Vėl į Afriką II dalis

Titulinis
Straipsniai
Bendroji aviacija
Maršrutai
Vėl į Afriką II dalis

Paskelbta: 2011-01-26

An-2 tęsia kelionę iš Vengrijos virš Afrikos, nuo daugiau mažiau civilizuoto Egipto – per paslaptingas ir neprognozuojamas „juodojo žemyno“ šalis.

... mūsų atsakiklio signalo indikacinė lemputė nustoja mirksėjusi, tad liekame oro erdvėje vieni du vienmotoriame orlaivy virš Afrikos ir Raudonosios jūros platybių.

Luxor (HELX) – Djibuti (HDAM). 11 val. 46 min. 2004,9 km

Sausio 31-osios ankstyvas rytas. Kaip ir tikėjausi, oro temperatūra tesiekia +20 laipsnių. Atsibučiuojame su svetingais Achmedu ir Saidu ir kylame iš Luksoro, aukštėdami pietryčių kryptimi link Raudonosios jūros. Sėkmingai pasiekę 100-ąjį skrydžio lygį šiame aukštyje pasitinkame nuostabų saulėtekį.
Mūsų maršrutas šį kartą pasirinktas taip, kad didesniąją laiko dalį skristume virš neutralių vandenų, neliečiant nei Sudano, nei Saudo Arabijos teritorijų. Pagrindinė to priežastis – mano antrosios pilotės pilietybė. Tad artimiausia valstybė iki Džibučio, kurioje projekto vadybininkei būtų saugu nusileisti – nuo Etiopijos atsiskyrusi Eritrėja, kurios teritorija plyti tarp Sudano ir Džibučio. Bėda ta, kad pagal mūsų informaciją ten beveik neįmanoma gauti net paprasto automobilinio benzino...
Po pusantros valandos dingsta ryšys su Egipto dispečeriais, mūsų atsakiklio signalo indikacinė lemputė nustoja mirksėjusi, tad liekame oro erdvėje vieni du vienmotoriame orlaivy. Raudonąją jūrą pasiekiame švintant, skrisdami išilgai aštrių kalnų grandinės, išsitęsusios tarp Egipto ir Sudano. Šioje Afrikos dalyje pučia nuolatiniai pietų krypties vėjai. Deja, neaplenkia jie ir mūsų orlaivio. Matydamas, kad vėjo greitis šiame skrydžio lygyje siekia beveik 50 km per valandą, nusprendžiu geriau nusileisti iki 500 m aukščio virš jūros ir, pasirodo, neapsirinku – vėjo greitis sumažėja iki 15–20 km. Tai mums labai aktualu, nes aukštėdami į pradinį skrydžio lygį sudeginome nemažą dalį savo kuro atsargų.
Jau virš jūros tenka nuolat landžioti į keleivių kabiną pilti rezervines kuro atsargas iš 915 litrų talpos, o po to – ir iš plastikinių talpų. Tą darau naudodamas paprastą vairuotojo metodą – permatomą lanksčią žarnelę... Kol aš šitaip žaidžiu su degalais, Liza Ginzburg tvarkingai valdo orlaivį.
Maždaug pusiaukelėje liekame su degalais tik pagrindiniuose orlaivio bakuose ir prasideda įtempta likučio skaičiavimo procedūra. Mūsų GPS imtuvai labai tiksliai rodo atstumą ir skrydžio laiką pagal dabartinį vėjo greitį. Artėja antroji dienos pusė, būtų gerai, kad vėjo greitis sumažėtų, bet, deja, ties sausuma virš Eritrėjos teritorijos jis ima dar stiprėti ir mūsų GPS po pusvalandžio skrydžio rodo nekintantį laiko likutį iki Džibučio. Kuro atsargos artėja prie avarinių. Žinoma, netoli – vienas iš Eritrėjos aerodromų, bet taip norisi pasiekti kelionės tikslą.
Virš Džibučio teritorijos – nuostabu – pradeda veikti radiolokacinis atsakiklis ir mus išgirsta oro uosto dispečeris. Tad po ilgos ir kiek nervingos kelionės iš Egipto mūsų orlaivio ratai paliečia Džibučio taką. Kuro likutis – 110 l arba 40-čiai minučių skrydžio, tai yra net mažiau, nei buvo mano rezervinėse plastikinėse talpose...
