Lenkijos viliotinis

Lenkijoje yra daugiau kaip 100 aerodromų (daug daugiau). Sutikite, yra kur pasisukioti. Tad lekiame į netolimą Varmijos-Mozūrijos kraštą – rojų akims ir kūnui. Aplankyti kaimyninės šalies šiaurinę dalelę kelių šalių aviacinių žurnalų žurnalistus gegužės pabaigoje pakvietė Ežerų krašto aeroklubo (lenk. Aeroklub Krainy Jezior) prezidentas Stanislavas Tolvinskis (Stanisław Tołwiński). Draugiški aerodromai, daug turizmo bei poilsio galimybių ir unikalus kraštovaizdis – įspūdis, kurį parsivežiau, yra fantastiškas. Manau, patiks ir jums. 

Maršrutas

26.05: Kętrzyn – Babięta – Giżycko – Kętrzyn 
27.05: Kętrzyn – Elbląg – Kikity – Kętrzyn 
28.05: Kętrzyn – Olsztyn – Gryźliny – Szymany – Giżycko – Kętrzyn 

Mūsų „namai“

Į Lenkiją atvykę gegužės 25 dieną apsistojame Vaišnorų dvare (Majantek Wajsznory). Tai privati S.Tolvinskio valda – nedidelis, jaukus, dailiai sutvarkytas viešbutis, kaip šeimininkas sako – draugams pilotams ir pilotų draugams. Įsikūręs Kentčino apylinkėse, netoli Vilamovo (Kętrzyn Wilamowo) aerodromo. Būtent iš čia tas dienas mes išskrisdavome ir čia vakare sugrįždavome.
Kętrzyn Wilamowo aerodromas (EPKE), 1940 metais pastatytas Vokietijos ginkluotųjų pajėgų (Vermachto) slaptoms operacijoms vykdyti. Jis yra aukščiau už gretimus miestelius, todėl iš apylinkių nesimato. Buvo labai svarbus karo metais, čia bazavosi apie 40 Condor, Ju 290 ir He-111 lėktuvų ir Vermachto eskadronai, buvo skrydžių valdymo bei vandens bokštai, keleivių atvykimo ir išvykimo salė, administracijos ir karininkų, apsaugos bei antžeminio aptarnavimo darbuotojų pastatai, orlaivių angaras, veikė meteorologijos stotis ir net kazino. 
Nuo 1945 m. teritorija perėjo sovietų žinion, o nuo 1998-ųjų aerodromas – Ežerų krašto aeroklubo 217 ha nuosavybė. Betoniniai vokiečių statyti kilimo ir tūpimo takai dabar nebenaudojami, kaip ir pastatų likučiai. Čia įrengtas valdymo bokštelis, administracijos pastatas, angaras, degalų užpylimo stotis ir žoliniai kilimo ir tūpimo takai: 15/33, 1100 m ir 17/35, 700 metrų.

Mums parinktas neilgas maršrutas Krutynios upe iki Dušo ežeriuko – nesudėtingas, bet įvairus ir nenuobodus. 

Baidarininkų rojus

Ankstyvas rytas. Keturios cesnos paruoštos startui, pilotai: Andrzej Wach, Michał Cedroński, Dariusz Mocko ir Zygmunt Kuczyński – „išsidalija“ keleivius ir... nuotykiai prasideda. Iš Vilamovo aerodromo apie 20 minučių trunka skrydis į Babentą (Babieta). Šis privatus aerodromas  įsikūręs netoli Mragowo, Szczytno, Mikolajki miestų, šalia Piska girios, vadinamajame Tūkstančio ežerų krašte. Aerodromas su gruntiniu taku 14/32, 600 m ilgio. Leistis tenka nuo ežero, iš visų pusių – miškas. Apylinkės – puikiausios vietos mėgstantiems baidarių sportą. Čia kelios dešimtys ežerų ežerėlių, kurie vienas su kitu jungiasi upeliais ar kanalais – galima plaukti nors ir šimtą kilometrų, keletą dienų. Łuczański, Dobskie, Dargin... Galima iki Węgorzewo arba Gizycko, iki Owczarno ar Krutyn miestelių, arba iki itin tapybiškomis apylinkėmis garsėjančio Ruciane-Nida. Galima rinktis sudėtingą arba lengvą, šeimyninėms išvykoms tinkamą maršrutą. Galima pačiam nustatyti trasos ilgį – paslaugių nuomos punktų netrūksta... Mums parinktas neilgas maršrutas Krutynios upe iki Dušo ežeriuko – nesudėtingas, bet įvairus ir nenuobodus. 

