Luxor (HELX) – Djibuti (HDAM). 11 val. 46 min. 2004,9 km

Sausio 31-osios ankstyvas rytas. Kaip ir tikėjausi, oro temperatūra tesiekia +20 laipsnių. Atsibučiuojame su svetingais Achmedu ir Saidu ir kylame iš Luksoro, aukštėdami pietryčių kryptimi link Raudonosios jūros. Sėkmingai pasiekę 100-ąjį skrydžio lygį šiame aukštyje pasitinkame nuostabų saulėtekį. 
Mūsų maršrutas šį kartą pasirinktas taip, kad didesniąją laiko dalį skristume virš neutralių vandenų, neliečiant nei Sudano, nei Saudo Arabijos teritorijų. Pagrindinė to priežastis – mano antrosios pilotės pilietybė. Tad artimiausia valstybė iki Džibučio, kurioje projekto vadybininkei būtų saugu nusileisti – nuo Etiopijos atsiskyrusi Eritrėja, kurios teritorija plyti tarp Sudano ir Džibučio. Bėda ta, kad pagal mūsų informaciją ten beveik neįmanoma gauti net paprasto automobilinio benzino... 
Po pusantros valandos dingsta ryšys su Egipto dispečeriais, mūsų atsakiklio signalo indikacinė lemputė nustoja mirksėjusi, tad liekame oro erdvėje vieni du vienmotoriame orlaivy. Raudonąją jūrą pasiekiame švintant, skrisdami išilgai aštrių kalnų grandinės, išsitęsusios tarp Egipto ir Sudano. Šioje Afrikos dalyje pučia nuolatiniai pietų krypties vėjai. Deja, neaplenkia jie ir mūsų orlaivio. Matydamas, kad vėjo greitis šiame skrydžio lygyje siekia beveik 50 km per valandą, nusprendžiu geriau nusileisti iki 500 m aukščio virš jūros ir, pasirodo, neapsirinku – vėjo greitis sumažėja iki 15–20 km. Tai mums labai aktualu, nes aukštėdami į pradinį skrydžio lygį sudeginome nemažą dalį savo kuro atsargų. 
Jau virš jūros tenka nuolat landžioti į keleivių kabiną pilti rezervines kuro atsargas iš 915 litrų talpos, o po to – ir iš plastikinių talpų. Tą darau naudodamas paprastą vairuotojo metodą – permatomą lanksčią žarnelę... Kol aš šitaip žaidžiu su degalais, Liza Ginzburg tvarkingai valdo orlaivį.
Maždaug pusiaukelėje liekame su degalais tik pagrindiniuose orlaivio bakuose ir prasideda įtempta likučio skaičiavimo procedūra. Mūsų GPS imtuvai labai tiksliai rodo atstumą ir skrydžio laiką pagal dabartinį vėjo greitį. Artėja antroji dienos pusė, būtų gerai, kad vėjo greitis sumažėtų, bet, deja, ties sausuma virš Eritrėjos teritorijos jis ima dar stiprėti ir mūsų GPS po pusvalandžio skrydžio rodo nekintantį laiko likutį iki Džibučio. Kuro atsargos artėja prie avarinių. Žinoma, netoli – vienas iš Eritrėjos aerodromų, bet taip norisi pasiekti kelionės tikslą. 
Virš Džibučio teritorijos – nuostabu – pradeda veikti radiolokacinis atsakiklis ir mus išgirsta oro uosto dispečeris. Tad po ilgos ir kiek nervingos kelionės iš Egipto mūsų orlaivio ratai paliečia Džibučio taką. Kuro likutis – 110 l arba 40-čiai minučių skrydžio, tai yra net mažiau, nei buvo mano rezervinėse plastikinėse talpose...