Mus pasitinka vietos vadybininkas Okie Naour, simpatiškas liesas juodaodis, dirbantis kartu ir dispečeriu vietos oro uoste, puikiausiai kalbantis angliškai, nors oficiali kalba Džibučio valstybėje yra prancūzų. Mūsų įgula, kad ir labai pavargusi, – puikios nuotaikos, juk smagu justi tvirtą žemę po kojomis (pasirodo, ne tik jūreiviams tai būdinga). Mūsų stovėjimo vieta – aerodromo pakrašty, visai šalia senuko Il-18, su baltarusiškais registraciniais numeriais ir pusiau nuleistomis padangomis, susmegusiomis į asfaltą. Apmaudu, kad pervargęs nenufotografavau šio, matyt, amžinam stovėjimui palikto orlaivio...
Liza su Okie nuvažiuoja tvarkyti kažkokių formalumų, o aš gaunu trumpą valandėlę lėktuvo apžiūrai. Pamatęs kad aplinkui šiukšlina, ramia sąžine išpilu mūsų „lainerio“ tualeto turinį...
Pasitvirtina kolegos Džono informacija, kad šioje valstybėje funkcionuoja ne senesni kaip 2006 metų JAV doleriai. O to priežastis gana įdomi. Šios nykštukinės (Afrikos masteliais) valstybės didžiąją dalį biudžeto sudaro amerikiečių ir prancūzų karinių bazių mokestis. Būtent iš šios karinės bazės prancūzų kariškiai retkarčiais atakuoja Somalio piratus. Okie dar sakė, kad į amerikiečių bazę kartą per savaitę atskrenda „Herkuless“ su konteineriu, pilnu naujausių dolerių kupiūrų iš banko kariškių reikmėms...
Mieste tėra du padorūs viešbučiai – „Kempinski“ ir „Hilton“. Pirmasis dvigubai brangesnis (su nemokamu internetu), tad renkamės antrąjį ir atvykę į jį sužinome, kad kaip tik tądien čia vyko (nepatikėsite!) Somalio prezidento rinkimai. Apie juos aš dar oro uoste sužinojau iš vieno rusakalbio navigatoriaus, kurio įgula vežė rinkimų delegaciją senuku An-24. (Pats Džibutis nepriklausomybę gavo iš Prancūzijos aštuntame praeito šimtmečio dešimtmetyje ir išlaikė gana stabilią santvarką, apsuptas tokių nestabilių valstybių kaip Somalis, Sudanas, Eritrėja. To garantas iš dalies ir minėtos karinės bazės.)
Suderinę su Okie programą rytdienai, liekame viešbutyje ilsėtis. Kitą dieną mūsų laukia pasiruošimas šuoliui į Keniją. Vasario 1-ąją triūsiu prie orlaivio: reikia užpilti tepalų, perplauti filtrus ir prisipilti kuro. Mūsų bandymai su Okie pagalba atsivežti vietinio automobilinio benzino vietoj labai brangaus aviacinio (3,5 USD už litrą) nueina perniek. Lizos užsispyrimas padeda mums netgi įeiti į oro uosto direktoriaus (prancūzo) kabinetą, bet bandymas įsileisti benzovežį į teritoriją nepavyksta – čia ne Egiptas, kur už pinigus su arabais gali susitarti dėl daug ko...
Džibučio tarptautiniame oro uoste jau europietiška tvarka, gal prancūzo direktoriaus, gal NATO karinių bazių dėka, tad tenka pirkti trejetą statinių „Total“ aviacinio benzino ir perplanuoti mūsų kelionę iki artimiausio oro uosto Etiopijoje. Dire Dawa yra tik už 263 km, kur mums pažadėta pigaus automobilinio kuro.
Liza su Okie, mano paprašyti, mieste ieško dviejų stambesnių automobilinių akumuliatorių su dviem porom „krokodilų“: po Luksoro oro uosto plėšikiško mokesčio už „ground power“ nusprendžiau turėti nuosavą papildomą energijos šaltinį. Gavęs du akumuliatorius, sujungiu juos nuosekliai ir per elektros skydelį prijungiu išorinį srovės šaltinį prie orlaivio elektros sistemos, kad nereikėtų naudoti orlaivio akumuliatorių. Prisipilame tik 600 litrų kuro – tiek turi užtekti nedideliam šuoliui.