Dera istorija ir dabartis

Į krantą lipome Vojnove (Wojnowo) ir užėjome apžiūrėti Philiponų prieš du šimtmečius pastatytą Gelbėtojo ir Šventosios Trejybės (Zbawiciela i Świętej Trójcy) sentikių moterų vienuolyną. Čia paskutinės seserys gyveno vos prieš keletą metų. 10 senojo tikėjimo žmonių iš kaimelio tebevaikšto į cerkvę ant margaspalvių pagalvėlių pasimelsti – vieną dieną vyrai, kitą moterys. Maldos namuose saugomos 17 a. kirilica rašytos šventosios knygos, keletą amžių skaičiuojančios ikonos, ypatingas rožinis – 140 laiptelių iki Dievo. Šalia cerkvės, ežero pusiasalyje ant kalnelio, savitą aurą ir dvasią saugančios kapinaitės, kur vienuolės laidotos galvą guldant priešais kryžių; šie taip pat man pasirodė neįprasti – su keturiais skersiniais.
Užkąsti nusigavome iki Galkovo, „Aleksandro Potockio svečių namų“. Tai 19 a. statytas medžioklės namas, jį dabartiniai savininkai nupirko tolėliau, išrinko ir dalimis pervežę pastatė nuosavose žemėse. Dabar čia – autentiškai įrengtas, seną kilmingų šeimininkų dvasią saugantis viešbutėlis su restoranu bei patalpa nedidelėms konferencijoms rengti. Saugomas buvusių savininkų atminimas – nuotraukos, paveikslai, knygos. Iš čia jums padės „pasigauti“ baidarę arba žirgą, žiūrint kaip judėti norėsis.

Mazuria Residence.

„Tiesiog gyvenk!“

Skrendame iš Babentos aerodromo ir po keliolikos minučių leidžiamės šalia Gižycko miesto, ant Mazuria Residence kilimo ir tūpimo tako. Mozūrijos rezidencija – prie milžiniško Niegocin ir mažutėlio Grajewko ežerų kuriamas aeroparkas. Šeimininkas – vienas iš Lenkijos AOPA (Aircraft Owners and Pilots Association) viceprezidentų, mūsų tos savaitės pilotas, malonus pašnekovas Andžejus Vachas (Andrzej Wach) pristato savo grandiozinį projektą. 
Įrengtas aerodromas – žolinis 11/29 ir 600 m ilgio takas, jau pastatyti 7 gyvenamieji namai (nuo 206 iki 383 kv. m), visi skirtingi, projektuoti siekiant privatumo. Netrukus teritorijoje veiks viešbutis ir restoranas, ruošiamasi įrengti teniso kortus, dvi (uždarą ir atvirą visiems) jachtų prieplaukas ir sutvarkyti paplūdimį. Teritorija nuolat saugoma, yra galimybė plėstis, laukiama pirkėjų. Šeimininkai sako: „Dėl nieko nesirūpink. Tiesiog gyvenk!“
Gižyckas (Giżycko) – sąsiauryje tarp Niegocino ir Kisajno ežerų 14 a. įkurtas miestas, su 32 tūkst.  gyventojų ir gražiu istoriniu palikimu. Tarpukariu mėgavęsis milžinišku populiarumu kaip prašmatnus kurortas, dabar turistus pasitinka sutvarkytomis krantinėmis, daugybe katerių ir jachtų. Pusiasalyje tarp vandenų – 19 a. karinė Bojeno (Boyen) tvirtovė, buvusi svarbi prūsų gynybinė sistema, saugojusi nuo rusų atakų Pirmojo pasaulinio karo metais, vėliau naudota Vermachto karių. Dabar čia vyksta įvairūs renginiai, baigiamas įrengti viešbutis. 

