiduodu visą vasaros laiką. Norėčiau, kad aviacijos ir skraidymų būtų dar daugiau. Kaip ir muzikinių projektų, žinoma. Tikiuosi, kad taip ir bus ir kad viską pavyks suderinti.

Kaip manote, kai turėsite vaikų, jie taip pat skraidys?

Lukas: Manau, kad taip, nors niekada negali būti visiškai įsitikinęs. Nesvarbu, kiek lenksi medį, jis vis tiek augs taip, kaip pats nori. Juk ir mano brolis Mantas nėra pilotas, nors galimybių tam buvo. Kiekvienam savas pašaukimas. Tačiau tikrai žinau, kad mano vaikai turės galimybę susipažinti su aviacija, nes ji yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Aš norėčiau, kad mano vaikai skraidytų.

Aviacija suteikia tokį džiaugsmą, kad juo norisi dalytis. Tikriausiai dėl to mūsų šalyje yra tiek daug skraidančių šeimų. Gilios aviacijos tradicijos šeimoje neišvengiamai įkvepia ir drąsina žiūrėti į dangų. Lukas didžiuojasi savo tėčio ir senelio pasiekimais. Jo planuose – senelio kurtos skraidyklės „Mėnulis“, kuri dabar priklauso jam, restauravimas. Tai – dar vienas pavyzdys, kad šis ryšys ir entuziazmas yra nepavaldūs laikui ir besikeičiančioms kartos. 

Šį ir kitus straipsnius galite rasti AVIACIJOS PASAULIS 2018 m. nr. 2 (275)