Dire Dawa, kuro papildymas.

Djibuti (HDAM) – Dire Dawa (HADR). 1 val. 23 min. 263,2 km

Vasario 2-ąją kylame iš malonios nedidelės valstybės į vargingesnę Etiopiją, link Omano sąsiaurio, skiriančio Raudonąją jūrą nuo Indijos vandenyno. Po to sukame į pietvakarius, į tipišką Afrikos peizažą su pusdykumėmis, pereinančiomis į kalnuotą vietovę su nykia gamta. Atsakiklis nustoja veikęs dar Džibučio teritorijoje, bet netrukus orlaivio ratai jau rieda Dire Dawa aerodromo taku, kuris yra apie 1 km aukštyje virš jūros lygio. Čia ramu, randame porą senų sovietinių skraidančių orlaivių – Il-18 ir An-12, treniruojasi vietos kariškių sraigtasparnis Mi-8, kas antrą dieną iš sostinės Adis Abebos atskrenda keleivinis senukas Fokker-28.
Mūsų servisu rūpinasi vadybininkas – misteris Nagusi. Vos nutūpę, sulaukiame sunkvežimio su kuro statinėmis ir, panaudodamas Luksore įsigytą įrangą ir Džibutyje pirktus akumuliatorius, gaunu galimybę nebrangiu benzinu pripildyti pagrindinius kuro bakus kartu su rezerviniu. Tačiau pirmąkart susiduriu su vizos problema. Liza Ginzburg beveik visais dokumentais pasirūpino iš anksto. Aišku, ilgiausiai vargo norėdama sau gauti Egipto vizą. Etiopijos vizą jinai turi, o aš – ne. Kol pasieniečiai mąsto, ką daryti, nes oro uostas neturi leidimo išduoti europiečiams vizų vietoje, aš pats pasiūlau jiems pasielgti taip, kaip elgėsi daugelio vakarų Afrikos valstybių pasieniečiai mano pirmosios epopėjos metu – tiesiog „areštuoti“ mano pasą iki išskridimo. Taip problema išsprendžiama.
Viešbutis mieste labai padorus, su geru restoranu, matuojant mūsų masteliais – labai pigus. Interneto nėra, mobilusis ryšys labai ribotas, nors SMS galiu išsiųsti ir gauti. Iš vieno savo draugo gaunu informaciją, kad, pasak „Discovery“ kanalo, Etiopijos moterys laikomos gražiausiomis pasaulyje. Na, sprendžiant pagal viešbučio personalą, tai galėčiau patvirtinti – visos čia matytos moterys išties krito į akis savo absoliučiai proporcingomis figūromis ir nepaprastai maloniais veido bruožais. Pagal odos spalvą jų nevadinčiau juodaodėmis, gal tamsiaodės būtų tiksliau...

Kenijos peizažas šalia Dire Dawa

Mombasos oro uostas.