Stebėti pilotus laive tenka nedažnai. Kiek apsidairę ir pasidžiaugę puikia proga pažinti savo kraštą ne vien iš oro, vyrai ima kalbėtis apie... savo skrydžius.

Lakūnai laive

Gižycko mieste naujai įrengtos modernios prieplaukos, sutvarkytos krantinės, yra patalpos su dušais, galima išsinuomoti kambarį. Iš šitų vietų galima plaukti kanalu į ežerą, iš ežero – į kitą... Net 11 jų sujungta į vientisą sistemą. Mėgstantiems vandens pramogas čia visos galimybės, kad ir – modernios pripučiamos RIB valtys (RIB valtys su stiklo pluošto dugnu leidžia pasiekti ypatingą stabilumą plaukiant, varomos galingų pakabinamų variklių), kuriose gali tilpti iki keliolikos žmonių. 
Mums pasiūlo „Poseidoną“ – patogų laivą su baru ir dideliu deniu. Grožėdamiesi vaizdingomis pakrantėmis su gausybe prieplaukų, plaukiame ežerais Kisajno, Luczanski ir Mamry. Šių apylinkių giriose 9–13 a. gyveno ir medžiojo baltų tautos, kurių kalba skambėjo panašiai į lietuvių, – prūsai. Tuose kraštuose 14 a. pradžioje vyko dideli mūšiai su kryžiuočiais, o girios  vadinosi Vildnis. 
Ežeruose daug salų, kuriose yra vandens paukščių rezervatai, įsikūrę niekdariai kormoranai.
„Poseidono“ virtuvė – nepriekaištinga. Vienas iš papildomų malonumų – stebėti pilotus laive! Kiek apsidairę, jie ima kalbėtis apie... savo skrydžius. 
Prisišvartavę Wengoževe (Węgorzewo) galite aplankyti etnografinį parką. Mes trumpam užsukome į Liaudies kultūros muziejų. Tarsi miniatiūrinės mūsų Rumšiškės, saugo poros šimtų metų senumo eksponatų, pristato Lenkijoje gyvenusių nacionalinių ir etninių grupių buitį, rakandus, menus.  

Prašmatni vakarienė

Turiningos pirmosios dienos pabaigoje mus pakvietė vakarienės... į kryžiuočių pilį. Gotikinis ansamblis Ryno mieste (Ryn) – 14 a. pabaigoje pastatyta magistro būstinė su natūralia gynybine kliūtimi – Oluvo ežeru prie šono. Šiose vietose žmonių gyventa dar bronzos amžiuje, prieš Kristaus metus miestelio vardas minėtas šaltiniuose... O vokiečių ordinui užkariavus apylinkes, vienu metu valdytoju buvo magistras Konradas Valenrodas, kurį savo poemoje aprašė Adomas Mickevičius. Čia būdavo rengiami riterių turnyrai, vėliau pilį degino totoriai, paskui kažkas įkūrė kalėjimą, dar vėliau – kultūros namus. Dabar atstatytoje pilyje – prabangus viešbutis su konferencijų sale. 4 žvaigždutės, 600 kambarių, iki 3000 žmonių. Sako, nebūna tuščias, tad sugalvoję ten apsistoti, vietas rezervuokite iš anksto. 

Elblongas.

Seniausias vaivadijos miestas

Kitą rytą iš Vilamovo lekiame Elblongo (Elbląg) kryptimi. Skrydis kiek tolimesnis – miestas šalies vakaruose, netoli Baltijos jūros. 
Leidžiamės aerodrome (EPEL, du žoliniai KTT: 08/26, 913 m ir 10/28, 600 m), kuris yra arti miesto. Kaip pasakojo Elblongo aeroklubo vadovas, pirmasis lėktuvas, atskridęs iš Kionigsbergo (Karaliaučiaus), čia nusileido 1912 metais. Taigi, kitąmet bus didelė šimtmečio šventė. Aeroklubas čia veikia nuo 1957 metų. Dabar yra apie 90 narių. Klubo nuosavybė yra aerodromo žemė ir 4 orlaiviai: An-2 parašiutininkams skraidinti, dvi Cessna-162 ir Socata Rallye 235 – sklandytuvų ištempimui.