Mus pasitinka vietos vadybininkas Okie Naour, simpatiškas liesas juodaodis, dirbantis kartu ir dispečeriu vietos oro uoste, puikiausiai kalbantis angliškai, nors oficiali kalba Džibučio valstybėje yra prancūzų. Mūsų įgula, kad ir labai pavargusi, – puikios nuotaikos, juk smagu justi tvirtą žemę po kojomis (pasirodo, ne tik jūreiviams tai būdinga). Mūsų stovėjimo vieta – aerodromo pakrašty, visai šalia senuko Il-18, su baltarusiškais registraciniais numeriais ir pusiau nuleistomis padangomis, susmegusiomis į asfaltą. Apmaudu, kad pervargęs nenufotografavau šio, matyt, amžinam stovėjimui palikto orlaivio... 
Liza su Okie nuvažiuoja tvarkyti kažkokių formalumų, o aš gaunu trumpą valandėlę lėktuvo apžiūrai. Pamatęs kad aplinkui šiukšlina, ramia sąžine išpilu mūsų „lainerio“ tualeto turinį... 
Pasitvirtina kolegos Džono informacija, kad šioje valstybėje funkcionuoja ne senesni kaip 2006 metų JAV doleriai. O to priežastis gana įdomi. Šios nykštukinės (Afrikos masteliais) valstybės didžiąją dalį biudžeto sudaro amerikiečių ir prancūzų karinių bazių mokestis. Būtent iš šios karinės bazės prancūzų kariškiai retkarčiais atakuoja Somalio piratus. Okie dar sakė, kad į amerikiečių bazę kartą per savaitę atskrenda „Herkuless“ su konteineriu, pilnu naujausių dolerių kupiūrų iš banko kariškių reikmėms... 
Mieste tėra du padorūs viešbučiai – „Kempinski“ ir „Hilton“. Pirmasis dvigubai brangesnis (su nemokamu internetu), tad renkamės antrąjį ir atvykę į jį sužinome, kad kaip tik tądien čia vyko (nepatikėsite!) Somalio prezidento rinkimai. Apie juos aš dar oro uoste sužinojau iš vieno rusakalbio navigatoriaus, kurio įgula vežė rinkimų delegaciją senuku An-24. (Pats Džibutis nepriklausomybę gavo iš Prancūzijos aštuntame praeito šimtmečio dešimtmetyje ir išlaikė gana stabilią santvarką, apsuptas tokių nestabilių valstybių kaip Somalis, Sudanas, Eritrėja. To garantas iš dalies ir minėtos karinės bazės.) 
Suderinę su Okie programą rytdienai, liekame viešbutyje ilsėtis. Kitą dieną mūsų laukia pasiruošimas šuoliui į Keniją. Vasario 1-ąją triūsiu prie orlaivio: reikia užpilti tepalų, perplauti filtrus ir prisipilti kuro. Mūsų bandymai su Okie pagalba atsivežti vietinio automobilinio benzino vietoj labai brangaus aviacinio (3,5 USD už litrą) nueina perniek. Lizos užsispyrimas padeda mums netgi įeiti į oro uosto direktoriaus (prancūzo) kabinetą, bet bandymas įsileisti benzovežį į teritoriją nepavyksta – čia ne Egiptas, kur už pinigus su arabais gali susitarti dėl daug ko... 
Džibučio tarptautiniame oro uoste jau europietiška tvarka, gal prancūzo direktoriaus, gal NATO karinių bazių dėka, tad tenka pirkti trejetą statinių „Total“ aviacinio benzino ir perplanuoti mūsų kelionę iki artimiausio oro uosto Etiopijoje. Dire Dawa yra tik už 263 km, kur mums pažadėta pigaus automobilinio kuro. 
Liza su Okie, mano paprašyti, mieste ieško dviejų stambesnių automobilinių akumuliatorių su dviem porom „krokodilų“: po Luksoro oro uosto plėšikiško mokesčio už „ground power“ nusprendžiau turėti nuosavą papildomą energijos šaltinį. Gavęs du akumuliatorius, sujungiu juos nuosekliai ir per elektros skydelį prijungiu išorinį srovės šaltinį prie orlaivio elektros sistemos, kad nereikėtų naudoti orlaivio akumuliatorių. Prisipilame tik 600 litrų kuro – tiek turi užtekti nedideliam šuoliui.