Dire Dawa (HADR) – Mombasa (HKMO). 7 val. 52 min. 1575,3 km

2009-ųjų vasario 3 d. Vos saulei patekėjus, kylame iš Dire Dawa aerodromo. Dispečerio nurodymu tenka kurį laiką paskristi į vakarus, nes radiolokacinio aptarnavimo čia nėra, o mums reikia prasilenkti su Fokker 27, atvykstančiu iš Adis Abebos. Kai tik jis pasiekia oro uosto erdvę, aukštėdami link kalnų grandinės mes sukame į pietus, link pusiaujo. Tai turėtų būti jau antrasis mano ekvatoriaus kirtimas savarankiškai.
Kalnų grandinė šalia Dire Dawa gana žalia, išilgai vingiuojančios upės matyti atskiros gyvenvietės su žemdirbių laukais. Etiopijos ir Kenijos riba – jau nebe žalias, o uolėta plynaukštė. Artėdami link pusiaujo stebime savaną su tipiniu raudonžemiu, kuris tęsiasi iki pat kelionės tikslo – Mombasos oro uosto. Skrendame 2 km aukštyje, oras skaidrus, su nedideliais atskirais kamuoliniais debesėliais. Maršrutas ne visai tiesus, nes nesinori skristi virš neprognozuojamo Somalio teritorijos.
Iki Mombasos kelionė trunka nepilnas aštuonias valandas. Oro uostas neblogas, čia pamatome porą lenkų registracijos Boeing 757 su užrašais „Italy – Poland“, matyt, skraidinančius italų turistus į vietinius safarius. Mus pasitinka aptarnavimo kompanijos vadybininkė Dženis, buvusi stiuardesė. Aptariam kuro klausimą. Aviacinis benzinas čia visai nebrangus – apie 1,5 JAV dolerio už litrą, o iki kelionės tikslo liko apie penketą valandų, tad nusprendžiam didelių atsargų nebeimti, pripildyti tik pagrindinius bakus.
Reikia pasakyti, kad Kenijoje orlaivių įguloms suteikiamos puikios sąlygos be kliūčių kirsti sterilią oro uosto zoną. Niekas nereikalauja vizų, nededa antspaudų į pasus, jei tik yra aptarnaujanti kompanija, kuri jumis rūpinasi. Jautiesi lyg Europos Sąjungoje. Dženis pasiūlo puikų viešbutį ant vandenyno kranto, kur ir vykstame ilsėtis po netrumpos kelionės.
Kitą dieną tvarkydami kelionės reikalus susiduriame su nelaukta problema – negalime gauti leidimo įskristi į Mozambiką, nes toje sostinės Luandos dalyje, kur yra CAA ar Aviacijos departamentas, dingusi elektra, tad neįmanoma išsiųsti paraiškos ir sulaukti mums reikalingo dokumento. Beveik visą dieną sugaištame oro uoste, išgeriame litrus vietinės kavos, bet leidimų problemos taip ir neišsprendžiame.