Elblongo kanalas

Paprasta, bet genialu

Neabejotinai pats įdomiausias ir vertingiausias apylinkių objektas – garsusis Elblongo kanalas. Absoliučiai unikalus statinys. Juo laivai geba ne tik plaukti, bet ir... lipti į kalną.  
Šitose vietovėse anksčiau augo itin vertintos laivų statyboje pušys. Bet reikėjo sugalvoti būdą, kaip medieną nugabenti iki jūros. Visa bėda, kad vandens telkinių, kuriuos norėta sujungti, aukščiai nevienodi. 
1825 metais inžinierius iš Kionigsbergo Georgas Jakobas Steenke pasiūlė idėją ir pateikė karališkajai komisijai. Didysis galvos skausmas – 11 km atkarpa tarp Pinievo ir Drużno ežerų, nes aukščio skirtumas tarp jų beveik 100 metrų! Genialus sprendimas – du šliuzai ir penkios rampos, kuriomis nutiestais bėgiais laivai, vandens turbinų varomi, pakeliami aukštyn. Sistema pradėta statyti 1844 m., pirmą etapą baigė 1852-aisiais, visas kanalas garbingai atidarytas 1860 m. spalio 29 dieną.
Šis vandens kelias nuo Vistula lagūnos tįsta 151,7 km. Jis jungia į tinklą kelis upelius ir ežerus, kol pasiekia Ilavą (Iława). Dirbtinio kanalo ilgis beveik 44 km. Dabar jis yra skirtas tik turistams. Krantinės sutvirtintos specialia mediena, kuri lėtai pūva. Dugnas išpiltas tam tikru moliu – todėl negalima plaukti greitai, kad jis nepakiltų (bet tai netrukdydavo gabenti iki 50 tonų krovinius!). Šiuo metu čia plaukioja 6 keltai, specialiai pagaminti šiam kanalui, ir keletas privačių, mažesnių valčių, kurias galima užsisakyti individualiai. Ilgiausias laivas 24,48 m, jo plotis yra 2,98 m, o maksimali grimzlė 1,1 metro.
Kanalas yra siauras, praplatėja tik ties turbinomis, todėl svarbu atidžiai reguliuoti eismą, kad laivai priešpriešiais atplaukę prasilenktų. Maždaug 200–300 m laivas plaukia 6 km/ val. greičiu, apie 20 m kopia į kalną, ir vėl – vandeniu. Išradinga sistema veikia varoma tik vandeniu – skersai kanalą kertantys upeliai suka turbinas. 
Pasikėlus laivu paskutinę pakopą mums parodo ir paaiškina šio 150 metų senumo mechanizmo veikimo principą. Pasirodo, aparatas tas pats, kokį sumontavo dar Prūsijos karalystės laikais. 

Koperniko miestas

Turint laiko galima po Elbongo apylinkes pasižvalgyti dar plačiau. Štai Fromborkas – nedidelis miestas šalia Vistula lagūnos. Rašytiniuose šaltiniuose minimas jau 13 a. Jį vadina Koperniko miestu arba Varmijos perlu. 16 a. daugiau kaip 40 metų čia gyveno ir dirbo Mikalojus Kopernikas (Mikołaj Kopernik), medikas, diplomatas, geografas, pinigų teoretikas (parašė „Traktatą apie pinigus“) ir privatus dėdės vyskupo padėjėjas. Kažką pamiršau? Taip, Kopernikas buvo astronomas. Po ilgų dangaus kūnų stebėjimų ir skaičiavimų parašė knygą „Apie dangaus sferų sukimąsi“, kurioje paneigė gyvavusią teoriją, kad Žemė yra Visatos centras. Bažnyčia įtraukė knygą į Vatikano uždraustųjų sąrašą, tačiau Saulei suteikta vieta Visatos centre buvo visuotinio mokslo perversmo pradžia. 