Kadangi nėra aišku, kada Luandoje atsiras elektra, nusprendžiame pasinaudoti vietinės turizmo agentūros paslaugomis ir pasidovanoti sau vienos dienos safarį į artimiausią nacionalinį laukinių gyvūnų parką. Agentūrą randame nesunkiai, tik vietinis gidas Wessley apgailestauja, kad nėra daugiau klientų į autobusiuką, todėl visą kelionės kainą privalėsime sumokėti dviese. Derybos ne ką tepadeda, pasiryžtame pakloti po porą šimtinių JAV dolerių. Anksti ryte išvykstame iš viešbučio, iš pradžių asfaltuotu keliu link sostinės Nairobio, o pavažiavę apie 150 km sukame į rytus žvyruotu keliu į „Tsavo east“ nacionalinį parką. Čia pat aplankome vietinę suvenyrų parduotuvę, kur vienas iš pardavėjų mane įtikina įsigyti specialią skrybėlę safariui, išsamiai išdėstydamas jos privalumus. Wessley smulkmeniškai paaiškina saugos instrukcijas, skirtas nacionalinio parko lankytojams. Sužinome, kad išlipti iš automobilio parko teritorijoje neleidžiama, nebent prispirtų gamtiniai reikalai, kuriuos atlikti leidžiama tik ant kelio, ne toliau kaip 2 m nuo autobusiuko ir kai aplinkui nematyti gyvūnų. Išklausome šiurpią istoriją apie anglą, kuris su žmona nusprendė nusifotografuoti šalia vienišo laukinio dramblio, – tas, straubliu pagriebęs vyriškį, mirtinai uždaužė jį žmonos akyse. Buvome perspėti, kad parko policija (jos autobusiuką tikrai sutikome kelyje) labai seka, kaip laikomasi saugos taisyklių. Visi safariui skirti autobusiukai – su pakeliamais stogais, pro kuriuos turistai gali puikiausiai stebėti, fotografuoti ir filmuoti laukinius gyvūnus.
Gamta Kenijoje tikrai nenusakoma, gyvūnai pripratę prie nuolat „siuvančių“ automobilių ir visai nesibaido, nekreipia dėmesio. Gidai pradeda nuo „apšilimo“, pirmiausia parodo mums zebrų kaimenes, po to dramblių, antilopių, kiek vėliau – žirafų. Pietūs kitoje parko pusėje įtraukti į kelionės kainą, sutinkame rusakalbį Vokietijos pilietį – išeivį iš Kazachstano, kuris, išgirdęs kad mes su Liza bendraujame rusiškai, prisėda šalia ir visi dalinamės išvykos įspūdžiais... Lizai nuolat klausinėjant, ar pavyks pamatyti ir liūtus, Wessley susisiekia su kitais gidais ir po pietų veža mus prie besiilsiančios liūtų šeimynos. Kone 50 metrų atstumu stebime medžių šešėlyje snūduriuojančius liūtus, deja, be ilgakarčio šeimos galvos, kuris, pasak Wessley, ilsisi visada atskirai nuo kitų šeimos narių.
Į Mombasą grįžtame po saulės laidos. Paaiškėja, kad leidimai įskristi į Mozambiką yra gauti, tad ryt galėsime tęsti kelionę į savo galutinės paskirties tašką – Pembos oro uostą.