Aplankyti verta

Nuo Elblango visai netoli, tik jau Pamario vaivadijoje, prie Vyslos deltos, – Štutovas (arba Štuthofas, lenk. Sztutowo, vok. Stutthof), miestas, išgarsintas fašistų. 1939–1945 m. čia buvo viena žiauriausių koncentracijos stovyklų, kur kalėjo apie 110 tūkst. įvairių tautybių žmonių, buvo nužudyta apie 65 tūkst., dar apie 25 tūkst. žuvo per evakuaciją. Čia kankinti daugiausiai Lenkijos žydai, taip pat daug lietuvių, čia kalėjo ir Balys Sruoga, savo išgyvenimus vėliau aprašęs knygoje „Dievų miškas“. 
Iš Elblongo galima greitai ir lengvai nuskristi iki garsaus bažnyčiomis ir katedra bazilika Gdansko (aerodromas nelabai užimtas, šeimininkai draugiški, ten visada būsite laukiami) arba aplankyti istorinį Malborką (vok. Marienburg) su saloje stūksančia viena didžiausių Europoje kryžiuočių pilimi, kurioje buvo kalintas Didysis Kunigaikštis Kęstutis, bet sugebėjo pasprukti.

Trumpai

Štuthofas

Štuthofe buvo naudojamos mobilios dujų kameros-furgonai, kuriuose per 10–15 min. vienu metu nužudoma apie 150 žmonių. Po karo šalia koncentracijos stovyklos buvo rastas eksperimentinis cechas, kur voniose primerkta žmogaus kūno dalių, apie kurias jau buvo išsisluoksniavęs muilas. Sovietų pajėgos 1945 m. gegužės 9-ąją išlaisvino apytiksliai 100 kalinių, sugebėjusių pasislėpti per paskutinę stovyklos evakuaciją.

Kikitų restoranas.

Kikitos – patogu ir estetiška

Mes tą dieną pasukome atgal, Kentčino kryptimi, ir tūpėme pakeliui, Kikitų (Kikity) aerodrome (EPKI). 
Vienas iš aerodromo savininkų – Michalas Cedronskis, pilotuojantis 11 metų (su pertrauka, kol gydėsi traumą, patirtą slidinėjant), sako, be skrydžių savęs neįsivaizduoja. Nors tiesioginis darbas niekaip su aviacija nesusijęs, Michalas dirba ir instruktoriumi pilotų mokykloje Varšuvoje – todėl, kad tai labai patinka. 
Kikitų aerodromas – šalia Lutersky ežero. Prieš 5 metus įsigiję 45 ha žemės, 4 vyrai užsimojo įrengti kilimo ir tūpimo taką, pasistatyti gyvenamąjį namą bei kokybišką viešbutį šalia angaro. Šešis mėnesius 5-6 mašinos lygino ir stumdė žemes, kol pavyko paruošti 850 x 45 m dydžio lėktuvų taką. Specialia žole apsėtas, su 16 m peraukštėjimu: užeini lėktuvu nuo ežero ir leidiesi į aukštyn kylantį taką. Vienu metu čia gali nusileisti apie 30 lėktuvų. Angare – 6 šeimininkų orlaiviai. Dar šiais metais ketinama pastatyti valčių prieplauką, o kitąmet planuojama sutvarkyti greta esantį mišką, kad būtų tinkamas ir malonus pasivaikščiojimams.

Maldininkams ir istorijos gerbėjams 

Netoli nuo Kikitų vertėtų aplankyti Varminsko Lidzbargą (Lidzbark Warmiński), miestą prie Alnos upės. Čia svarbiausia yra gotikinė pilis, kurią 13 a. kryžiuočiai pastatė užimtos prūsų gyvenvietės vietoje. Nuo 14 iki 18 a. pilis buvo Varmės žemės Vyskupų rezidencija. Vienas iš tų garbingų šventikų buvo Koperniko dėdė, rėmęs visas sūnėno brangias studijas ir eksperimentus. 
Turistaujant šiuose kraštuose tiesiog būtina aplankyti Rešelio (Reszel) miestelį, kartu su piligrimais pasimelsti Šventosios Liepos (Swęnta Lipka) bažnyčioje. Pasak legendos, šioje vietoje įvyko stebuklas. Vienam mirties bausme nuteistam kaliniui apsireiškė Mergelė Marija, liepė išdrožti statulėlę ir pastatyti prie gražiausio apylinkės medžio. Kitą dieną atėję prižiūrėtojai pamatė nepaprasto grožio statulėlę ir išgirdę kalinio pasakojimą nutarė jį paleisti į laisvę. Vyras įkurdino statulėlę po gražiausia apylinkėse liepa, o tikintieji, prie jos pasimeldę, patyrė įvairių išgijimų. Dabar čia – įspūdingiausi vėlyvojo baroko pavyzdžiai – vienuolynas ir bažnyčia su „šokančiais“ vargonais. Čia vyksta koncertai, per metus apsilanko daugiau kaip 100 tūkst. maldininkų ir turistų.
Šv. Lipkos bažnyčia pastatyta pelkėtoje vietoje, ant 10 tūkst. polių, kaip statybinę medžiagą naudojant vietines kalkes. Dirbo labai daug žmonių, o statybai vadovavo meistras iš Vilniaus Jerzy Ertli. Bažnyčios vidus ištapytas 1722–1727 metais, puošnus, su įvairiais dekoro elementais. Vienuolyne išlikusi puikios būklės apdaila: skulptūros, freskos, tapyba ant drobės, auksakalių darbai. 
Už kelių kilometrų Rešelio miestelyje verta apžiūrėti ant kalvos pastatytą kryžiuočių pilį. Manoma, kad pirmasis medinis pilies bokštas iškilo čia 1241 m. Miestelis visą laiką buvo įvairių karų verpete: kovos su kryžiuočiais, su švedais, kurie du kartus buvo užėmę pilį. Po Žalgirio mūšio čia stovėjo Jogailos armija. Vėlesniais laikais teritorija priklausė Prūsijai. Šiuo metu pilyje veikia šiuolaikinio meno muziejus. Miesto centre – turgaus aikštė su baltu miesto rotušės pastatu, du gotikiniai tiltai, renesanso laikų vaistinė, viduramžiais įrengtas vandentiekis, didžiulė pilis ir 14 a. barokinė bažnyčia su 51,2 m aukščio bokštu. Be to, Rešelis žinomas kaip paskutinio Europoje inkvizicijos proceso vieta (Barbara Zdunk, apkaltinta raganavimu ir tyčiniu miesto padegimu 1806 m. buvo sudeginta ant laužo).  
Dar baisiai įdomu yra tai, kad Rešelyje 1910 metais Rudolfo Festa bendrovėje, su inžinieriaus Bloso (Bloss) pagalba buvo pastatytas viensparnis lėktuvas su pirmuoju pasaulyje autopilotu. Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas, o antrąkart mėginant lėktuvas pakilo į 30 m aukštį, tačiau Blosas buvo sužeistas ir atsisakė savo sumanymo.

„Vilko guolyje“ dirbo ir gyveno apie 2 tūkst. žmonių.