Mozambikas, Pemba.

Mombasa (HKMO) – Pemba (FQPB) 4 val. 55 min. 1017,1 km

Vasario 6-oji. Iš Mombasos traukiame pietų kryptimi. Oras ne per geriausias, gana debesuota, vietomis matyti paskiri liūčių židiniai. Mūsų maršruto dalis – virš Indijos vandenyno, tad apsivelkame gelbėjimosi liemenes. Netoli Tanzanijos teritorijos – labai vaizdingos Indijos vandenyno salos, viena jų – Marijos sala su įspūdingu oro uostu.
Tanzanijos ir Mozambiko teritorijas skiria upė, už jos prasideda pelkėta teritorija, virš kurios skrendant tenka manevruoti tarp liūčių židinių. Čia pamatome tikrą gamtos išdaigą – pavienes, taisyklingai apvalias pelkes, tarytum dirbtines.
Pembos oro uostą filipiniečių kompanija „Green Adventures LTD“ pasirinko kaip bazę būsimam savo darbuotojų aptarnavimui Mozambike mūsų atskraidintuoju orlaiviu. Oro uostas įsikūręs pusiasalyje, kuris įsiterpęs į Indijos vandenyną, pačioje valstybės šiaurėje, iki sostinės Maputu daugiau kaip 2000 km. Nutūpę pamatome stovintį Boeing 737-200. Tai turbūt vienintelis orlaivis, kas antrą dieną skraidinantis keleivius į Angolos sostinę Luandą ir – kas mums labai paranku – į Kenijos sostinę Nairobį. Savo orlaivį pastatome perono pakraštyje, raktus nuo jo palieku įprastoje vietoje, t.y. uodegos ratuko amortizatoriaus nišoje, paaiškindamas projekto vadybininkei, kad tai yra įprasta šio orlaivio tipo pilotų raktų laikymo vieta. Lėktuvas turi kurį laiką pastovėti Pemboje, kol atvyks „Green Adventures LTD“ įgaliotas vadybininkas.
Mūsų kelionės tikslas pasiektas ir galime važiuoti ilsėtis į prašmatnų viešbutį ant vandenyno kranto. Tai bene vienintelis padorus statinys visoje Pemboje. Tarp oro uosto ir viešbučio kursuoja nedidelis autobusiukas. Viešbutis netgi laiko nedidelį orlaivį, Cessna Caravan, savo klientų paskraidinimui. Orlaivio pilotai – visi iš Pietų Afrikos Respublikos, o klientai dažniausiai amerikiečiai, nuotykių ieškotojai. Tačiau internetas čia labai lėtas ir brangus, kaip ir visose Afrikos valstybėse. Susipažįstame su viešbučio savininku, vidutinio amžiaus amerikiečiu, kuris po ilgų derybų sutinka mums išnuomoti kambarius už porą šimtų JAV dolerių per parą, aiškindamas, kad daro labai didelę nuolaidą kaip orlaivio įgulai. Kadangi atskridome tą pačią dieną, kai yra Boeing 737-200 reisas ir į jį nespėjam, taigi į Nairobį išskrisime tik už poros dienų. Tai trumpiausias kelias į Europą.
Mombasoje mus aptarnavusi Dženis padeda rezervuoti bilietus į KLM aviakompanijos reisą Nairobis–Amsterdamas vasario 10-ai. Visą dieną ilsimės, nepraleidžiu progos paplaukioti Indijos vandenyne, pirmąkart gyvenime. Malonu pasilepinti pietų pusrutulio vasaros malonumais tvankiame ir šiltame Mozambiko klimate, prisimenant kad namie tuo metu pati tikriausia žiema.
Vasario 10 d. tiesioginiu rytiniu reisu Maputu–Pemba–Nairobis išvykstame į Keniją. Mūsų bilietai – ekonominėje klasėje, bet kadangi esame su uniformomis, stiuardesė maloniai pasiūlo persėsti į biznio klasės vietas paaiškindama, kad bent jau jų kompanijoje tai yra įprasta – suteikti kolegoms pilotams palankias skrydžio sąlygas, jei aplinkybės tai leidžia. Kartu gauname ir šiai klasei skirto maisto....
Skrydis neprailgsta, ypač su tokiu puikiu aptarnavimu. Atvykę ryte nusprendžiame išeiti iš sterilios zonos ir pasidairyti po Nairobį. Pasieniečiui užtenka parodyti bilieto į Amsterdamą elektroninį variantą ir vizų klausimas atpuola visiškai, jis tik šypsodamasis paklausia, ar mums reikia antspaudo pase ir gavęs neigiamą atsakymą atveria kelią iš sterilios zonos. KLM kompanijos atstovybėje pakeičiame elektroninį bilietą į tikrą ir vietinės vadybininkės paklausiame, kaip geriausia praleisti dieną Nairobyje. Susirandame mums rekomenduotą taksistą – jo vardas Mozė – susiderame dėl kainos ir už 70 JAV dolerių visą dieną turime ir transportą, ir ekskursijos vadovą. Mums parodo įdomiausias miesto vietas, nuveža į parką su puikiu restoranu ant polių, kur lankytojai gali apžiūrinėti beždžionių pulkus, šmirinėjančius aplinkui.
Vėlai vakare laukiame savo skrydžio KLM Boeing 777 kartu su kitais, keliaujančiais į Europą. Pasirodo orlaivio įgula ir kapitonas, pamatęs mus uniformuotus, su nuoskauda balse atsiprašo, kad visa biznio klasė pilnut pilnutėlė ir jie negalės suteikti mums papildomo komforto... Paliekame Afrikos žemyną po varginančio skrydžio vienmotoriu orlaiviu iš Šiaurės pusrutulio į Pietų. Mūsų skrydžio į Europą tikslas – ne sugrįžimas į namus, bet vėl Kapošvaras Vengrijoje, kur laukia antras orlaivis ir kitas toks pat skrydis.

10 nuotr.