Kur Hitleris jautėsi saugus

Kitą rytą, gegužės 28-ąją, mums numatytas maršrutas į vos už kelių kilometrų nuo Vaišnorų dvarelio esantį garsųjį „Vilko guolį“ (lenk. Wilczy Szaniec, vok. Wolfschanze) – Gierložo (Gierłoż) giriose stūksančius Hitlerio bunkerių likučius. Karo metais tai buvo pagrindinė  fiurerio būstinė (iš viso jų įrengta 13, beveik visi – Vokietijoje). Miškas, iš visų pusių apsuptas ežerų, toli nuo pagrindinių kelių, bet su nutiestu geležinkeliu (1907 m.) – itin gera vieta slėptuvei. 
Būstinė buvo aprūpinta moderniausiais įrenginiais: vietoje gaminama elektra, centriniu šildymu, vandens tiekimo ir kanalizacijos rezervuarais, be abejo, telefono ir radijo ryšiu. Buvo įrengtas net baseinas, į kurį vanduo pumpuotas iš artimiausio (už kelių kilometrų) ežero. Per karą Hitleris čia jautėsi saugus ir iki 1944 m. lapkričio su pertraukomis praleido 900 karo dienų.
Kartu „Vilko guolyje“ dirbo ir gyveno apie 2 tūkst. žmonių. Čia kelis kartus lankėsi Italijos diktatorius Benito Mussolini, Rumunijos maršalas Antonescu, Slovakijos ministras pirmininkas Tiso, Bulgarijos caras Borisas III ir kt. Būstinę, kurios statyba kainavo apie 36 mln. Vokietijos markių, 1945 m. sausį traukdamiesi vokiečiai patys sprogdino – prireikė 8–10 tonų trotilo kiekvienam sunkiajam bunkeriui, tačiau daugelis pastatų vis tiek liko stovėti. Ir juos galima pamatyti dabar: Hitlerio, Bormanno, Geringo, svečių, ryšininkų, sargybos ir kitus bunkerius, su autentišku „natūraliu“ kamufliažu. 
Būtent „Vilko guolyje“ įvyko vienas iš rimčiausių pasikėsinimų į Hitlerį, per nelemtą nesusipratimą likęs neįgyvendintas. O jį organizavęs pulkininkas grafas von Stauffenbergas atskrido ir išskrido iš mums gerai pažįstamo Kentčino Vilamovo aerodromo. 

Maratonas per aerodromus

Po ekskursijos po gūdžią girią skrendame link Olštyno (Olsztyn), susitinkame su Olsztyn-Dajtki aerodromo šeimininkais – Varmijos-Mozūrijos (Warminsko-Mazurski) aeroklubo, veikiančio nuo 1946 metų, vadovais. Čia aerodromas (EPOD) nedidelis, bet labai modernus, vienas 850 x 23 m takas asfaltuotas, kitur – žolė, abu apšviečiami naktį. Svarbu: yra galimybė nusipirkti benzino.
Aerodromas šioje geroje vietoje, šalia kelio Olštynas-Gdanskas, 1912 m. buvo vokiečių pastatytas specialiai pratyboms. Dešimtmetį prieš II pasaulinį karą buvo itin judrus – po 800 operacijų kasmet. Panašiai ir dabar kilimų ir tūpimų įvykdoma, neskaitant sklandymo. Yra du angarai. 
„Esame lyg vartai iš Europos: link Lietuvos, Kaliningrado ir tolyn. Organizuojame daug įvairių mokymų, sportinių varžybų“, – prisistato pilotai.
Olštynas – vaivadijos centras su 1,5 mln. gyventojų, gyvuojantis nuo 14 a. Mėgstantiems istoriją yra kur akį paganyti: pilis, katedra, senamiesčio rotušė, Aukštieji vartai, juvelyriškos architektūros pavyzdys – Šv. Širdies bažnyčia su 82,5 m bokštu, Varmijos ir Mozūrijos muziejus, kur saugoma archeologinės medžiagos iš Klaipėdos krašto. Miesto aprašas būtų nepilnas, jei nepaminėtume apylinkėse besidriekiančių 12 gražuolių ežerų bei tarp miškų vingiuojančios upelės Lynos, kuri labai smagi ir populiari tarp baidarininkų. 
Miesto valdžia ir vaivadija skiria daug lėšų, kad būtų sutvarkytos prieplaukos, įrengti objektai turizmui, investuoja į aerodromo infrastruktūrą. 

Bus paruoštos vietos net 6 dideliems keleiviniams orlaiviams.

Gaivina karinį aerodromą 

Iš Olštyno – vos keliolika minučių skrydžio iki Gryzlinų, kur mus pasitiko margas dangus: daugybė besileidžiančių parašiutininkų. Valstybiniame aerodrome vietą nuomojasi privatūs verslininkai ir užsiima šia veikla. Lėktuvą pilotuoja verslo savininkas, kuris yra ir parašiutininkų instruktorius. Kai lankėmės ten – vyko jau ketvirtas kilimas į dangų, kaskart – po 16 žmonių. 
Nuo Gryzlinų – menkas atstumas iki Griunvaldo (Grunwald), Žalgirio mūšio vietos. Kiekvienam lietuviui šis įvykis kelia pagarbą – taigi, skraidantiems galima aplankyti tą vietą be vargo. 
Mūsų įtemptoje dienotvarkėje ekskursija į Žalgirio mūšio vietą numatyta nebuvo, mes lėkėm skubėjom. Tąkart – į Mozūrų-Šimanų (Mazury-Szymany) aerodromą. Skrydžių valdymo bokštelyje mums papasakojo apie permainingą buvusio svarbaus Lenkijos oro uosto gyvenimą. 
Mozūrai-Šimanai (dabartiniai šeimininkai ruošiasi keisti pavadinimą į Mazury) – didžiulis aerodromas su 1800 m ilgio kilimo ir tūpimo taku, veikiantis nuo 1929 metų. Tada jis priklausė vokiečiams, po II pasaulinio karo valdymą perėmė rusai; aerodromas vėliau buvo apleistas. Nuo 1996 m. jo veikla atnaujinta, vykdyti ir kariniai, ir komerciniai bei civiliai, užsakomieji skrydžiai – į Dortmundą, Štutgartą. Nors terminalas nedidelis, aptarnaudavo apie 200 keleivių kasdien. Vėliau savininkas pasikeitė, imta išpardavinėt įrangą. Išgrobstytas oro uostas nustojo veikti ir 2004 m. buvo oficialiai uždarytas. 
Dabar vėl bandoma jį atgaivinti, nes prieš porą metų atsirado privatus investuotojas, pasiryžęs skirti apie 60 proc. plėtrai reikalingų pinigų. Darbai jau pradedami įgyvendint: bus paruoštos vietos net 6 dideliems keleiviniams orlaiviams, planuojama nutiesti kelio atkarpą iki kelio Varšuva-Gdanskas. Šiuo metu atliekamos reikalingos ekspertizės – apie būsimos veiklos poveikį aplinkai. 
Iš šio aerodromo ir iš Gryžlinų karo metais vokiečiai bombardavo Varšuvą. 

Tūkstančio ežerų kraštas

Pakilę iš Šimanų, vėl turime galimybę pasižvalgyti virš nuostabių Tūkstančio ežerų apylinkių. Vandenų supamas Mikolaikų (Mikolajki) miestas įdomus ne vien irstytis mėgstantiems, čia 
taip pat yra ką lankyti ir istorijos gerbėjams. Kaip, beje, ir Kentčine, šalia kurio esančiame aerodrome baigiasi mūsų turiningas tridienis. 
Na, kaip jums toks maršrutas? Mums patiko labai! Turtingas visko – vandens, gamtos, istorijos, tautinės virtuvės, nuoširdžių žmonių. Lenkijoje, kaip ir pas mus, nėra palanki degalų ir jų akcizų politika, bakus užsipildyti galimybė yra vos keletoje vietų (Vilamove, Olštyne, Varšuvoje). Bet užtat aerodromų čia tikrai tiršta, kaip juokaudami kalbėjo mūsų ekskursijos pilotai: greičiau yra atskrist iš Varšuvos į Vaišnorus, negu nuvažiuoti į kitą pusę miesto, į mėgstamą restoraną pavalgyti. 
Varmijos-Mozūrijos vaivadija – ketvirtoji iš 16-os Lenkijos vaivadijų pagal dydį, užima 24 tūkst. kv. km, mūsų lankytos vietos – tik maža dalelė šalies, bet neabejotinai viena iš gražiausių. 
Nežinau, kiek laiko tektų sugaišti, jei tą patį maršrutą keliautum, pavyzdžiui, dviračiais. Mes šitą organizatorių preciziškai supakuotą grandiozinę programą su cesnomis lėkėme 5 valandas. Kilome į dangų 11 kartų ir, kaip kaskart pajuokaudavo mano pilotas Michalas, mums visus kartus pasisekė nutūpti – „znów się udalo“. 
Kilkite ir jūs – Tūkstančio ežerų kraštas laukia jūsų.